Kapinių aukščiausioje vietoje yra palaidota Ilona. Ši mergaitė yra mano klasioko sesutė. Jai dar nebuvo dvejų metukų, kai daugiabučio namo kaimynas, ją – sėdinčią vežimėlyje, sutraiškė su sunkvežimiu. Dar ir dabar pamenu tą kraujo dėmę įsisiurbusią grunte…
Atrodo praėjo daug laiko, bet ta istorija mane sukrėtė. Sukrėtė ne vien mergaitės žūtis, bet ir aplinkinių abejingumas… Tarsi taip ir turėjo būti ir nieko čia tokio baisaus. Nebuvo daug ašarų iš artimųjų pusės bei pykčio tam, kuris ją pražudė. Man tai buvo nesuprantama, nors dar pati buvau tik kokių aštuonerių.
Nuo to įvykio, praėjus kokiems dešimt metų, mane aplankė sapnas. Net nežinau, kodėl aš turėjau susapnuoti tai – kas su manimi visai nesusiję… Taigi, kviečiu pasinerti į mano sapnų karalystę…
Kapinės. Nežinau kaip jose atsidūriau, bet sėdžiu šalia mažo kauburiuko, kuris neturi nei kryžiuko, nei paminklo. Kažkas man dingtelėjo, kad turėčiau žvilgtelėti gylyn. Aš prakrapštau velėną ir savo nuostabai, pamatau žydrą vandenyno gilumą. Vandenyną perskrodęs betoninis elektros stulpas, kurio gale du betoniniai karstai. Lyg ir nustembu išvydus du, nes tikėjausi vieno… Bet aš ilgai nedelsiu žiūrėdama žemyn, kadangi mane išgąsdina balsas: „Mes dar sugrįšim“. Aš išsigandau ir tekina pasileidau bėgti namo.
Pagaliau aš namie. Tik nesuprantu, kodėl mano namai – tai vienas milžiniškas raudonas kambarys, o jame didžiulė lova. Sienos apmuštos raudonu audiniu. Nors tai tarsi ir ne mano namai, bet aš skubu į vidų ir užsirakinu.
Naktis. Visada bijojau nakties. Nežinau iš kur, bet tiesiog žinau, kad mane turi aplankyti Ilona ir Elija. Žinau, kad Ilona mirusi, o Elija – tai vėliau jos gimusi sesutė, bet ji lyg ir turėjo būti gyva… Matau vaizdus: mano namus nuo kapinių skiria du gilūs kalneliai, jie neapaugę nei medžiais, nei krūmais. Viskas atvira. Jos eina. Inga šviesiais ilgais plaukais, kuriuos plaiksto vėjas. Ji panaši į dešimtmetę mergaitę. Niekaip nesuprantu – nejaugi ir mirusieji auga… Elija mažesnė ir trumpesniais tamsiais plaukais. Aš drebu iš baimės, nes žinau, kad jos eina pas mane.
Ir štai jos čia… Jų nagai beprotiškai ilgi, žvilgsnis bukas ir negyvas. Jos nei juokiasi, nei verkia. Veidai šalti ir bejausmiai. Atrodo taip – tarsi ką tik mirusios: oda blyški, nors akys kaip gyvo žmogaus, bet tiesiog nemirksi ir nejuda į jokią pusę – tiesiog žiūri į vieną tašką…
Aš sėdžiu ant milžiniškos lovos ir drebu. Jos tarsi nemato, kad yra durys ir kad jas galima bandyti atidaryti – pradeda braižyti sienas savo ilgais nagais. Matau kaip jos įveikia mūro sieną ir matosi nagų galiukai mano kambario viduje. Raudonas sienų audinys plyšta ir bėga kraujas. Matau jau ne tik nagus, bet ir rankas… Nuo baimės suakmenėju ir negaliu pajudėti. Išpylė šaltas prakaitas. Staiga išgirstu muzikos skambesį. Muzika vis garsėja. Matau kaip šviesėja mano kambarys… Nubundu. Tai buvo žadintuvo garsas. Ačiū Dievui – nesulaukiau kulminacijos. Taip gera pasidarė, kad tai buvo tik sapnas…
Visą dieną jaučiausi baisiai. Visos mintys buvo apie tą sapną. Vis klausiau savęs – kodėl aš turėjau tai susapnuoti ir ką tai reiškia? Bet neilgai trukus, išgirdau naujieną – Elija mirė. Man pasidarė neramu. Nejaugi Ilona sapnų pagalba manęs kažko norėjo paprašyti? Gal ji norėjo mane įspėti? O ką aš būčiau pakeitusi? Gal kažkas ir būtų pasikeitę – jei ne tas skambutis, kuris žadino mane nubusti… Dabar visada bijau savo sapnų, nes nežinau ko jie iš manęs reikalaus…
Atsiuntė: Asta
Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas
biski sapnas kraupokas.
I lirlatley jumped out of my chair and danced after reading this!