Jis įėjo ir valdingu mostu parodė Mantui keltis ir sekti jam iš paskos.
Mantas supranta, jog jo laukia kažkas tai siaubingo, nes jie baudžia už bet kokią nepaklusnumo apraišką. O jis ką tik įvykdė nevilties sukeltą nepaklusnumo aktą, kuriuo bandė sunaikinti ateivių erdvėlaivį. Jam pavyko išjungti lėkštės maskavimo sistemas ir ji tapo matoma žemiečių radarų sistemoms. Negana to jis dar susisiekė su kažkokia dispečerių tarnyba ir informavo, kad randasi priešiškai nusistačiusiame ateivių erdvėlaivyje, kurie nedviprasmiškai jam pasakė, kad skelbs karą žemės armijoms. Dar daugiau jis netgi spėjo paprašyti, kad žemės pajėgos paleistų raketą į erdvėlaivį ir jį sunaikintų… Tačiau nespėjus baigti šio radijo seanso į patalpą įsiveržė erdvėlaivio kariai ir Mantas buvo nustumtas nuo įrenginio, apsvaigintas elektrošoku ir paliktas paslikas gulėti ant erdvėlaivio denio.
Žiedo formos apvalios patalpoje perimetru blausiai švietė melsvos spalvos švieselės o centre stovėjo žvilgantis nikeliu, apskritos formos liftas. Nežemietis pridėjo savo delną prie langelio ir lifto durys be garso švelniai nuslinko į šonus, o prieš akis atsivėrė irgi melsva šviesa apšviesta kabina. Jie abu be žodžių įėjo vidun.
Taip tai buvo tai, ko Mantas labiausiai ir baiminosi, šis liftas kyla į patį erdvėlaivio viršų, kur randasi valdymo kabina. Jis jau žinojo, kad pačius žiauriausius nuosprendžius skelbia erdvėlaivio vadas ir jie būna nedelsiant vykdomi, be jokios teisės apeliacijai. Nežemietis rankos mostu parodė pasilikti ir pats vikriai įsmuko į vado kabiną, pro atsivėrusias ovalios formos dureles.
Jis greitai grįžo atgal ir parodė į atsivėrusią juodą angą, nurodydamas žengti pirmyn. Mantas įžengė į nedidelę patalpą, kurią iš visų pusių gaubė skaidrios medžiagos kupolas. Jis puikiai suvokė, kad šaltai mirksinčios žvaigždės, juodoje tamsoje ir daugiau kaip 200 laipsnių šaltyje yra šalta ir svetima aplinka, tačiau ir valdymo kabinoje jį stingdė ne mažesnis vidinis šaltis, nors čia viduje buvo pakankamai šilta, jauku ir patalpos perimetru mirgėjo įvairūs prietaisai ir monitoriai. Jis instinktyviai apsižvalgė neįprastoje aplinkoje, gal kitomis aplinkybėmis jį visa tai būtų labai sudominę, tačiau šiuo metu jį valdė stresas ir ne tai jam rūpėjo.
Jis supranta kad būtina iki galo išlikti tvirtu ir neparodyti atėjūnams savo baimės ir nevilties, bet jaučia, kaip tirpte tirpsta jo paskutiniai drąsos ir pasiryžimo likučiai. Aukštas, griežtų veido bruožų, nežemietis lėtai atsisuka į jo pusę, jis sėdi patogiame erdvėlaivio valdymo krėsle ir įdėmiai bei smalsiai apžiūrinėja savo auką. -Ar suvoki kas tavęs laukia už bandymą sukelti erdvėlaivyje maištą? Už savavališką įrenginių išjungimą? Už bandymą pražudyti laivą ir jo įgulą?
Mantas tarsi atsibunda ir supranta, kad jo bandymas pražudyti atėjūnus žlugo, bet viduje jaučiasi esantis teisus, jis padarė viską, kas tik buvo jo menkose jėgose, kad sutrukdytų priešui pražudyti jo civilizaciją. -Ar norėtum taip baigti taip savo gyvenimą?
Erdvėlaivio vadas paspaudžia klavišą ir tiesiai prieš Manto akis iškyla holograminis vaizdas, jis regi švara ir baltumu blizgančią patalpą. Girdi kažkokius garsus. Bet kas gi tai? Du aukšti ir stiprūs visiškai panašūs į žmones biorobotai surėmę iš abiejų pusių veda, tiksliau sakant pusiau neša pusamžį vyrą-žemietį. Jis baltaodis ir aršiai priešinasi garsiai keikdamasis kažkokia Mantui nesuprantama kalba. Jie ilgu koridoriumi jau artėja link jų ir jis jau aiškiai girdi vyro beviltiškus maldavimus jį paleisti ir nieko jam nedaryti, mato jo paskutinius desperatiškus bandymus ištrūkti iš kibių bei tvirtų skriaudikų gniaužtų…
Visa ši trijulė įžengia į holograminę patalpą, kurioje jis be jokių ceremonijų parverčiamas ant patalpos viduryje esančio kažko, panašaus į operacinį stalą. Matyt suprasdamas šis vyras kas jo laukia įnirtingai priešinasi jiems ir beviltiškai grumiasi paskutinėje savo gyvenime kovoje, tačiau jis nugalimas stipresnės jėgos, jam ant rankų uždedami masyvūs blizgantys baltos spalvos laikikliai, kurie tvirtai pritvirtina ir prispaudžia jas prie stalo,- neleisdami, net pajudinti jų. Taip pat pritvirtinamos ir jo ilgos liesos kojos jomis jis dar bando nuspirti skriaudikus ir vyras iš visų jėgų bando pajudėti ir beviltiškai ieško akimis to kas galėtų jam padėti, tačiau neranda nieko kas jo pasigailėtų. Jo akys sustoja ties Mantu, jose spindi baimė ir neviltis ir jos nebyliai maldaute maldauja jo pagalbos…
Neturite teisės taip elgtis- Mantas ir pats nepajunta, kaip iš jo burnos išsprūsta tokia frazė,kuri tikrai nepalengvins jo paties likimo tokią sunkią akimirka kaip ši. Jis su siaubu akyse stebi šią sceną ir įsigyvena į ją, pamiršdamas jog tai tik tobulos aparatūros sukurtas holografinės aplinkos vaizdinys.
-Klysti, mes turime visas teises elgtis taip kaip norime- šaltai atrėžia jam vadas. Tuo metu drama toje patalpoje vystosi toliau,- vienas iš biorobotų piešia kažkokius kontūrus ant vyriškio krūtinės ir Mantas suvokia, kad jis žymisi būsimų pjūvių vietas, biorobotui ne motais, kad besiblaškanti auka maldauja ją paleisti ir nieko nedaryti… Štai jo rankose pasirodo aštrus įrankis, kuriuo jis be jokio nuskausminimo jau pradeda rėžti pirmąjį pjūvį. Mantas negali tverti to žiauraus ir siaubingo vaizdo tačiau jis kaip užhipnotizuotas negali nuo to atitraukti savo žvilgsnio…
Auka jau nebemaldauja, ji tiesiog klykte klykia iš nevilties ir nepakeliamo skausmo, čiurkšlėmis pasipila jos kraujas, kuris trykšta į visas puses ir Mantas tarsi pajunta, kad jo purslai tarsi krinta ir ant jo galvos, aptaško jo veidą drabužius, rankas, jį patį.
Sugniaužęs kumščius, ir gerai ištreniruotu judesiu seržantų mokykloje jis tarsi staiga atsilaisvinusi plieninė spyruoklė puola priešais jį stovintį vadą, bet čia pat gauna tokią aukštos įtampos elektros iškrovą, kad sustingsta sutrauktas mėšlungio ir negali net pajudėti iš vietos, tačiau jis priverstas ir toliau žiūrėti vykstančios dramos.
Dar gyvai klykiančiai aukai vienas po kito išimami vidaus organai, ir ji jau guli be žado, priešmirtinių traukulių tampomu kūnu, o jos mėsinėtojai tiksliais ir preciziškais pjūviais darbuojasi toliau, nekreipdami dėmesio į krauju nutaškytas sienas lubas ir savo rūbus. Visi organai talpinami į skaidrias talpas užpiltas kažkokiu skysčiu ir apimtas siaubo Mantas mato priešmirtinės konvulsijose trūkčiojančius organus ir jau rimstantį aukos kūną. Pagaliau egzekucija baigta, ir nuo patalpos viršaus į visas puses pradeda trykšti kažkokio skysčio čiurkšlės, jos purškia ir teka jau bejausmiu kūnu, raudonai sukūriuoja ant erdvėlaivio grindų įrengtose surinkimo angose.
Ūmai stojusioje, mirtinoje, tyloje aukos kūnas įvelkamas į skaidrų plastikinį maišą ir po kiek laiko Mantas pamato jį jau lėtai tolstantį nuo erdvėlaivio ir vis dar vaiduokliškai boluojantį, šaltoje blausioje žvaigždžių šviesoje..
Holograminis vaizdas dingsta.Mantas junta begalinį silpnumą ir bando pajudinti savo nutirpusias rankas ir kojas, o erdvėlaivio vadas šaltai žiūri į jį: Matyt iki galo nepavyko jumyse išnaikinti to pasiutusio Atlantų rasės kraujo, kiekvienas, tavo padėtyje, mąstyti sugebantis sutvėrimas, sutiktų su mūsų reikalavimais ir gelbėtų savo kailį. Na ką gi,-tavo matytas žmogus mirė kaip auka. Tu elgeisi kaip karys. Todėl turėsi pasitikti jo vertą mirtį. Deja ji bus kur kas žiauresnė ir labiau kankinanti, nei matei šiame epizode. Tu pajusi stingdančia vienatvę, ir tavo gyvenimas trumpės sulig kiekvienu tavo įkvepiamu oro gurkšniu. Ten galėsi kiek tik nori šauktis saviškių pagalbos…
-Tau mes suteiksime laisvę numirti mėnulyje,- tęsė jis toliau savo šaltu monotonišku balsu,bet kad nebūtume mūsų nedraugų apkaltinti nehumaniškumu, tu gausi skafandrą ir 4 valandoms deguonies bei energijos atsargas, kas tau ta visą laiką neleis mirtinai sustingti kosminiame šaltyje. Tau bus įteikta ir ryšio priemonė su mumis, jei kartais ateitum į protą ir sutiktum su mūsų reikalavimais. Jeigu sutiksi būti paklusnus mums ir vykdyti visus mūsų tolimesnius nurodymus bei laikytis visų mūsų diktuojamų taisyklių… O jei ne, irgi mirsi baisia mirtimi, kai tik baigsis paskutinis gurkšnis deguonies tavo skafandre… Egzekucija bus įvykdyta po kelesdešimties minučių, o dabar veskite jį pamaitinti ir ekipiruoti kosminiu skafandru…
Du stiprūs bioroboai suėmę Mantą už parankių nuveda į cilindrinį liftą ir stumte įstūmia į lifto kabiną. Jis spiriasi kiek tik įmanydamas, bet juste pajunta kaip už jo nugaros užsiveria lifto sienos ir jis supranta atsidūręs apskritos formos ankštame metalo vamzdyje, kuriame jau šnypščia iš kabinos išsiurbimas oras, po to lifto dugnas dingsta po jo kojomis ir jis iš nedidelio aukščio nukrinta į minkštomis dulkėmis padengtą Mėnulio paviršių. Jam duota ryšio priemonė išslysta iš jo rankų ir dingsta mėnulio dulkėse, taip palaidodama paskutinę viltį grįžti atgal. Parkritęs mėnulio dulkėse ir šiaip taip pakėlęs galva jis dar pamato milžinišką kybantį diską ir periodiškai mirgančias jo perimetru įvairiaspalves šviesas, bet diskas didžiuliu greičiu kyla aukštyn ir greitai susilieja su blankiai mirgančiomis visatos žvaigždėmis. Po kurio laiko jis lieko vienas, visiškai vienas,- laukdamas kankinamos savo gyvenimo pabaigos…
Atsiuntė: Inkognito
Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas
gera fantastiska istorija,neveltui inkognito,nes jo paties istorija tokia pati,nelogiska 🙂
Šauni istorija, sėkmės ; )
Tai Inkognito prieš tai parašė šita istorija, o dabar ja perrašė kitais žodžiais ir vėl atsiuntė ???? 😀 kažkaip nelogiška kam dėti ta pačią istorija kelis kartus??? 😀
Taip Pagrobimo anatomijoje yra panaši situacija,tačiau kaip jau anksčiau minėjau blokuota atmintis grįžta ne iš karto ,o palaipsniui atverdama vis naujus ir naujus vaizdinius kurių nežinojau prieš 10 metų kai rašiau savo istoriją seniau. Tai tik maža atkarpėlė visos istorijos,kuri mano manymu labiausiai ir tiktų Siaubo istorijų konkursui. Beje šioje istorijoje pagrindinis veikėjas esu ne aš, o Mantas. Įsivaizduokite patys save Manto vietoje ir manau jūs tikrai suprasite kas tai yra tikras siaubas,kai iš niekur negali tikėtis jokios pagalbos,o tave supa žiauresni už žvėris Atėjūnai iš nežinia kur.. o tu bandai kautis su jais vienas ir žinai kad tos kovos baigtis bus tik tavo gyvenimo pabaiga.
žinai,aš nebijau jokių atėjųnų ar velnio, nes gerai žinau, kad yra kita forma ar materija.Jei matei fantastinį filmą „Atlantida“, turėtum suvokti, kad kita materija, ar forma yra pakilimas, kur gyvena tik protas ir Siela – dvasia. Štai kas iš tikro baisu, nes darį niekieno protas nesuvokia tokios būsenos. Kūno mirtis, – aišku baisu, bet netiek, kad gastinčiaus ateiviais – žmonėmis, kuri žino ir sugeba šimtus kartu daugiau nei aš suvokiu…
Labai klysti,esi naivus ir savimi labai pasitikintis,o realybė yra 100 kart baisesnė nei aš nupiešiau šioje istorijoje.Nelabai ilgai truks kai visi tai pamatysite,kai bus atidaryti mirties fabrikai kad bus jums gyviems imami organai,o kūnai konservuojami ir siunčiami maistui.
Galėčiau nupiešti visą tą planetiečių naikinimo siurrealistinį vaizdą,kaip jie gelbėjimo tikslais kviečiami į erdvėlaivius keliauti į kitas planetas,o iš tikro patenka į mirties požeminius fabrikus Marse arba Mėnulio bazėse,apie jų bandymus ten išgyventi ir paskutines gyvenimo akimirkas,bet man gaila jūsų nervų,todėl ši istorija bus kitame organizuotame konkurse.Tai žinau, nes analogiškų planetų kaip mūsų, patekusių į Torniečių jungą jau yra ne viena,visa laime, kad prieš savo žūtį mumis pasirūpino Atlantų imperija Įstodama į Galaktikos Tarybos sandraugą.
Inkognito tu geriau parašyk straipsnį apie atlantidą ir jos gyventojus. Praeitame savo straipsnyje minėjai ,kad teko tau kažkokiam tarp galaktinėje organizacijoje studijuoti žemės civilizacijų istoriją 🙂
Ta tema jau esu parašęs ne vieną straipsnį,tik jie randasi kituose forumuose,reiks nueiti pasirausti ir padaryti paste copy. Šiaip Atlantams turime būti labai labai labai dėkingi,jeigu ne jų pastangos prieš pat savo žlugimą įstoti į Galaktikų Tarybos Organizaciją šiandien žemę ištiktų tų 4 civilizacijų likimas,kad jų gyventojai praktiškai buvo išnaikinti ,o likusi maža dalis paversta vergais ir darbininkais aptarnaujančiais 8 kartus didesnį kolonistų skaičių. Dar neaišku kaip bus ir su mumis, nes jie deda visas pastangas įrodyti Galaktikų tarybai kad mūsų civilizacija yra kenksmingo pobūdžio,ir kad ši atšauktų savo kovinį personalą iš karinių bazių žemėje,panaikintų neskraidymo zoną pusiaukelėje nuo mėnulio,ir leistų jiems tvarkytis kaip tinkamiems su žeme,- kaip teisėtu grobiu po karo su Atlantais.Pas juos nuolat auga savų gyventojų perteklius civilizacijoje ir už metų kitų žemės kolonizacija gali tapti jiems būtinybe,siekiant išspręsti savo demografines problemas.
Na tai butu malonu jei tu pasikuistum tuose forumuose arba bent jau nukopijotum linkus cia 🙂
Blondžiui Kaip ir žadėjau:
http://gyvas.sapnas.net/viewtopic.php?f=23&t=427&start=0
http://gyvas.sapnas.net/viewtopic.php?f=23&t=1073
http://www.nso.lt/lt/inkognito-1.htm
http://www.nso.lt/lt/inkognito-2.htm
Mano inplanto ant piršto išorinės nuotraukos:
http://www.nso.lt/lt/pictures/implant2.jpg
Smagaus pasiskaitymo