Trišalė komisija

Tie kas domisi įvairi0mis sąmokslo teorijomis, tikriausiai yra skaitą apie bilderbergo klubą -vieną iš didžiausią įtaką turinčių užkulisinę politinę struktūrą. Šį kartą papasakosime apie giminingą minėtajam klubui Trišalę komisiją.

Ši komisija įkurta 1973-iais metais. Priežastys, dėl kurios buvo reikalinga įkurti Trišalę komisiją, buvo valdančiųjų sluoksnių Vakarų šalyse priešprieša ir auganti Japonijos ekonominė galia 7-ame XX amžiaus dešimtmetyje. Būtent tada į atskirus Tarptautinių santykių tarybos – Bilderbergo klubo pradininkės – posėdžius buvo pakvieti japonų politikai ir bankininkai, kurie iškėlė klausimą dėl savo interesų atstovavimo pasaulinės politikos užkulisiuose. Ir štai kažkur šešėlinės JAV politikos gilumoje kilo idėja sukurti organizaciją, kuri subalansuotų JAV, Vakarų Europos ir Japonijos valdančiųjų klasių interesus.

Vienu pagrindiniu šios idėjos šalininku tapo politologas, sociologas ir valstybės veikėjas Zbignevas Bzežinskis. Jis gimė 1928-ais metais Varšuvoje lenkų diplomato šeimoje. 6-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jam buvo suteikta JAV pilietybė. Šioje šalyje Bzežinskis padarė sėkmingą akademinę karjerą – magistro laipsniu baigė Makgilo (Kanada) universitetą, po to gavo politikos mokslų daktaro laipsnį Harvarde (JAV), šiame universitete skaitė paskaitas.

1961-ais metais jis dirbo Kolumbijos universitete (JAV). 7-o dešimtmečio viduryje Bzežinskis buvo įtrauktas į valstybės departamento planavimo tarybą. Jis vienas iš pirmųjų pasiūlė į visa tai, kas vyksta socialistinėse šalyse, žiūrėti pro totalitarizmo prizmę. Išeivis iš Lenkijos tapo globalinės antikomunizmo strategijos, konvergencijos teorijos, technotroninės eros teorijos ir naujo tipo amerikiečių hegemonijos koncepcijos autoriumi.

1971-ais metais Bzežinskis, palaikant Brukingso universitetui (Vašingtonas), organizavo „Trišalius tyrimus“. Šios struktūros veikloje dalyvavo Japonijos Ekonomikos tyrimo centras bei Europos Bendrijos universitetinių tyrimų draugija. Derybų medžiagą perskaitė gerai žinomas milijardierius Deividas Rokfeleris. Tuo metu jis buvo smarkiai susirūpinęs dėl blogėjančių JAV, Japonijos ir Vakarų Europos šalių santykių, kurie galėjo neigiamai atsiliepti jo daugiamilijardinėms investicijoms šiose šalyse bei trečiojo pasaulio šalyse. Rokfeleris susidomėjo projektu ir pažadėjo jį finansuoti pirminiame etape.

„Naujausia tarptautinė kabala“

Trišalės komisijos simbolis

1973-ųjų m. pavasarį į Vakarų Europą ištirti dirvos išskrido Deivido Rokfelerio įgaliotas asmuo Džordžas Franklinas. Po to jie kartu pabuvojo Japonijoje. Jau liepos 23-24 dienomis 17-os žmonių grupė lankėsi Rokfelerių šeimos valdose Pokantiko Hilse netoli Terituano miesto Niujorko valstijoje, kur vyko pasitarimas. Aštuoni susitikimo dalyviai buvo iš JAV, penki atstovavo Vakarų Europą, o likę keturi – Japoniją. Visi šie žmonės turėjo didelį svorį finansiniuose ir politiniuose sluoksniuose. Po eilės konsultacijų Trišalė komisija buvo oficialiai įkurta. Jos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1973-ųjų m. spalio 20-23 dienomis Tokijuje.

Komisiją sudarė trys dalys – Vakarų Europos, Siaurės Amerikos (JAV ir Kanada) bei Japonijos. Daugiausią atstovų komisijoje buvo iš JAV – 117 žmonių, kurių didžiąją dalį delegavo šalies korporacijos ir bankai. Japonijai daugiausiai atstovavo žinomų šalies korporacijų – „Mitsubishi“, „Toyota“, „Toshiba“, „Sony“ ir kt. – vadovai bei bankinių struktūrų atstovai. Europą atstovavo neproporcingai daug mažos Belgijos atstovų – net 26 žmonės, t.y. tiek pat, kiek Italijos atstovų. Iš pradžių Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos atstovų buvo netgi mažiau, nei Belgijos. Paaiškinti šį paradoksą galima tik tuo, jei prisiminsime, kad Belgijoje bazuojasi masonų struktūros, kurios siekia sukurti vieningą Europą. Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ne mažiau nei 30% Trišalės komisijos narių buvo žydų tautybės.

Pagal Trišalės komisijos patvirtintas taisykles, bet kuris jos narys, užėmęs bet kokį atsakingą postą savo šalies vyriausybėje, oficialiai būdavo pašalinamas iš organizacijos. Realybėje, žinoma, buvęs komisijos narys nenutraukdavo ryšių su vienminčiais ir toliau įgyvendino Rokfelerio ir Bzežinskio įkurtos organizacijos nurodymus. Ši taisyklė buvo priimta tam, kad būtų išvengta bet kokių kaltinimų dėl priklausymo slaptoms organizacijoms. Trišalės komisijos priimami užkulisiniai sprendimai daugeliui Vakarų šalių politikams tapo savotiškais įstatymais. Amerikiečių senatorius Baris Goldvoteris rašė, kad Rokfelerio įkurta Trišalė komisija – tai „naujausia tarptautinė kabala“, t.y. mechanizmas, leidžiantis JAV politiką nukreipti tarptautinių bankinių struktūrų interesams.

1975-ųjų m. kovo mėnesį žurnale „New York Magazine“ buvo atspausdintas programinis Zbignevo Bzežinskio straipsnis, kuriame jis atvirai išdėstė savo planą dėl naujos pasaulinės tvarkos nustatymo. Politologas skelbė: „Mes turime pripažinti, kad pasaulis šiandien stengiasi susivienyti, ko mes taip ilgai troškome… Naujas pasaulis įgaus globalios bendrijos formą…

Iš pradžių tai ypač palies ekonominius šalių santykius“. Bzežinskis paskelbė teiginį, kad būtinas pasaulinės užkulisinės politikos lyderis, kuris per Pasaulinį valiutos fondą ir Pasaulinį banką darys poveikį pasaulio ekonomikai, sukurdamas globalaus planavimo ir ilgalaikio resursų perskirstymo mechanizmą. Suprantama, tai bus daroma Vakarų šalių naudai. Šie teiginiai ir tapo pagrindinėmis Trišalės komisijos veiklos kryptimis.

Iš nežinomybės – į prezidentus

Jau pirmaisiais savo veiklos metais Trišalė komisija pademonstravo savo politinę galią, viename suvažiavime iškeldama Džimį Karterį kandidatu į JAV prezidento postą. Dar 1973-iais metais Karteris, tuometinis Džordžijos valstijos gubernatorius, buvo pakviestas vakarienės į jau paminėtą Rokfelerių dvarą. Tarp vakaro svečių buvo ir Z.Bzežinskis. Rokfeleris atkreipė dėmesį į Karterį po to, kai pastarasis įsteigė savo valstijos atstovybes Briuselyje ir Tokijuje. Šiuose veiksmuose milijardierius įžvelgė pagrindinių Trišalės komisijos idėjų supratimą, todėl pasiūlė gubernatoriui tapti vienu iš oficialių komisijos steigėjų.

Įdomiausia tai, kad JAV apie Karterį praktiškai niekas nieko nežinojo, netgi savo valstijoje jis negalėjo pasigirti dideliu populiarumu. Tačiau po to, kai kandidato į prezidento postą palaikymu užsiėmė informavimo priemonės, kurias kontroliavo Tarptautinių santykių taryba ir Trišalė komisija, jis greitai tapo visuomenės nuomonės favoritu. 1976-ais metais Džimis Karteris prezidento rinkimuose nugalėjo Džeraldą Fordą. Po pergalės rinkimuose į aukščiausius valdžios sluoksnius buvo įtraukta ne vienas Trišalės komisijos narys – Sairusas Vensas, Volteris Mondeilas, Haroldas Braunas, Zbignevas Bzežinskis, Maiklas Blumentalis, Ričardas Kuperis ir kiti. Būtent Karterio prezidentavimo metu kaip JAV valdžios veiklos dokumentas buvo priimtas užkulisiuose priimtas odiozinis dokumentas „Ataskaita: Globalizacija 2000″, kuriame buvo numatytas žymus Žemės gyventojų skaičiaus sumažėjimas dėl karų ir epidemijų.

Uždara karalystė

1993-iais metais Trišalę komisiją sudarė 325 „įžymūs pasaulio piliečiai“. Vėliau komisija išsiplėtė iki 376 narių. Ši organizacija iki šiol skelbiasi esanti privati grupė, kurią įkūrė privatus asmuo – Deividas Rokfeleris. Tačiau šios organizacijos veikla nukreipta į tai, kad pasauliniu mastu būtų realizuoti tam tikri politiniai ir ekonominiai uždaviniai. Ryškus tokios veiklos rezultatas – tai 1995-ais metais įkurta Pasaulinė prekybos organizacija (PPO), kuri pakeitė Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos.

Dabartiniu metu PPO kontroliuoja daugiau nei 90% pasaulinės prekybos. Ypač šis skaičius padidėjo po to, kai 2011-ais metais į PPO buvo priimta Kinija, o 2012-ais metais – ir Rusija. Lietuva PPO nare tapo 2001-ais metais. Šalyse, kurios dar nėra PPO narės, greitesnio įstojimo į organizaciją šalininkai teigia, kad toks žingsnis leis lengviau įžengti į pasaulinę prekybos rinką. Tačiau žmonės kažkodėl užmiršta, kad vienas iš pagrindinių PPO reikalavimų – perduoti visus šalies ekonomikos reguliavimo svertus užsienio transnacionalinėms kompanijoms.

Tai buvo priversta padaryti netgi Japonija – šalis, kurioje vienas iš aukščiausių rinkos išsivystymo lygių. Praktika aiškiai parodė, kad šalys su silpnai išvystyta ekonomika po to, kai atvėrė savo vidinę rinką ekonominiu požiūriu stipresnėms šalims, tapo nuo jų priklausomos ir praktiškai nebeteko savo suvereniteto.

Trišalės komisijos štabas įkurtas ten pat, kur ir Bilderbergo klubo štabas, t.y. Karnegio fondo patalpose Vašingtone. Vienos valstybės, kurios pavadinimo dėl tam tikrų sumetimų neminėsime, atstovas bandė patekti į pastatą, norėdamas daugiau sužinoti apie komisijos veiklą ir planus. Jį tiesiog apstulbino ten tvyranti ledinė atmosfera, geležinė tvarka, daugybė apsaugos, kuri užkerta bet kokį bandymą be kvietimo patekti į pasaulinės užkulisinės politikos šventovę.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: