1771-ais metais Johanas Volfgangas Gėtė vaikščiojo miško takeliu ir prieš save pamatė savo antrininką, labai panašų į jį patį, tik apsirengusį kitais rūbais, po 8-rių metų Getė vėl ėjo tuo pačiu takeliu, prisiminė apie buvusį įvykį ir labai nustebo, pamatęs, kad yra apsirengęs būtent taip, kaip kažkada save pamatė. Poetas pamatė savo ateitį. Tačiau ar gali informacija patekti iš ateities į praeitį, juk laikas eina tik į priekį? Bent jau taip mes galvojame…
Kai kurie karo veteranai pasakoja, kad mirtino pavojaus akimirkomis jų galvoje gyvenimo filmas tarsi labai staigiai prasisukdavo, sugrįždavo prisiminimai iš vaikystės, mokyklos laikų, studijavimo laikais patirti nuotykiai, mintyse labai aiškiai pasimatydavo tėvų atvaizdai, t.y. tarsi dar kartą pagreitintu būdu pragyvendavo savo gyvenimą iki ekstremalaus įvykio. Galima pasakyti kitais žodžiais – laikas, kuriame egzistuoja objektas, ne tik pakeičia savo eigą, tačiau ir kryptį.
Filosofinio laiko supratimo pamatus tikriausiai labiausiai „apgriovė“ rusų filosofas N.Fiodorovas (1828-1903). Jis teigė, kad Žemės žmonija yra ne kas kita, o atgimę „tėvai“, t.y. kažkada gyvenę protėviai.
Fiodorovas taip pat kvietė žmoniją užkariauti kosmosą, tačiau siūlė jį apgyvendinti ne gyvais žmonėmis, o numirėliais, kuriuos reikia ateityje atgaivinti. Protėvių atgaivinimas buvo filosofo idėja. Tačiau Žemė negali iš karto visų sutalpinti, todėl Kosmosas reikalingas kaip ateities kartų gyventojų saugykla.
Šios idėjos apie kosmoso užkariavimą paliko ryškų pėdsaką kosmonautikos pradininko K.Ciolkovskio mintyse, kuris šiai idėjai suteikė realų pagrindą. Tiesa, po to Ciolkovskis atsiribojo nuo Fiodorovo idėjų.
Tačiau Fiodorovas ir toliau vystė savo teoriją. Veikale, išspausdintame 1904-ais metais, jau po filosofo mirties, buvo iškeltas klausimas apie laiko grįžtamumą – tai buvo atlikta utopiniu ir filosofiniu požiūriu.
Taigi, ar realus yra laiko grįžtamumas? Pagal Fiodorovą, atgaivinti, tai reiškė pasukti laiko tėkmę atgal. Tai ir sudarė jo idėjos fizinę esmę. Bet ar tai įmanoma? Jei įmanoma, tai kokiu būdu ir kada? Fiodorovas, tvirtai tikėdamas mokslo pasiekimais, taip tvirtino: tam reikia suvienyti visas žmonijos pajėgas, tada ateities mokslas sukurs „žmonių sintezės“ fizinius ir cheminius metodus.
Nors Fiodorovo idėjos atrodo labai fantastiškos, tačiau reikia pasakyti, kad esant netgi dabartiniam mokslo žinių lygiui, dalinis šio klausimo sprendimas nesukelia jokio vargo. Sugražinti gyvybę kremuotiems žmonėms jau nebeįmanoma, tačiau atgaivinti mirusius ir nerodančius jokių gyvybės požymių žmones pasiseka jau ir šiandien. Pasaulyje žinoma tūkstančiai atvejų, kai žmonės atsigauna iš klinikinės mirties būsenos.
Taip pat atliekama daugybė įdomių eksperimentų su nepagydomomis ligomis sergančiųjų kūnų užšaldymu, kurie rodo, kad žmonija yra įsitikinusi, jog ateityje bus įmanoma žmonėms sugrąžinti gyvybę praktiškai iš bet kurios mirties stadijos. Pirmasis, atlikęs savotišką „savižudybę skystame azote“, buvo amerikietis D.Belfordas, gyvenęs Kalifornijos valstijoje. Po to jo pavyzdžiu pasekė dar dešimtys turtingų pacientų.
Ši mirtis, kuri dabartiniu supratimu yra negrįžtama, kurios trukmė gali būti dešimtys ir šimtai metų, jos įveikimo atveju pasidarys tokiu sąlyginiu supratimu, kad ateities žmonės į tokią mirtį pradės žiūrėti kaip į ligos atmainą. Sugebėjimas sugrąžinti žmogui gyvybę bus ne kas kita, o pergalė prieš laiką.
Tačiau ir dabar žinoma nepaprastos laiko tėkmės atvejų liudijimų. 1996-ais metais J.Rosciusas papasakojo apie jų šeimoje gyvenusių protėvių atsitikimą. Jo prosenelis I.Kaliazinas XIX-ame amžiuje gyveno Voroneže ir išsaugojo pačius švelniausius atsiminimus apie savo meilę… jaunos moters vaiduokliui. Tai, kad ji buvo mirusi, pavyko sužinoti tik vėliau. Kaliazinas ne kartą susitiko su puikia moterimi, kuri fiziniu požiūriu visiškai niekuo nesiskyrė nuo gyvos. Ji neatsisakydavo vaišių, mielai dalyvaudavo pokalbiuose įvairiomis temomis, o vieną vakarą netgi metė į vyriškį tabokinę -niekas negalėjo sukelti abejonių jos realumu. Istorijos finalas netgi užfiksuotas dokumentuose. Atvertoje namo nišoje buvo aptikta ta pati puiki moteris, kuri svečiuodavosi pas Kaliaziną. Tik moteris prieš daugelį metų buvo užmūryta sienoje.
Laikas nepalietė jos kūno. Ji buvo jauna. Prie moters kojų gulėjo saldainių dėžutė, kurią jai padovanojo Kaliazinas vieno susitikimo metu, ir netgi dvi dar nenuvytusios rožės. Mirusi moteris iš tiesų bendravo su gyvu žmogumi. Jeigu visa ši istorija yra tiesa, tai galima teigti, kad laikas neteka viena kryptimi, o tiksliau – paraleliai egzistavo dvi laiko tėkmės: mirusios moters ir gyvo Kaliazino. Šis atsitikimas patvirtinamas visose tautose žinomais pasakojimais apie vampyrus, pabaisas, vilkolakius, vaiduoklius, atgijusius numirėlius. Ne kartą tokiuose įvykiuose dalyvavo būtent fizinis kūnas. O tai reiškia, kad šių įvykių laiko tėkmė buvo ypatinga.
Visų šių atsitikimų (žinoma, jei jie yra tikri, o apie kai kuriuos įvykius netgi išlikę dokumentai) esmė tokia: esant kai kurioms fizinėms sąlygoms laiko tėkmė pasisuka atgal. Tiesa, kokios turi būti tos fizinės sąlygos, kol kas nepavyko nustatyti. Netgi jau pradėjęs irti lavonas, o dar geriau neapimtas puvimo, atgyja ir toliau gyvena kaip gyvas žmogus iki kitos mirties. Laikas pakeičia savo tėkmės kryptį.
Ši kryptis pasidaro ne skaliariniu dydžiu, o vektoriumi, keičiančiu poliariškumą. Po to pasikeičia sąlygos, ir lavonas iš mūsų laiko (atsitikimo liudininko laiko) grįžta į savo laiką, kuris mums yra praeityje. Pasikeitus fizinėms sąlygoms — pakartotinai palaidojus, patekus šviežio oro – lavonas greitai suyra. Atsistato natūralūs laikų ryšiai.
Esančiųjų letargo miego būsenoje gyvybinė veikla skiriasi nuo mūsų, t.y. aktyviai gyvenančiųjų žmonių gyvybinės veiklos. Ne vienas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad žmogus, miegančio letargo miegu, išvaizda fiziškai nekinta net 20-30 metų. Šiems žmonėms laikas tarsi sustoja. Tačiau atsibudę iš letargo miego, jie ima greitai senti, t.y. jų laiko tėkmė pagreitėja, palyginus su kitų žmonių laiko tėkme.
teigti, kad letargo miego atveju galioja savotiškas „laiko tvermės dėsnis“: biologinių ritmų sulėtėjimas vėliau kompensuojamas jų pagreitėjimu. Letargo miegu miegojusiųjų laiko suma atitinka žmonių, gyvenančių įprastomis gyvenimo sąlygomis, fiziologinį laiką.
butu fainiai jei tai butu imanoma… bet nieko neperskaiciau nes booring!
pritariu visiskas booring
jei vartoji narkotikus, tai viskas imanoma
Perskaiciau visa teksta , labai uzkabina sis tekstas. Bet kazkaip nelabai tikisi kad tai tiesa.
tai gal jis vartojo narkotikus.
Nuo mirties neįmanoma pabėgti!!! 😀
Vistiek mirtis ateis nors ir po 100 metu
Nemanau, kad pavadinimas labai tiksliai atitinka tekstą. Na aš kitos įdėjos neturiu tiesiog pavadinimas sukelai visiškai kitą įspūdį apie ką bus tekstas.
Na visi šitie dalyaki vyko seniai, įrodymų mažai todėl aklai netikėsiu, bet žinau, kad tai nėra neįmanoma. Manyčiau jog tiesios šiame tekste randu tik nežinau kiek…
Bet aš dabar pastebėjau kesitą dalyką. Visi šie mistiniai dalykai ir įvykiai yra įvykę senai. Dažniausiai apie XIX-XX amžius, bet žinoma dažnai ir seniau. Bet nėra nė vieno garsaus atsitikimo(kuris būtų mistinis ir neištirtas arba keistas ir neįprastas) šiais laikais XXI amžiuje. Toks jausmas lyg visos tos dvasios ir panašiai nemėgsta dabartinio laiko…
Nors turbūt jeigu kam nors panašiai ir atsitinka nieko niekam nesako, nes visi pasakytų, kad jis apsirūkęs arba panašiai ir vis itek netikėtų…
Dedu +.
XXI amžius – technikos amžius, ir įvairus mistiniai nutikimai taip dažnai nevyksta, nes žmonės nutolo nuo savęs :DD
Buciau perskaites jei butu 10 eiluciu, bet…
Nu manau tai yra siek tiek tiesios,nemanau kad cia yra nuobodu tikrai idomu paskaityti isigilinti kas buvo senoveje.
Mano puseserės puseserės puseserė turėjo mirti 1998, ačių dievui paskutinę akimirką mergina pakeitė planus…
Ka cia tauski per bazara? 😀
Pisi prota 🙂
taigi matos prikolina zmogus