Slankusis smėlis iš tiesų egzistuoja. Daugelyje pasaulio šalių, kur dykumose be jokių pėdsakų dingo žmonės, pasakojama daugybė legendų ir kraupių istorijų, susijusių su klastingu smėliu. Viena iš tokių vietų – garsioji Sacharos dykuma, kurioje kartais dingdavo ištisi karavanai. Tuaregų genties klajokliai pasakoja apie širdį gniaužiančius riksmus, naktimis sklindančius iš žemės gilumų. Jie tiki, kad šiuos garsus skleidžia dvasios žmonių, įtrauktų smėlio.
Ne mažiau klastinga dykuma yra Takia Makanas šiaurės-vakarų Kinijoje. Per šią dykumą ėjo Didysis šilko kelias. Šioje dykumoje irgi dingdavo karavanai ir kareivių būriai, pasiųsti ieškoti dingusių keliauninkų. Ne be reikalo šios dykumos pavadinimas išvertus reiškia „Eisi – nebegrįši“.
Istorijoje žinomas atvejis, kai slankusis smėlis vos neįtraukė į savo gelmes beveik visą miestą. Tai buvo Jamaikoje Port Rojalio mieste, kur veikė vergų turgus.
1692 m. birželio 7 d. įvyko žemės drebėjimas, po miestu esantis smėlis netikėtai ėmė į save traukti statinius ir žmones. Istorinėse kronikose išliko siaubą keliantys pasakojimai apie šią tragediją. Kai kurie miesto gyventojai akimirksniu atsidūrė po smėliu, kitus smėlis įsiurbė iki kelių ar juosmens. Šie žmonės šaukė pagalbos, tačiau niekas nesiryžo jiems padėti.
Žemės drebėjimas truko 6 minutes, po to smėlis iš karto sutvirtėjo ir pasidarė panašus į cementą, kuris stipriai laikė žmones savo gniaužtuose. Nelaimingieji duso, gyvi įmūryti į žemę. Daugelis šių žmonių žuvo, taip ir nesugebėję išsigelbėti. Iš smėlio kyšančius negyvėlių kūnus vėliau apgraužė sulaukėję šunys.
Ypač dažnai slankiojo smėlio aukomis tampa turistai, nieko nežinantys apie mirtinus spąstus. Nieko neįtariantys žmonės žengia smėliu ir staiga ima grimzti į jį. Visi bandymai išsikapstyti iš tokio smėlio baigiasi nesėkme. Iš pažiūros toks gražus smėlis vis giliau ir giliau įsiurbia žmogų. Dar kurį laiką apylinkėse girdisi kraupūs riksmai ir pagalbos šauksmai, tačiau greitai vėl viskas nutyla. Smėlio paviršius vėl pasidaro toks pats, koks buvo.
Vienas tokių atsitikimų įvyko vakarinėje Anglijos pakrantėje. Didžiąją metų dalį sekli Morkamo įlanka atrodo apleista. Ši vietovė atgyja tik vasara, kai nedaug pakrantėse esančių viešbučių ir pensionų užpildo poilsiautojai – čia kainos kur kas žemesnės, nei populiariuose kurortuose, o ir patys paplūdimiai su smėlio kopomis, kuriose galima pasislėpti nuo vėjo, net negali būti lyginami su žmonių knibždėlynu pietinėje pakrantėje. Taip galvojo ir Liza Hodkinson, kuri nusprendė Morkame praleisti savo atostogas. Ji apsigyveno pensione mažame Miklgeito kaimelyje, kuris nuo kranto nutolęs 1,5 mylios.
Kitos dienos ryte dar prieš pusryčius Liza nuskubėjo prie jūros. Niūniuodama linksmą melodiją mergina bėgo link netoli besiritančių žalsvai-pilkos spalvos bangų, kai staiga viena koja iki kelio prasmego į smėlį. Norėdama ją ištraukti, Liza svorį perkėlė ant kitos kojos, tačiau ši irgi prasmego. Mergina net neišsigando, tik pagalvojo – kam čia šovė į galvą paplūdimyje kasti duobes? Ji pabandė atsiremti delnais į smėlį, tačiau pajuto, kad smėlis skverbiasi tarp pirštų tarsi vanduo. Kuo labiau Liza stengėsi išsikapstyti iš smėlio spąstų, tuo giliau ji klimpo į smėlį. Tuo metu ji prisiminė, kad bėgdama prie jūros matė skydą, kuriame buvo perspėjama neišklysti iš kelio. Tačiau mergina norėjo kuo greičiau panerti į jūros bangas, o takelis darė didelį lanką, todėl Liza ir nusprendė patraukti tiesiai. Tada jai dar atėjo mintis į galvą, kad kvaila statyti lenteles prie paplūdimio, kuriame nebūna žmonių. Kad tai tiesa, mergina pati įsitikino, veltui bandydama ką nors prisišaukti į pagalbą. Iš pradžių tarsi besvoris atrodęs smėlis ją ėmė spausti vis labiau, tarsi būtų vyniojama į tamprų kokoną.
Liza jau buvo beprarandanti sąmonę, kai išgirdo kažkieno balsą. „Na štai, prasidėjo haliucinacijos, – ji pagalvojo. – Reiškia, artinasi pabaiga“. Tačiau tai nebuvo haliucinacijos. Iš šono link merginos artėjo plačiapetis vyriškis, kuris tarsi neregys priešais save tikrino smėlį ilga bambukine lazda. Priartėjęs prie Lizos, vyriškis žemai pasilenkė, tarsi uostydamas smėlį. „Atsipalaiduokite ir nejudėkite“, – įsakė vyriškis. Po to žengė už merginos nugaros, atsiklaupė ant kelių, rankas prakišo jai po pažastimis ir ėmė lėtai traukti Lizą iš smėlio.
Lizai Hodkinson liko gyva tik Cedriko Robinsono dėka. Šis vyriškis kaimelyje buvo vadinamas „paplūdimių prižiūrėtoju“. Jau ketvirtį amžiaus šis 55 metų žvejys vasaros sezono metu gelbsti žmones iš slankiojo Morkamo įlankos smėlio. Taip jis padeda kranto sargybai, nes bendras paplūdimių glotas sudaro 120 kvadratinių mylių. Šalia pavojingų vietų pritvirtinamos lentelės, o ir vietiniai gyventojai, tuo labiau viešbučių ir pensionų šeimininkai, būtinai atvykėliams papasakoja apie klastingą smėlį. Prie savo namo Robinsonas pasistatė stebėjimo bokštelį, iš kurio pro žiūronus žvalgydavo pavojingus pajūrio ruožus.
Sudaryti slankiojo smėlio vietų žemėlapį – beviltiškas darbas. Vėjas, lietus, audros šias vietas nuolat perkelia, todėl spąstai gali atsirasti bet kurioje vietoje. Pvz. prieš tris metus žiemos metu siautėjo stiprios audros, o pavasarį dažnai lijo. Vieną sekmadienį Robinsonas turėjo prie jūros kranto nuvesti turistų grupę. Kaip paprastai, dar išvakarėse jis patikrino maršrutą, pažymėdamas jį metro aukščio pagaliais. Tačiau kitą dieną, kai grupė buvo sėkmingai įveikusi 2/3 kelio, žymės išnyko. Užtat iš po smėlio pasimatė kažkada jame paskendusio sunkvežimio stogas. Visai grupei teko grįžti atgal.
Pats Cedrikas gali praeiti bet kur, iš mažiausių požymių pasirinkdamas nepavojingą taką. Be to, jis tarsi išminuotojas ilga lazda vis patikrina smėlį. Šių įgūdžių jį dar vaikystėje išmokė tėvas. Tačiau kai šalia eina nepatyrę keliautojai, Robinsonas niekada nerizikuoja.
Airijos jūros pakrantėje klesti gana pelningas verslas – valgomų moliuskų rinkimas. Kiekvienais metais ši veikla atneša apie 6 milijonus svarų sterlingų pelno, o eilinis moliuskų rinkėjas per dieną gali uždirbti iki 500 svarų sterlingų. Firmos, kurios vykdo moliuskų rinkimą, dažnai šiam darbui nusamdo nelegalius imigrantus, nes jiems reikia kur kas mažiau mokėti.
Taip buvo ir 2004 m. vasario mėnesį. Niekas iš kelių dešimčių kiniečių, nusamdytų rinkti moliuskus, nemokėjo angliškai, todėl nekreipė jokio dėmesio į skydus su perspėjimais, pastatytais išilgai įlankos kranto. Iš pradžių jie ramiai vaikštinėjo po atoslūgio atidengtą smėlėtą paplūdimį. Tačiau kai prasidėjo potvynis, žmonės ėmė klimpti į sudrėkusį smėlį, kuris juos traukė vis giliau ir giliau.
Nuo aplinkinių kalvų kažkas iš vietinių gyventojų pamatė vykstančią tragediją ir iškvietė gelbėtojus. Siekiant išgelbėti į spąstus patekusius žmones, buvo panaudotas oro pagalve varomas kateris, gelbėjimo valtys, vienas policininkų bei du kariškių sraigtasparniai. Su dideliu vargu gelbėtojams iš smėlio gniaužtų pavyko išvaduoti 14 žmonių. Dešimčiai jų pavyko savarankiškai nusigauti į sauso smėlio zoną. Gelbėtojai iškėlė 4 žuvusių žmonių kūnus, o 6 žmonės taip ir nebuvo rasti, nes smėlis juos įsiurbė pernelyg giliai.
Iki šiol mokslininkai nesugeba tiksliai paaiškinti šio pavojingo reiškinio priežasčių, nors ir yra iškelta keletas hipotezių. Kanzaso universiteto geologas Džordžas Klarkas padarė išvadą, kad slankusis smėlis – tai paprastas smėlis, susimaišęs su vandeniu ir įgavęs skysčiui būdingas savybes. Mokslininko nuomone, slankumas – tai ne gamtos reiškinys, o ypatinga smėlio būsena. Ji atsiranda tose vietose, kur smėlį dažnai užlieja potvyniai, arba po smėliu teka požeminės upės. Paprastai slankaus smėlio zonos atsiranda kalvotose vietose, kur požeminio vandens srautai dažnai keičia kryptį ir gali iškilti į paviršių. Iš pažiūros viso to nesimato, tačiau žemės paviršius pasidaro labai pavojingas. Tačiau ši hipotezė negali paaiškinti to, kodėl slankusis smėlis susidaro dykumose, kur nėra jokio gruntinio vandens.
Kai kurie mokslininkai mano, kad smėlio slankumas atsiranda dėl ypatingos smiltelių formos. Iš viso žinoma daugiau kaip 40 jų rūšių. Dauguma smiltelių yra netaisyklingos formos, turinčios aštrius kampus ir išsikišimus, kuriais tarpusavyje sukimba ir sudaro pakankamai tvirtą masę. Tačiau kartais pasitaiko smiltys, turinčios beveik idealią apvalią ar ovalo formą. Tose vietose, kur tokio smėlio susikaupia daug, jis ir pasidaro slankus. Ir kuo mažesnės idealių formų smėlio dalelės, tuo didesnis jų slankumas.
O štai rusų fizikas Vitalijus Frolovas teigia, kad slankaus smėlio susidarymas susijęs su elektriniais efektais, dėl kurių sumažėja trintis tarp smilčių, todėl smėlis ir pasidaro slankus. Atsidurti ant tokio smėlio paviršiaus niekam nepatariama! Jei slankus smėlis siekia keletą metrų į gylį, gruntas pasidaro klampus ir į save įsiurbia bet kokį masyvesnį kūną. Nors galutinių išvadų nėra pateikta, tačiau viena aišku – slankusis smėlis yra labai klastingas ir pavojingas.
Idomiai
Tačiau ši hipotezė negali paaiškinti to, kodėl slankusis smėlis susidaro dykumose, kur nėra jokio gruntinio vandens.Tai sakot , kad nėra gruntinių vandenų?Yra ten jie tik giliai dėl to labai mažai augmenijos.Beto kaip smėlio audros , lavinos , ir tt?