Trečiojo Reicho brangenybės

1945-ųjų m. vasario 3 d., šeštadienis. Berlyne buvo įprasta darbo diena. 5 tūkstančiai pagrindinio Vokietijos banko darbuotojų, išgirdę sirenų gausmą, perspėjančią apie artėjančius bombonešius, nusileido į požeminę saugyklą – tai jie jau buvo darę ne kartą. Po bombardavimų tarnautojai grįždavo į savo vietas ir toliau tęsdavo darbus. Tačiau šį kartą grįžti nebebuvo kur – kelios dešimtys bombų sugriovė banko pastatą. Banko darbuotojai, buvę slėptuvėje, nenukentėjo.

Nenukentėjo ir daktaras Valteris Funkas, tarptautiniu mastu žinomas Reichsbanko vadovas. Taip pat išliko ir daktarui pavestos saugoti brangenybės. Tačiau paties banko – kariaujančios Vokietijos finansų centro – nebeliko, o tai tapo vienos iš labiausiai avantiūristiškų XX-o amžiaus istorijos pradžia. Reichsbanke buvo laikoma didžioji dalis Vokietijos aukso atsargų – apie 8 milijardai dolerių dabartiniu kursu – ir 2 milijardų dolerių vertės aukso lydiniai, priklausę fašistinei Italijai. Daktaras Funkas pažvelgė į rūkstančius griuvėsius ir nusprendė: banko valdantįjį personalą perkelti į kitus miestus, toliau tęsti įprastinę banko veiklą, o auksą ir grynuosius pinigus – evakuoti.

320 km į šiaurės vakarus nuo Berlyno buvo Kaizerodo šachta. Ji buvo gana atokiai nutolusi nuo visų gyvenamųjų vietovių, o jos gylis siekė 800 m. Tai buvo ideali vieta bet kokio lobio saugojimui. Į šachtą buvo 5 įėjimai, požeminiai koridoriai driekėsi 45 km – patikimesnės saugyklos, atrodė, neįmanoma surasti. Buvo nuspręsta nedelsiant į slėptuvę pervežti pagrindines Vokietijos iždo atsargas – apie 100 tonų aukso ir 1000 maišų grynųjų pinigų…

Tačiau fašistinės Vokietijos dienos jau buvo suskaičiuotos. Balandžio 4 d. šachtos apylinkes užėmė amerikiečių kariuomenė. Po 2 dienų karinės policijos būrys kaimo keliuke sutiko 2 internuotas prancūzes ir maloniai jas priėmė į savo mašiną pavėžėti iki miesto. Kai važiavo pro Kaizerodą, viena moteris netikėtai pasakė: „Šachtoje saugomas auksas“. Ši žinia nedelsiant buvo perduota aukštesniajam štabui. Generolas Džounsas išsikvietė žvalgų vada Vintersą ir davė tokią komandą: „Pulkininke, mane domina Kaizerodas. Pasiųskite savo vyrus pažiūrėti, kas ten yra“.

Patalpa kurioje buvo rasti 550 maišai, kuriuose buvo 1 milijardas reichsmarkių

Įėjimai į šachtą buvo užminuoti, tačiau žvalgams be jokių nuostolių pavyko patekti vidun. Balandžio 7 d. kariai nusileido į 700 m gylį, kur aptiko slėptuvę — 550 maišų, kuriuose buvo 1 milijardas reichsmarkių. Šios slėptuvės gilumoje buvo plieninės durys, kurias teko išsprogdinti. Taip buvo aptikta dar didesnė slėptuvė, kurioje buvo 7 tūkstančiai maišų, kuriuose gulėjo sudėti 8527 aukso lydiniai bei Prancūzijos, Šveicarijos ir JAV aukso monetos. Neperšaunamose dėžėse buvo sudėti auksiniai ir sidabriniai indai, lagaminuose – deimantai, perlai bei kiti brangakmeniai, kurie buvo atimti iš koncentracijos stovyklų kalinių. Šalia riogsojo maišai su auksinių dantų protezais. Tai buvo pats didžiausias lobis, rastas per visą žmonijos istoriją. Jo bendra vertė siekė beveik 90% visos Vokietijos valstybės turto! Ir tai dar buvo ne pabaiga. Tarpusavyje persipynusiuose požeminiuose labirintuose amerikiečių kariai aptiko daugybę meno dirbinių, tarp kurių buvo paveikslai iš 15-os Vokietijos muziejų.

Balandžio 13 d. šachtoje apsilankė sąjungininkų armijos Vakarų Europoje vyriausias vadas generolas Eizenhaueris. Po šio vizito darbo ėmėsi išminuotojų kuopa, kuri visą savaitę į paviršių kėlė neįkainojamus radinius.

Iš šachtos iškeltos brangenybės buvo sukrautos į 32 sunkvežimius ir su karo policijos palyda pervežtos į Frankfurtą. Išgelbėtos brangenybės buvo patalpintos Reichsbanko vietinio skyriaus saugykloje – tai jau buvo naujos Vokietijos bankas. Tiesa, sklido įkyrios kalbos, kad pakeliui vienas sunkvežimis kažkur prapuolė, tačiau šis amerikiečių armijai metantis didžiulę dėmę faktas buvo tučtuojau oficialiai paneigtas.

Istorijos tęsinys įvyko po 35 metų. 1980-ųjų metų viduryje pasaulio laikraščiuose buvo skelbiama sensacija – buvusio karo veterano palikuonis iš mažyčio Teksaso valstijos miestelio parduoda keletą iš Vokietijos išvežtų meno dirbinių. Vienas jų ypač patraukė spaudos dėmesį. Buvęs nedidelės parduotuvėlės savininkas Džo Medoras turėjo neįkainojamą rankraštį. Paprastame drobiniame maišelyje jis saugojo Kvedlinburgo analus, parašytus IX-ame amžiuje. Šis ypač retas rankraštis buvo perpintas oda su aukso apkaustais. Specialistai mano, kad šis rankraštis parašytas maždaug 600 metų prieš tai, kai Gutenbergas atspausdino savo pirmąją Bibliją.

Kaip šis rankraštis atsirado pas Medorą? Velionio palikuonys apie tai nepasakojo, tačiau darbo ėmėsi landūs žurnalistai. Jiems pavyko Pentagono archyvuose surasti dokumentus, kuriuose buvo rašoma, kad leitenantas Džo Medoras 1945-ųjų metų balandžio mėnesį vadovavo tai pačiai išminuotojų kuopai, kuri iš pradžių kėlė į paviršių, o vėliau ir saugojo Kaizerodo šachtoje rastas brangenybes. Atsakymas į klausimą, kaip pas Medorą atsirado Kvedlinburgo analai, ėmė aiškėti. Jeigu amerikiečių laikraščiai dar santūriai rašė, kad Medoras unikalų rankraštį „pasiliko atminčiai“, tai Europos šalių spauda velionį leitenantą vadino „vagimi“ ir „grobiku“.

Kvedlinburgo analai

Spaudžiant visuomenės nuomonei ir spaudai, o taip pat po ilgų ir sunkių teisinių derybų su buvusios VFR vyriausybe, Kvedlinburgo analai buvo sugrąžinti į Vokietiją. Medoro palikuonims buvo išmokėta „atradėjo premija“, o paprasčiau pasakius – 3 milijonų dolerių išpirka. „Išpirka“ – nes sąlyginai unikalaus rankraščio vertė buvo įkainota 30 milijonų dolerių.

Tačiau tai nebuvo vienintelė retenybė Džo Medoro namų kolekcijoje. Šalia parduotuvės esančiame garaže buvo aptikta: 1513-ųjų metų rankraštis, IX-o amžiaus auksinė bažnytinė taurė, XIX-o amžiaus juvelyriniai dirbiniai ir iš kalnų krištolo pagaminta taurė. Štai kaip vėliau aptiktas garaže brangenybes pakomentavo Medorų šeimos advokatas: „Džo skonis buvo labai įvairiapusiškas, o požiūriai į gyvenimą – paradoksalūs. Kartą jis žmonai prisipažino, kad jo sielą graužia kaltės jausmas, o pasitenkinimą suteikia neįkainojami šedevrai“.

Tuo metu oficialusis VFR atstovas Interpole padarė pareiškimą, kad Džo Medoro poelgį laiko pačia didžiausia XX-o amžiaus meno kūrinių vagyste. Medorų palikuonių gailesčiui patyliukais parduoti brangenybes nepavyko. VFR ir tarptautinė restitucijos tarnyba pradėjo su JAV tyrimus, kurie truko apie mėnesį. Visą šį laiką spaudoje pasirodydavo skandalingi komentarai.

Galiausiai leitenanto Medoro palikuonys sutiko Vokietijai grąžinti visus pavogtus daiktus už 2 milijonus 750 tūkstančių dolerių. Berlynas buvo visiškai patenkintas tokia įvykių baigtimi, tačiau kai kurie vokiečių menotyrininkai ir politikai nepraleido pasmerkti vyriausybės už veiksmus, kuriuos galima traktuoti kaip vogtų daiktų supirkimą.

Medoro palikuonių byloje tašką padėjo Vokietijos kultūros ministras, pareiškęs: „Gaila, kad kitų brangenybių grobikų giminaičiai nėra tokie naivūs, kad viešai paskelbtų apie dingusių šedevrų pardavimą. Mes tikriausiai niekada taip ir nesužinosime apie į nežinią nugrimzdusių brangenybių likimo“.

Komentuok su Facebook paskyra: