10 Pranešimai “Pasaulio pažinimo kodas”

  1. Alvydas parašė:

    keistų išvadų,trumpos logikos, mažai prasmės, bet galima skaityti.

  2. Juoda parašė:

    O tai daugiau informacijos. Pavyzdžiui, iš kur tas kodas, kur konkrečiau ieškoti daugiau informacijos? Tu nori, kad kažkas pasiektų tai, ką tu jau turi. Tu davei tik keletą užuominų ir viskas. Žmogui reikės dar sužinoti viską ką tu žinai ir tada tęsti tavo darbą. O tai yra laiko švaistymas. Kam kažką daryti, kai jau yra padaryta? Tada belieka tik tęsti, o ne iš naujo daryti tavo padarytą darbą.

  3. ignas parašė:

    1-tai visko pradžia.

  4. daktaras parašė:

    tektas lyg is biblijos, labai jau graziai parasyta, malonu skaityt, bet tas kodas tai nei ten, nei sen…

  5. Robertas parašė:

    Tas kodas reiškią ką ir minėjo, apskritimą, t.y. viskas neturi nei pradžios nei pabaigos, kadangi apskritimas daeina pabaigą, tada vėl atgimsta ir grįžta atgal. Peace.

  6. Blacky parašė:

    Nežinau… Bet mano nuomone tai tik šriftas, naudojamas biblijoj. Pabandysiu detaliau paaiškinti tuos žodžius. Pradedu nuo to, kad niekas nežino mirties paslapties nes nėra išgyvenusių. Tie, kurie patiria komos būseną ar žiūri mirčiai į akis, išgyvena ir papasakoja, ką buvo regėję. Tai dažniausiai būna sapnai (regėjimai). Bet pagalvojus, kad kiekvienas sapnas lyg kokiais signalais, vibracija, spinduliuote (kad ir kaip bepavadintum) perduoda informaciją iš žmogaus pasamonės į realybę, sukuria mums tam tikrą paaiškinimą, kad nėra tik to, ką matome ir girdime. Iššifruodami šituos signalus, galime sužinot ateitį arba (spėjamus) įvykimus. Tuo teiginiu, kad mes nemirštame, bet tik užmiegame ir vėl prisikeliame manau atsirado dėl padarytų išvadų nagrinėjant 4 evangelijas (įskaitant ir kitas dvi-Tomo ir Judo, jose kalbama labai panašiai). Visose rašoma apie mirusių prisikėlimą, ir tokių užuominų (kaip „valandėlę manęs neregėsit, po valandėlės vėl išvysit“ arba „keliauju pas tėvą į dangų“). Savoka- dangus, mano manymu, reiškia, tai, kas mums DAR nėra pasiekiama (turiu omeny tais laikais, dabar visai kas kita), Dangus dar gali reikšti svajones ar bet ką, kas siejama su ateitimi, todėl ir pačią savoką norėčiau susieti su ateitimi, nes ateitis nėra šiuo metu pasiekiama. Dar tarkim http://www.knyguklubas.lt/index.php?cl=details&anid=1cdb887 teigiama, kad po mirties keliausim į žvaigždes, o žvaigždės yra amžinos (perkeltine prasme, niekas nėra amžino, tiesiog tie objektai mums atrodė amžini), todėl taikau šitą savoką prie amžinybės. Taigi, gal ir yra amžinasis gyvenimas (taip, nesibaigiantis gyvenimas, bet ne tas, kurį jūs įsivaizduojat, esantį dangun gerai tegyvenant, bet tiesiog amžinas, su nuodėme ir meile, įkąlintas laike)? Kuo mažesnis dalykas, pvz kad ir koks vabalas, tuo jis mažiau gyvena (aišku yra išimčių), kuo didesnis- atvirkščiai, pavyzdžiui kad ir mūsų planeta. Juk nepalyginsi vabalo gyvenimo trukmės su mūsų planetos. Todėl darau išvada, kad mažesnis pereina į didesnį. Pvz Diena ir naktis į savaitę, mėnesį, sezonus, metus, galiausiai žlugimą: civilizacija, planeta, saulės sistema, galaktiką ir visatą. Mažesnis miršta, susikuria kitas toje pačioje didesnėje teritorijoje, miršta vėl, kol galų gale miršta toji didesnė teritorija, kuri taip pat yra kūnas, esantis didesnėje teritorijoje. O kas jei žmogus miršta, kad sukurtų didesnį žmogų? Net nžn kaip kitaip paaiškint. Gal visas šitas laukas (viskas) yra pasidalinęs į tam tikras dalis. Pvz kaip tuose skaičiuose. Pabandykit sudėti juos visus ties viduriu pradedant nuo pirmo didejimo tvarka, kad jie visi būtų tolygiai išsidėste į visas puses. Einant dešimtam skaičiui viduryje tarp jų ims gimti nauja, o praeiti sups juos iš šonų. Atrodytų, lyg didžiausią lygį pasiekęs kūnas tampa mažiausiu ir kuriasi iš naujo vėl ir vėl. Taip pat yra ir su žmogum ir su bet kokiu kūnu. Mirštantį žmogų pakeičia daugiau gimusių, kad pati žmonija augtų, o kai žmonių būna per daug, žmonės pradeda ieškoti didesnės teritorijos, taip pat padarydami jas didesnes (tarkim jau dabar yra planuojamas apgyvendinimas kitose planetose, sukuriant gyvybę) ir sunaikindami seną (na, jei jame pasiliktų ir sukeltų globalinį atšilimą ar belekokią negandą, virusą ar ligą, susinaikintų kartu su kūnu ir nepaliktu palikuonių). Lygiai toks pat dėsnis gali eit ir pro visą visatą. Jei yra viena gyvybė, kuri gali kurtis ir dideti, išlikdamas nepaisant visų negandų, saulės užgesimų ir t.t., kodėl negali atsirasti ir kita kitoje vietoje ta pati gyvybė ir prisitaikyti, ir didėti… Taigi taip pat yra ir su visata, ir su žmogumi, galbūt mes ir gimstam iš naujo, patys to nesuvogdami, kol galų gale ateina galas ir sukuriame naują civilizacija ( šitą išvadą darau dėl to, kad kažkaip keistai atrodo žmogus, atėjęs su visu mąstymu ir kitomis dovanomis, lyginant su kitomis žemėje begyvenančiomis būtybėmis, niekas neateina iš karto, todėl ir nemanau, kad žmogus iš niekur nieko, virtęs iš bėždžionės, galėjo tapti jaučiančia, mylinčia, mąstančia ir išlikimui sutverta būtybė, kuri galėjo pasiekti tai, ko dar nė viena iš čia gyvenančios gyvybės negalėjo pasiekti… per keletą milijonų metų… nuo bakterijos iki žmogaus… Gal mes gyvenam ilgiau nei ištikrūjų spėjama? Galų gale pasakysiu, kad tai tėra mano idėja ir nuomonė ir tiek. Norit tikėkit, norite ne 🙂

    • Alvydas parašė:

      logika geležinė ir tai man patinka, bet ar mano logiką galima taikyti Visatos logikai, atsakyti nedrįstu…

  7. Simas parašė:

    Sakot tai yra ratas, kuris neturi nei pradzios nei pabaigos, tai is kur jis atsirado? Privalejo buti pradzia, o kas turi pradzia, turi ir pabaiga. (atleiskite, kad nera lietuvybiu, pas mane kompiuteris buvo sugedes ir dar nesukonfiuguravau.

  8. Markas parašė:

    Pasakiau, palyginimu, kad tai yra ratas, kad jums būtų lengviau įsivaizduoti, bet jei nusipiešite ratą ant popieriaus lapo, turėsite nuo kažko ji pradėti, o pabaigos jo paišymui matyti nebus, ir kuo daugiau kartų tą patį ratą briežite, tuo greičiau užmiršite, kur toji pradžia bebuvo, kol jis taps visiškai uždaras ir nebesimatys palikto pradžios taško. Taip pat ir galima lyginti mūsų gyvenimą. Mes užmiegame ir pabundame. Tam Dievas ir įsakė Mykolui duoti žmonėms sielas kaip paskolas, kad jam tarnautų. Bet taip pat ir įsakė Gabrieliui atiduoti jas niekam nepavaldžiai didžiajai kartai. Išmintingas senis paklaus septynerių mėnesių kūdikio, kokia yra toji amžinoji karalystė ir jis įtikės, nes daugelis pirmūjų bus paskutiniai ir jie taps vienu. O palaimintas yra tas, kuris buvo ankščiau visko, nes ten, kur yra pradžia, yra ir pabaiga. Todėl jei norit žinoti pabaigą, turit žinoti nuo ko viskas prasidėjo. Kaip priežasties ir pasėkmės dėsnis. Buvo Kristaus, pirmojo ir paskutinio, sakyta- „Iš tiesų jums sakau: ankščiau, negu Abraomas, AŠ ESU“. Kaip yra penkios darbo dienos ir dvi poilsio, taip yra gyvenimas ir mirtis. Kaip yra penki karo eonai, taip yra ir 2 taikos eonai. O aštuntas taps vėl pirmu, ir jį pakeis devintas… 🙂

  9. Gediminas parašė:

    Norieciau suprasti ka tu supranti ir ka cia parasei 🙂

Atsakyti