Ši istorija neišgalvota. Aprašyti įvykiai, tik menkai meniškai pagražinti, nutiko 2011 metų rugsėjį grupei Dzūkijos gimnazistų etnokultūrinės ekspedicijos metu.
Vienoje Pietų Lietuvos gimnazijoje kaip pasirenkamas dalykas 11-12 klasėse dėstomas etninės kultūros kursas. Kad mokiniai geriau pajustų etnokultūros dalyko žavesį, kas antri metai jiems sudaromos sąlygos su mokytoja išvažiuoti į ekspediciją: pagal iš anksto numatytas ir aptartas temas jie išvyksta į kokį nors seną unikalų Dzūkijos kaimą ir renka medžiagą apklausdami vietos gyventojus. Tąkart buvo pasirinkta tema „Užkalbėjimai, užkeikimai, burtai“ ir nuspręsta važiuoti į Dzūkijos nacionalinio parko teritoritorijoje esantį kaimą, pagarsėjusį ne tik savo archajiškomis tradicijomis, bet ir burtininkėmis. Iš kur apie tai buvo žinoma? Iš ankstesnių ekspedicijų. Prieš keletą metų ten jau būta ir šis tas pastebėta. Tada pro ekspedicijos dalyvių akis neprasprūdo nė keisti mirusiųjų kulto papročiai, nė kaimo žmonių tikėjimas įvairiais burtais, nė pačios kaimo burtininkės – dvi senutės, gyvenusios kone viena priešais kitą. Tik tada tema buvo kita.
Taigi 2011 metų antrą rugsėjo savaitę, antradienį, po pamokų trylikos žmonių grupę geltonas mokyklinis autobusiukas atvežė į ekspedicijai pasirinktą kaimą. Iš anksto suderinus visus reikalus, ekspedicijos dalyviai stovyklą įkūrė nuošalioje, labai tvarkingoje, bet tuščioje sodyboje. Mokiniai apsigyveno pagrindinėje pirkioje ir dviejuose vasaros nameliuose. Čia šeimininkai, gyvenantys ir dirbantys sostinėje, atvažiuodavo tik savaitgaliais. Taigi ekspedicija suplanuota iki penktadienio vakaro.
Įsikūrę atvykėliai aptarė organizacinius klausimus, išklausė instruktažus, pasiskirstė į darbo grupes, aptarė teminius klausimynus, pasitikrino diktofonus, fotoaparatus, filmavimo kameras – kitaip tariant, kruopščiai ruošėsi įdomiam rytdienos darbui. Po ilgo vakarojimo prie laužo kažkas pasiūlė ir visi pritarė, kad pusryčiams ir ryto sambūriui tinkamiausia bus dešimta valanda. Žinoma! Ko gi skubėti? Juk ne į pamokas.
Trečiadienį po vėlyvų pusryčių darbas prasidėjo nuo pažinties su kaimu. Iki pietų buvo apeitos žymiausios kaimo vietos ir įsidėmėtos tos pirkios, kuriose tikslinga būtų apsilankyti – ten gyvena guvūs senukai, kurie tikrai turėsią ką papasakoti. Na, o apklausų startas popiet.
Pirmiausia visi nukulniavo į bene garsiausią to kaimo vietą – Bobos Daržą. Tai vienos švariausių Lietuvos upių – Skroblaus – ištakos: skylė žemėje, iš kurios pulsuote pulsuoja skaidrus it krištolas vanduo. Mokiniai išgirdo įdomią istoriją: anksčiau čia vaikai buvo įsitikinę, kad į jų kaimą ne gandras vaikus atneša, kaip kitur, o mamos juos iš Bobos Daržo parsineša – tiesiog sterblėn vaiką pasigauna iš tos pulsuojačios skylės. Susimokė kartą keli gudresni vaikai ir įrito nemenką akmenį į Bobos Daržo skylę, kad mamos vaikų daugiau neprisigaudytų: nes paskui nei pats pažaisi, nei su draugais pabūsi – tik dabok ir dabok tuos kaip iš gausybės rago besipilančius mažus vaikus, kuriems tėvai amžinai laiko neturi…
Grupė smagiai per visą kaimą nuklegėjo prie kito traukos objekto – įdomių kaimo kapinaičių, kurių centre it koks šimtametis paminklas nupjauta viršūne kerojo didžiulė seniai jau mirusi pušis, o šalia jos – didelė laužavietė ir U raidės forma sukalti suolai. Viduje, prie vartų, netoli nesutvarkyto kapo, augo didžiulis putino krūmas, apkibęs sultingomis raudonomis uogomis – bene vienintelis putinas kaime. Mokiniams viskas buvo įdomu: kodėl taip keistai išdėstyti kapai? ką reiškia ta laužavietė? kokios apeigos čia vyksta?
Staiga prie vieno kapelio visi pamatė lyg iš niekur atsiradusią senučiukę. Vėliau prisimins – tikrai įeidami į kapines jos nė vienas nepastebėjo. Mokiniai pasisveikino ir paprašė močiutės papasakoti apie kaimo kapinaites. Paaiškėjo, kad kaimas čia susirenka paminėti keturnedėlių, metinių už mirusius, taip pat nuo Visų Šventų iki lapkričio 8 dienos kaimo žmonės po porą valandų meldžiasi aplink laužą už visus čia palaidotuosius. Kažkas nusistebėjo: „Aštuonis vakarus?“ „Aštuonis vakarus!” – su pasididžiavimu patvirtino senučiukė. Ji papasakojo ir apie senąją pušį, iš kurios drevių dar neseniai kone visas kaimas medų kopė, ir apie susirinkimų kapinėse, anot jos, seną madą… „Nebijojot numirėlių medų kopinėdami iš kapinių pušies?“ – paklausė kažkuris iš mokinių. „O ko? – nustebo pašnekovė. – Savų nabaščikų nebaisu! Tegu jų svecimi baidos…“
Beklausydami naujos pažįstamos pasakojimų niekas nė nepajuto, kad jau seniausiai keliu grįžta atgal – lydi močiutę namo.
– Kokias ca vuogas jūs, slūgelės, valgot? – it stabo ištikta sustojo senučiukė prie kelių merginų, pamačiusi iš pilnų saujų ant kelio byrančias ryškiai raudonas uogas. – Ar cik ne pucinus?
– Na, taip, – nesuglumo pilnom burnom uogas skanaujančios merginos, – putinų prisiskynėme… Labai skanu! Ir sveika.
– Tai ir jūs nabaščikų nesbijot, kad iš kapinių vuogas skinat? – į merginas pažiūrėjo senutė. – Dar parsivesit katrį paskun savi vuogų sliedu…
Merginos lyg nudiegtos išbėrė putinus ant kelio.
– Va dar blogiau padarėt – išmetėt kapinių vuogelas ciesiai mašinom po ratais! – suūbavo senučiukė. – Surinkit ir nuneškit atgal!
Keista senutė! Kas gi rinks? Juk čia šiuolaikiniai mokiniai!
Atvykėliai su senute atsisveikino netoli stovyklavietės ir pažadėjo būtinai užsukti ir į jos namus.
– O kur jūs gyvenate? – paklausė mokytoja.
– Vai, toli gyvenu, slūgelės,- palingavo galva moteriškutė. – Jūs iki manį nedaajsit… Užteks jumi ir tų, katriej ca arcau gyvena…
Papietavę mokiniai grupėmis iškeliavo į kaimą rinkti medžiagos.
Apie penktą valandą vakaro grįžo pirmoji grupė: aplankytos šešios pirkios – pavyko apklausti tris žmones, su kitais susitarė rytoj. Trys vienos grupės mergaitės sakė buvusios pas burtininkę ir susitarusios ateiti pas ją šiandien vakare po „Panoramos“, nes ji su vyru iki vėlumos dirbs darže. Pamažu susirinko visi. Dauguma džiūgavo, kad darbas įdomus, pavyko nemažai apklausti. Klegesys, įspūdžiai, juokai, fotografavimasis, maisto gaminimas, vakarienė, vėl fotografavimasis… Skanaujant lauže keptas dešreles kieme išdygo šviesiai pilku kostiumu pasipuošęs ūsuotas pusamžis vyriškis. Pasilabinęs atsiprašė, kad trukdo: ėjęs pro šalį ir išgirdęs smagų jaunimo klegesį, todėl negalėjęs neužsukti.
– Visų čėsų mylėjau būc su jaunimu, tai ir atajau… Kapgi ca praajc šonu? – šypsojosi ūsus raitydamas nekviestas svečias. – Kas toki būsit ir kų ca pas mus darot?Kas ca jumi laido gyvenc?
Mokiniai pasikvietė jį prie stalo: įdėjo dešrelių, duonos, pomidorų ir pasiūlė kartu pavakarieniauti. Vyriškis atsisėdo, bet maisto nelietė: ačiū, nealkanas. Mokytoja smalsuoliui papasakojo apie ekspediciją, o mokiniai klausinėjo nesidrovėdami: iš kur jūs, koks jūsų vardas, kur vaikštinėjate taip išsipustęs… Paklaustas apie vardą, jis atsakė: atspėkit! Bet taip niekas ir neatspėjo. O vaikštinėja jis draugo laukdamas. Kokio draugo? Iš kur tas draugas? Na, savo draugo, su motociklu turi atvažiuoti manęs paimti – pas mergas važiuosim!
Iš pradžių lyg ir smagu buvo su juo plepėti nei šį, nei tą, bet greitai jis visiems įgriso. Elgiasi ir kalba kaip koks įkyrus girtuoklis, bet lyg negirtas… Jaunimas laidė visokias užuominas, kad jau pats laikas jam būtų nešdintis, nes tuoj visi eisią miegoti, tačiau tokios kalbos nuo to keistuolio kaip nuo žąsies vanduo – jis, rodos, priaugo prie suolo.
– Gal nusifotografuokime visi atminimui ir atsisveikinkime, – geranoriškai pasiūlė mokytoja merkdama vaikams akį.
Čia pat buvo plyksteltas vienas kadras fotoaparatu, visi pakilo nuo užstalės, bet vyriškis net nepajudėjo.
– Tai gal jau eikite, dėde, pas tą savo draugą, – pasiūlė viena mergaitė. – Per tiek laiko jis tikrai bus atvažiavęs ir tikriausiai ieško jūsų.
– Kokis aš tau dėdė? – supyko nekviestas svečias. – Dar tau in bernus ciktau!
Toks atėjūno akiplėšiškumas supykdė kai kuriuos vaikinus ir jie ėmė atvirai reikalauti, kad atėjūnas nešdintųsi, kitaip būsią blogai…
– Dar jūs, smurgliai, mani ca gųsdzysit? – niršo ūsočius. – Kiek norėsiu, ciek ca ir sėdėsiu! Jūs graicau bėgsit iš ca, o ne aš!
Na, ir keistas tipas! Mokytoja prašė mokinių nekreipti į jį dėmesio – lai sėdi sau. Juk iš tikrųjų tai jis vietinis, o mes atvykėliai, taip kad neprovokuokime jo. Gal čia koks kaimo girtuoklėlis mus aplankė, o svaigalų negavęs pyksta…
Taigi jis sėdėjo, o gyvenimas stovykloje virė toliau. Visi tą keistuolį prie stalo tiesiog ignoravo. Po „Panoramos“ trys merginos nuėjo apklausti burtininkės, kuri, pasirodo, gyveno visai netoli – už poros pirkių. Jau visai sutemus kažkas pastebėjo, kad tas įkyruolis nuo suoliuko dingo. Na, ir puiku! Kaip staiga atsirado, taip ir staiga ir išgaravo!
O tada iš burtininkės grįžo tos trys merginos. Visos trys šlapiais užpakaliais. Dvi apsižliumbę, viena negalinti sutramdyti isteriško juoko. Kas atsitiko? Kas jus taip..? Užpuolė kas? Išsigandusi mokytoja išvirė arbatos, sugirdė po keletą valerijono tablečių. Pamažu merginos atsigavo ir ėmė pasakoti.
Pasirodo, jos atvyko per anksti: šeimininkė duris atidarė šlapiais plaukais, vienmarškinė ir pasakė, kad ką tik išsimaudė pati, o dabar eina maudyti savo vyro, todėl viešnioms teks palaukti. Ji pasodino visas tris merginas ant gražia austine lovatiese užtiestos lovos ir pažadėjusi ilgai neužtrukti – maudynės einą į pabaigą – dingo už kambarius skiriančios užuolaidos. Ant lovos merginos sėdėjo gana ilgai: nuobodžiavo, dairėsi aplinkui, o paskui viena atsistojo ir žvilgtelėjo pro užuolaidos plyšį. Slopindama juoką ji ir drauges paragino užmesti akį: pamatysit, sako, ko nematę – šeimininkė savo vyrą senoviškoj baliejoj prausia… Vos tramdydamos juoką, o kartais ir gana garsiai užsiprunkšdamos, jos staiga pajuto lyg sėdėtų baloje – iš pradžių drėko klynai, paskui drėgmė apėmė sėdmenis, šlaunis… Vos ne vienu metu visos pašoko, manydamos, kad sėdi ant šlapios lovatiesės. Bet lovatiesė buvo sausa! Juokinga jau nebebuvo. O čia dar išlindo šeimininkė, paniekinamai nužvelgė viešnias ir sako:
– Dovanokit, mergelės, kad užtrukau. Vėlus jau čėsas… O dar, matau, jumiem pacom neščėscis pasdarė – pūslės nelaiko! Tai geriau ryt po „Panoramos“ atajkit.
– O gal galėtume iš ryto? – išvebleno drąsiausia.
– Jei apie gydzymų norit ko sužinoc – gerai ir ryti. Jei apie užkalbėjimus ir burtus – po „Panoramos“! Ir atajkit vienos, be jokių palydų.
Atsisveikinusios merginos spruko per duris neatsigręždamos, o šeimininkė nuo slenksčio riktelėjo kažką, ko nė viena nesuprato:
– Prastų svecų savo vuogom prišaukėt! Bet nesbijokit – nubaidzysiu! Aš ilgai širsc nemoku!
Taigi vizitas pas burtininkę patyrė fiasko. Visi tarėsi, kaip joms elgtis toliau: eiti pas ją dar kartą ar numoti ranka – juk aišku, kad čia kažkokie monai!.. Bet atsigavę po šoko merginos nutarė rytoj nueiti du kartus: ryte paklausinėti apie gydymą, o vakare – apie burtus. Bet kad ir kas nutiktų, vienos neis – bandys į grupę pasiimti kurį nors vaikiną. Arba eis su mokytoja. Nurimus emocijoms, visi išsiskirstė miegoti. Buvo pirma valanda nakties.
Pagrindinėje pirkioje miegoję mergaitės ir mokytoja pabudo nuo smarkaus daužymo į langus ir į duris. Kieme išvien blykčiojo nuo judesio įsižiebiantys šviestuvai. Kilo panika. Kažkuri siūlė skambinti policijai. Kelios tą ir bandė padaryti, bet telefonai kaip susitarę negaudė ryšio. Priėjusi prie durų mokytoja daug kartų klausė, kas ten. Nė garso! Bilsnojimas ir trinksėjimas girdėjosi ir kituose nameliuose. Paskui viskas baigėsi. Bet kaip užmigti?
Ketvirtadienį per pusryčius netilo kalbos apie nakties įvykius. Vaikinai pasakojo, kad pasigirdus beldimui jie norėjo išeiti pasižiūrėt į kiemą, bet negalėjo atsidaryti durų… Pasakojimai darėsi vis keistesni. Pavyzdžiui, didžiajame vasaros namelyje su dideliais langais be naktinių užuolaidų miegojusi grupė pasakojo, kad išvien žybčiojant šviestuvams matėsi kažkokie šešėliai, bet žmonių nesimatė! Tai gal katės ar šunys apsilankė pavėsinėje užuodę vakarienės likučius? Gal… Bet kas tada beldė? Gal vietiniai chuliganai? Gal… Bet juk matėme vietinius gyventojus: kuriam iš senukų būtų šovusi mintis taip pašmaikštauti? Po pasitarimo visi vėl išvyko į apklausas. Įsidrąsinusi merginų trijulė vėl nuėjo pas burtininkę. Vienos. Jei kas, pažadėjo skambinti mokytojai, kad ateitų.
Pati mokytoja pasibeldė į artimiausių kaimynų duris paklausti, ar jie naktį nieko negirdėjo. Ne, senukai, nieko negirdėjo. O kas atsitiko? Mokytoja papasakojo apie naktį patirtą košmarą. Kaimynai tik kraipė galvas ir stebėjosi. Tada mokytoja papasakojo ir apie keistą vakarykštį svečią, tačiau išgirdo patikinimą, kad toks žmogus kaime tikrai negyvena. Bet juk jis kelis kartus pabrėžė, kad yra vietinis… Mokytoja prisiminė, kad vakar jį nufotografavo. Parbėgusi į pirkią griebė fotoaparatą ir ieškojo tos nuotraukos. Kad ją kur! Kurgi ji? Kas čia per monai!.. Nuotraukos nebuvo. Buvo tik ta, kur jie visi fotografavosi prie stalo prieš pasirodant vyriškiui… Nusiminusi pedagogė grįžo pas kaimynus ir stengėsi kuo smulkiau apibūdinti jo išvaizdą. Kuo daugiau smulkmenų ji vardijo, tuo labiau virto senukų akys. Galų gale močiutė ją nutraukė:
– Vaikeli, tokis žmogus, kap tu porini, pas mus kaimi dar pernai pakavotas! Lėkė du girci an matociklo, trankės in medzį – vienas an rozo negyvas! Jo kapas palei pucinų…
Mokytojai pasidarė karšta. Nejaugi tai įmanoma? Šiais laikais? Bet senukai neatrodė sukrėsi: visko būna, visko būna… Tai gal tada ir ta kapinėse sutikta senučiukė ne…? Mokytoja nusipurtė. Dabar ji neišdrįso apie tai net užsiminti.
Stovykloje krykštavo iš burtininkės sugrįžusi trijulė: šiandien viskas ten kitaip, burtininkė labai daug pasakojo apie gydymą vaistažolėmis, medžių žieve ir žiedais, akmenimis, vandeniu, medumi, numirėlio bevardžiu pirštu…
– Baikit apie tuos numirėlius, po galais! – nesusivaldė mokytoja. – Visi šiandien kaip susitarę!..
Merginos neišdrįso paklausti, kokia širšė įgylė jų mokytoją.
Popiet dvi grupės paprašė leidimo nukeliauti iki miške esančio apžvagos bokšto, kuris kuo puikiausiai matėsi iš stovyklos. Jie norį išbandyti telefone esantį navigatorių. Mokytoja bokštą visai buvo pamiršusi: juk buvo galima nueiti dar pačią pirmą dieną – čia visai netoli. Ir vaikams įdomu. Ir tikrai nepavojinga. Žinoma, leido. O gal eikime visi? Bet kitos dvi grupės nenorėjo: jie jau daug apklausė, o mes dar ne… Gal kitąkart.
– Tik neužtrukit, – priminė mokytoja ir sėdo prie vis gausėjančios ekspedicijos medžiagos. – Šiandien vakarieniausime pirkios viduje valanda anksčiau! Susitarkime: jokių vėlavimų.
Bet šeštą valandą vakarieniauti atėjo tik dvi grupės – išėjusiųjų prie apžvalgos bokšto nebuvo. Paaiškėjo, kad pirkioje išties nėra ryšio. Visi su telefonais išsibarstė po sodybą, skambino, tačiau pradingėliai neatsiliepė. Netikėtai tvykstelėjo žaibas ir staiga taip aptemo, jog tapo aišku – bus vėtra. Ką daryti? Ieškoti? Laukti?
– Lekiu pas burtininkę! – šovė mintis vienai mergaitei. – Ji šiandien užsiminė, kad jei kokios bėdos, galime kreiptis!
Ir nudūmė.
Grįžo greitai.- Sakė, reikia uogas nuo kelio surinkti ir nunešti į vietą… – uždususi kalbėjo mergaitė. – Sakė, jei nenunešim, galime ir namo neparvažiuoti…
Nepaisydami prasidėsiančios vėtros visi puolė kapinių link – juk geras galas kelio. Ir tuoj lis. Uogas rado toje pačioje vietoje lyg ką tik pabertas. Surinko visas iki vienos ir nunešę į kapines subėrė ant žemės po putinu. Grįžtant atgal praspliupo lietus – teko skuosti, kiek kojos neša.
Pradingėliai jau buvo namuose ir klegėdami valgė atšalusią vakarienę. Šlapi it viščiukai. Buvo paklydę. Nuropojo į priešingą pusę. Telefonas su navigatorium nustipo. Patys nesupranta, kaip namus rado tokioj tamsoj. Skambinote? Ne, tikrai nė vieno telefonas neskambėjo… Mokytoja išėjusi į kiemą surinko gimnazijos ūkvedžio telefono numerį.
– Kuo skubiau atsiųskite autobusiuką! – šaukė ji. – Kuo skubiau! Turime grįžti… Taip, šiandien! Matot, neturime šiandien kur nakvoti – netikėtai grįžo sodybos šeimininkai… Taip taip, nesilaiko sutarties… Žinoma, skųsimės. Taip taip… Ačiū. Laukiam!
Žinia, kad ekspedicija trumpinama ir už pusantros valandos visi išvyks namo, nė vieno nenuliūdino. Visi puolė dėtis daiktų ir tvarkyti kambarių.
Keistoka šįkart buvo ekspedicijos tema – „Užkalbėjimai, užkeikimai, burtai“.
Atsiuntė: Vida
Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas
labai gera istorija, lauksiu daugiau.
Apie koki kaima čia eina kalba?