1972 m. gruodžio 20 d. nuo snieguotų Andų viršūnių į Čilėje esantį slėnį nusileido du išsekę, apžėlę vyrai. Kai jie priėjo piemens trobelę, nekviestų svečių išvaizda taip išgąsdino piemenį, kad jis kiek jėgos leidžia pasileido bėgti į miestelį kviesti policijos. Koks buvo Čilės valdžios žmonių nustebimas, kada jie suprato, jog tai sudužusio lėktuvo keleiviai kurios visi laikė mirusiais.
Urugvajaus aviakompanijos „Tamu“ lėktuvas, kurio reiso numeris buvo B-571, 1972 m. spalio 12 d. išskrido iš Montevidėjaus į Santjagą. Tačiau greitai pilotai dėl blogų oro sąlygų buvo priversti nusileisti Argentinos Mendosos miesto aerouoste. Spalio 13-os dienos ryte oro sąlygos nepagerėjo, todėl pilotams teko daryti lanką aplink kalnus, siekiant aplenkti pavojingą rajoną. Jie jau praskrido Čilėje esantį Kūriko miestą ir gavo leidimą nutūpti, kai prieš lėktuvą kilo stiprus ciklonas. Pilotai per vėlai pastebėjo, kad skrenda tiesiai į uolas. Nors ir bandė pakelti lėktuvą, tačiau jo uodega užkliuvo už kalno ir atitrūko kartu su sparnais, o likusi fiuzeliažo dalis riedėjo žemyn šlaitu, kol neįsirausė į sniegą.
Lėktuvu skrido 45 žmonės: 40 keleivių ir 5 ekipažo nariai. Tarp keleivių buvo Urugvajaus studentų regbio komanda, kuri skrido į varžybas Čilėje.
12 žmonių žuvo iš karto. Šiek tiek atsipeikėję nuo patirto šoko, likę gyvi keliautojai ėmė raustis po lėktuvo nuolaužas, tikėdamiesi išgelbėti kitus katastrofą išgyvenusius žmones. Du medicinos studentai juostomis plėšė drabužius, iš tinkamų medžiagų ruošė įtvarus rankų ir kojų lūžiams įtvirtinti, rengė gūltūs. Tačiau, nežiūrint į visas pastangas, greitai dėl patirtų sužalojimų mirė dar šeši keleiviai.
27 žmonės liko atkirsti nuo viso pasaulio sniegynuose 3600 m aukštyje virš jūros lygio. Be maisto, be šiltų drabužių, be medikamentų. Vienintelė vieta, kur galima bent kiek pasislėpti nuo -40°C speigo, buvo išlikusi sveika fiuzeliažo dalis. Tam, kad nesušalti naktį, nuo sėdynių plėšė apmušalus, iš jų ruošė antklodes, krepšiais ir lagaminais dangstė salone esančias skyles. Žmonės tikėjosi, kad būti tokiose sąlygose jiems ilgai neteks – juos būtinai atras gelbėtojai.
Iš tiesų, tuo metu virš uolų skraidė malūnsparniai, gelbėtojų komandos šukavo vietovę. Dingusio lėktuvo paieškas vykdė net trijų valstybių atitinkamos tarnybos. Tačiau jos buvo nesėkmingos: baltas lėktuvo fiuzeliažas praktiškai nesiskyrė nuo sniego. Gelbėtojai jo taip ir nepamatė. Aštuntą dieną po aviakatastrofos paieškos darbai buvo nutraukti, nes buvo nuspręsta, kad tokiomis sąlygomis niekas negalėjo išgyventi, net jei išliko gyvas po lėktuvo kritimo.
Dingę sniegynuose žmonės apie tai sužinojo po 11 dienų – bagaže aptiko radijo imtuvą, kuriuo buvo galima klausytis žinių. Visiems tapo aišku – jų gyvenimas priklauso tik nuo jų pačių! Ir kalnuose dingę žmonės 72 paras bandė išgyventi.
Prie šalčio ir išretėjusio oro žmonės nors ir sunkiai, tačiau prisitaikė. Tačiau liko pati svarbiausia problema – maistas. Juk vienintelis maistas nukritusiame lėktuve buvo kelios šokolado plytelės, keli vyno buteliai ir truputis krekerių. Maistas buvo padalintas į lygias dalis ir kiekvienai dienai buvo skiriama po labai mažą dalį, stengiantis, kad kuo ilgiau užtektų. Tačiau greitai ir šios minimalios atsargos išseko, o aplinkui nebuvo nei augalų, nei gyvūnų.
Troškulį malšino sniegu, kurį dėjo ant metalinių lėktuvo nuolaužų ir tirpino jį saulėje. Tačiau keli lašai negalėjo atstoti pilnaverčio gėrimo.
Roberto Canesa – medicinos studentas, savyje užgniaužęs pasišlykštėjimą ir katalikiško auklėjimo principus, pirmasis ryžosi beviltiškam žingsniui. Pasiėmęs stiklo skeveldrą, jis atkasė vieno iš pilotų lavoną ir atsipjovė mėsos gabaliuką. Likusius nelaimės draugus apėmė siaubas nuo tokio elgesio. Tačiau Roberto paaiškino, kad jie turi išgyventi bet kokia kaina, ir dabar ne laikas samprotauti apie moralę. Po kelių dienų bado iškankinti žmonės buvo priversti pasekti Canessos pavyzdžiu.
„Kai kas mano, kad mes norėjome atsiskaityti su pilotu dėl patirtos katastrofos, – prisimena Nando Parrado. – Tačiau mums buvo lengviau pradėti būtent nuo jo, nes mes jo taip gerai nepažinojome, kaip kitus“. Iš tiesų, beveik visi keleiviai buvo susieti giminystės ryšiais arba juos siejo draugystė. Per avariją žuvo paties Nando mama, o vėliau nuo sužeidimų mirė sesuo. Tačiau kai ant pilotų kūnų nebeliko mėsos, teko pradėti valgyti ir savo draugus.
Šaltis ir badas nebuvo vieninteliai išbandymai likusiems gyviems keleiviams. Likimas paruošė dar vieną siaubingą išbandymą: naktį į spalio 29 dieną lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, kuriose nakvojo žmonės, padengė nuo kalnų nusileidusi lavina. Ši stichija nusinešė dar 8 žmonių gyvybes. Likę gyvi trims paroms buvo įkalinti po sniegu. Trūko deguonies, visi duso. Pagaliau Nando Parrado sugebėjo kojomis išstumti mažą langelį pilotų kabinoje ir išrausti tunelį į paviršių. Taip jis išgelbėjo savo draugus nuo tikros žūties.
Dar prieš užklumpant sniego lavinai jie nusprendė, kad reikia patiems nusigauti iki žmonių. Prieš avariją pilotas pranešė, kad praskrido Kūriko miestą, o tai reiškė, anot rastų žemėlapių, kad už kelių mylių į vakarus nuo katastrofos vietos prasideda gyvenamos lygumos Čilėje. Roberto Canessa bandė žmones įtikinti palaukti šiltesnių dienų, nes žiema ėjo į pabaigą. Tačiau sniego lavina buvo dar vienas signalas – laikas veikti. Į rizikingą žygį išsiruošė trise: Nando Parrado, Roberto Canessa ir Antonio Vizintinas. Pasiliekantieji jiems surinko šiltus rūbus ir davė daug žmogienos.
Keliaujant į vakarus, trijulė greitai aptiko atitrūkusią nuo lėktuvo uodegą. Išlikusiame bagaže keliauninkai aptiko drabužių, cigarečių, šokolado. Parnakvoję tarp nuolaužų, kitą dieną patraukė toliau. Tačiau jau pirmoji naktis kalnuose leido suprasti, kad toli nueiti nepavyks: sutemus pasidarė taip šalta, kad ekspedicijos dalyviai vos nesušalo. Teko grįžti atgal.
Žmonių neapleido viltis kokiu nors būdu pasiekti civilizaciją. Tačiau kaip iškęsti geliantį nakties šaltį? Ir štai į galvą atėjo tinkama mintis – visiems ekspedicijos dalyviams pasiūti šiltą miegmaišį – vieną visiems. Lėktuvo uodegoje rado didelius audinių gabalus ir ėmėsi darbo. Gruodžio 12 d. miegmaišis buvo pasiūtas. Tą pačią dieną ekspedicija patraukė toliau. Trečiąją kelionės dieną tapo aišku: jų apskaičiavimai neteisingi – kelionė užtruks žymiai ilgiau, nei buvo manyta. Tada Paraddo ir Canessa nusprendė Vizintiną pasiųsti atgal pas likusius stovykloje draugus, o patys paėmė didžiąją jo maisto atsargų dalį ir patraukė toliau dviese.
Kuo toliau jie ėjo į vakarus, tuo darėsi šilčiau. Kiekvienas tarp akmenų rastas daiktas – arklio pasaga, tuščia skardinė, išblukusi etiketė – kėlė džiaugsmą. Žmonės netoli! Pagaliau devintą kelionės dieną jų laukė sėkmė – įveikę 70 mylių nuo katastrofos vietos, Paraddo ir Canessa sutiko čilietį piemenį. Tai buvo išsigelbėjimas!
Jau kitą dieną, gruodžio 22 d., virš lėktuvo katastrofos vietos pasirodė du malūnsparniai. Pirmuoju reisu gelbėtojams pavyko paimti tik keletą žmonių. Likusiems numetė šiltų drabužių ir maisto bei pažadėjo sugrįžti kitą dieną. Išgyvenusiems katastrofą teko dar vieną naktį praleisti lėktuvo fiuzeliaže. Tačiau tai buvo niekai, palyginus su 2,5 mėnesio laukimo!
Po išgelbėjimo 16-ai išsigelbėjusių keleivių sugrįžimas į civilizaciją nebuvo lengvas. Vieniems buvo gėda dėl to, kokiu būdu jiems pavyko išgyventi. Su lėktuvo keleiviais teko dirbti ne tik gydytojams, kurie gydė nušalimus, vandens trūkumą organizme, išsekimą, aukštumos ligą, skorbutą, tačiau ir psichologams. Vis tik „stebuklo Anduose“ herojams pavyko sugrįžti į normalų gyvenimą. Dabar jie savo pavyzdžiu padeda kitiems žmonėms, patekusiems į sudėtingą situaciją.
2010 m. rugpjūčio 5 d. Čilėje „San Chose“ šachtoje įvyko griūtis, kuri 700 m gylyje ir 5 km atstumu nuo įėjimo į šachtą nuo pasaulio atskyrė 33 kalnakasius. Keturi „Andų didvyriai“ atvyko į katastrofos vietą, stengdamiesi palaikyti į bėdą patekusius žmones. Įrengtu vaizdo ryšiu jie kreipėsi į kalnakasius, kviesdami juos neprarasti vilties ir tikėti išsigelbėjimu, kaip savo laiku jie patys tikėjo ir nepasidavė sniegynuose prie sudužusio lėktuvo. „Kaip mes sugebėjome Sugrįžti iš viršūnių, taip ir jūs išlipsite į žemės paviršių ir nugyvensite fantastišką gyvenimą, – pasakė Pedro Algorta. – Pažiūrėkite į mūs – praėjus 38 metas po lėktuvo katastrofos mes vis dar esame gyvi. Tai įrodo, kad žmogus gali išgyventi ir išlikti netgi pačiose sudėtingiausiose sąlygose“. Ir iš tiesų, 2010 m. spalio 12 d. visi kalnakasiai buvo išgelbėti. Po žeme jie išbuvo 69 dienas!
Tai, kad kalnuose pavyko išgyventi lemtingo skrydžio keleiviams, žmonės iki šiol vadina „stebuklu Anduose“ ir prisimena kaip žmogiškos stiprybės ir didvyriškumo pavyzdį. Iki šių dienų pagal šį įvykį statomi filmai, rašomos knygos. 1993-ais metais režisierius Frenkas Maršalas pastatė tapusį žinomu filmą „Išlikę gyvi“ (Alive). 2006-ais metais buvo išleista knyga „Stebuklas Anduose“, kurioje savo prisiminimais dalijasi Nando Parrado.
Įdomi istorija. Siaubingų dalykų teko patirti žmonėms…
Yra filmas tokiu pačiu pavadinimu manrods apie šita ivyki verta pamatyti .
paskaitykit knyga, tikrai verta demesio.
Panašu, kad straipsnelis parašytas paskubomis yra keletas gal esmės ir nekeičiančių, bet klaidingų faktų. Pvz: Fiuzeliažo uodega buvo aptikta einant ne į vakarus o rytus, tai buvo ankstesni bandymai pasiekti civilizaciją.
Labai ikvepianti knyga,itaigiai perteiktas visas siaubas ir skaitant susidaro toks ispudis tarsi pats butum Anduose ir kartu viska isgyventum. Yra straipsnyje keli netikslumai,uodega rado anksciau nei prasidejo kelione i vakarus,dar pries tai radijo stotele bande sutaisyti panaudodami rastas uodegos dalyje baterijas.