Artefaktai iš ateities

1934 m. birželio mėn. uolose, esančiose netoli Londono miestelio Teksaso (JAV) valstijoje archeologai aptiko iš pažiūros įprastą plaktuką – 15 cm ilgio, 3 cm skersmens. Atrodo, kas čia keisto? Keista tik tai, kad radinys tiesiog buvo įaugęs į klintis. Medinė plaktuko rankena iš išorės suakmenėjo, o viduje iš viso buvo pavirtusi anglimi. Reiškia, rastasis daiktas yra senesnis, nei aplink jį susidariusi kalnų uoliena. Atlikus paskaičiavimus, galima sakyti, kad plaktuko amžius – apie 140 milijonų metų! Atlikus nuodugnesnius tyrimus paaiškėjo, kad pats plaktukas pagamintas iš aukštos kokybės metalo, kokį sunkiai pasiseka išgauti ir šių dienų metalurgams.

Pasirodo, panašūs artefaktai, kurių laiko skirtumas šimtai milijonų metų -toli gražu nėra reti. Šachtininkai gana dažnai kalnų uolienoje aptinka vinis, varžtus, grandines ir kitokius daiktus. Kas gi tai: senovėje egzistavusios išsivysčiusios civilizacijos produktai ar daiktai iš ateities?

1900-ais m. prie Graikijai priklausančios Antikiteros salos, esančios tarp Peloponeso pusiasalio ir Kretos salos, pinčių rinkėjai jūros dugne aptiko Romos prekybinio laivo liekanas. Manoma, kad laivas paskendo apie 80 m. pr.m.e. laivui plaukiant iš Rodo salos į Romą. Iš 60 m gilumos buvo iškelta daug auksinių papuošalų, marmurinių ir bronzinių statulėlių, amforų, keramikos ir kitų Antikos laikų daiktų. Kartu su jais buvo iškeltos keisto mechanizmo dalys.

Pirmasis atidžiau į šį radinį įsižiūrėjo archeologas Valeriosas Staisas. 1902-ais m. jis atliko radinių rūšiavimą ir pastebėjo, kad kai kurie bronziniai daiktai labai primena laikrodžio krumpliaračius. Paties didžiausio krumpliaračio skersmuo buvo 10-12 cm, dviejų – po 5-7 cm, ir dar daug mažesnių. Mokslininkui kilo mintis, kad visa tai- kažkokio astronominio prietaiso dalys. Tačiau kolegos tik pasijuokė iš Staiso. Daiktai buvo pagaminti apie 150-100 metų pr.m.e., o krumpliaračiai išrasti tik po 14 šimtmečių.

Prie Staiso teorijos grįžo tik 6-o dešimtmečio pabaigoje. Britų istorikas iš Jeilio universiteto Derekas de Sola Praisas, detaliai ištyrinėjęs prie Antikiteros rastus krumpliaračius, įrodė, kad visi jie – iš tiesų vieno mechanizmo fragmentai. Detalės, greičiausiai, buvo patalpintos medinėje 31,5x19x10 cm dydžio dėžutėje, kuri neišliko. Praisas netgi nubraižė apytikslią šio mechanizmo schemą. 1971-ais metais buvo nubraižyta detalesnė schema, pagal kurią britų laikrodininkas Džonas Glivas surinko veikiančia paslaptingojo mechanizmo kopiją. Įrenginį sudarė 32 detalės, jis modeliavo Saulės ir Mėnulio judėjimą, o rezultatus atvaizdavo ant dviejų ciferblatų.

Dešinėje originali prietaiso dalis rasta nuskednusiame laive. Kairėje Britšų laikrodininko Džono Glivo sukrta kopija.

Tačiau ši istorija tuo nesibaigė. 2002-ais m. Londono Mokslo muziejaus specialistas Maiklas Raitas padarė dar vieną atradimą. Pasirodo, antikinis mechanizmas gali modeliuoti dar 5 tuo metu žinomų planetų judėjimą: Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno. O dar po 3 metų šiuolaikinių rentgeninių tyrimo metodų pagalba mokslininkams pavyko ant krumpliaračių pamatyti apie 2 tūkstančius graikiškų simbolių. Taip pat buvo atkurtos trūkstamos mechanizmo dalys. Dabar mechanizmas galėjo atlikti matematinius veiksmus – sudėti, atimti ir dalinti, tarnauti kaip astronominis kalendorius (buvo daromas 1-os dienos postūmis keliamaisiais metais), parodyti datą pagal kelių senovėje gyvenusių tautų kalendorines sistemas. Antikiteros mechanizmas visai pelnytai buvo pavadintas antikiniu kompiuteriu.

Kas tokiais tolimais laikais sukūrė tokį sudėtingą mechanizmą? Kai kurie mokslininkai mano, kad tai galėjo būti senovės astronomai Geminas ir Posidonijus. Taip pat yra versija, kad tai Archimedo kūrinys. Tie, kurie tiki sunkiai paaiškinamai reiškiniais, tvirtina, kad „kompiuteris“ – ateivių iš kosmoso dovana. Arba ją paliko keliautojai laike.

1936 m. birželio mėn. Bagdado apylinkėse statybininkai atliko žemės darbus. Jie aptiko Parfijos karalystės laikų (250 m. pr.m.e. – 220 m.e.m.) daiktų liekanų. Iš kapavietėje rastų daiktų ypač dėmesį patraukė maždaug 14 cm aukščio molinis indas. Jo kakliukas buvo užpiltas bitumu, pro kurį buvo perleistas metalinis strypelis su korozijos pėdsakais. Antrasis strypelio galas buvo indo viduje paslėptame variniame cilindre. Neįprastas radinys buvo parodytas tuo metu Irako sostinės Archeologijos muziejuje dirbančiam austrų geologui Vilhelmui Kionigui. Apstulbęs mokslininkas padarė prielaidą, kad tai ne kas kita, kaip senovinė baterija.

Vėliau jo nuomonę patvirtino Šiaurės Karolinos universiteto profesorius Dž.B. Perčinskis. Jam netgi pavyko sukurti tikslią teikiančią „Parfijos baterijos“ kopiją. Jis į indą pripylė 5% vyno acto ir gavo 0,5 V įtampą. Vokiečių egiptologas Arnė Egebrechtas nuėjo dar toliau. 10-ties tokių baterijų ir aukso druskos tirpalo dėka jis aukso sluoksniu per keletą valandų padengė Ozyrio statulėlę. Taip mokslininkas įrodė, kad parfiečiai žinojo galvanizacijos paslaptį.

Jeigu iki šiol aprašytus radinius galima paaiškinti juos pagaminusių meistrų sugebėjimais ar pažangių civilizacijų egzistavimu, tai daiktas, aptiktas Minų dinastijos laikų kapavietėje, tyrinėtojams sukėlė daugybę klausimų. Kapavietė buvo atverta 2008 m. Kinijos Guansi regione dokumentinio filmo filmavimo metu. Archeologų ir žurnalistų nuostabą sukėlė kapavietėje rastas… šveicariškas laikrodis!

„Kai mes valėme nuo karsto žemes, nuo jo dangčio staiga atskilo gabalėlis uolienos ir nukrito ant žemės, sukeldamas metalinį garsą, – pasakojo Czian Janiu, buvęs Guansi muziejaus kuratorius. – Mes pakėlėme nukritusį daiktą. Tai buvo žiedas. Tačiau, kai nuvalėme nuo jo žemes, mes buvome šokiruoti- ant jo paviršiaus matėsi miniatiūrinis ciferblatas“.

Žiedo viduje matėsi išgraviruotas įrašas „Swiss“ (Šveicarija). Minų dinastija Kinijoje valdė iki 1644 metų. Apie tai, kad XVII-ame amžiuje galėjo būti sukurtas toks miniatiūrinis mechanizmas, negali būti nė kalbos. Tačiau Kinijos specialistai tvirtina, kad per pastaruosius 400 metų kapavietė niekada nebuvo atidaryta.

Komentuok su Facebook paskyra: