2002 metais rusų ir kitų šalių spaudoje pasirodė pranešimų apie Baškirijoje aptiktą senovinę akmeninę plytą (bloką), ant kurios mums nežinoma labai sudėtinga technologija išraižytas Pietų Uralo žemėlapis. Spėjama, jog tai išlikęs galbūt buvusio viso Žemės rutulio žemėlapio fragmentas.
Ufos universiteto matematikas ir fizikas prof. Aleksandras Huvyrovas 1995 metais su Kinijos mokslininke Huan Hong ekspedicijoje rado daug tekstų senovės kinų kalba. Perskaičius paaiškėjo, kad tai senos Uralo kultūros pėdsakai, leidžiantys paskelbti hipotezę, jog priešistoriniais laikais baškirai į Uralą atkeliavo iš Kinijos.
Ieškodami duomenų tai hipotezei pagrįsti, profesoriaus bendradarbiai rado XVIII amžiaus Uralo general-gubernatoriaus archyvuose žinių apie XVII-XVIII amžių rusų keliautojų Pietų Uralo Handaro kaime matytus maždaug 200 keistų baltų akmenų blokų. Juos dar XX amžiaus pradžioje matė archeologas A. Šmidtas. Prof. A. Huvyrovas, organizavęs ekspedicijas ir skraidydamas sraigtasparniu, puolė ieškoti tų blokų, bet nieko nerado ir tai palaikė tik legenda.
Tačiau Handaro kaime A. Huvyrovas sutiko buvusį kolūkio pirmininką V. Krainovą. Klausiamas apie baltus blokus pastarasis prisipažino, jog vienas toks blokas guli jo kieme. 1999 metų birželio 21 d. profesorius apžiūrėjo legenda laikytą vieną 148x106x16 cm apie toną sveriantį bloką. Visas jo paviršius buvo nenatūraliai banguotas. Jau vėliau paaiškėjo, kad tai trimatis žemėlapis. Akmens paviršiaus reljefas atspindėjo Pietų Uralo kalnų grandines, upių slėnius. Pirmasis įspūdis, jog tai kelių tūkstančių metų senumo kūrinys.
Į tyrimus įsijungė geologai, chemikai, kartografai, matematikai ir net senovės kinų kalbos specialistai. Po ilgų ir sudėtingų tyrimų nustatyta, kad žemėlapyje pavaizduotas kanjonas į pietus nuo Ufos, kurio šiandien nebėra. Geologai tvirtina: jis užneštas nešmenimis ir ta vieta dabar teka Uršako upė. Pagal kitų paviršiaus elementų atitikimą geologai žemėlapį vertino esant milijonų metų senumo.
Kai kurie mokslininkai neįsigilinę iš karto paskelbė jį akių dūmimu. Vėliau nustatyta, kad akmens bloko paviršius apdorotas ne rankiniu būdu, o sudėtinga, šiandien dar nežinoma technologija. Tai galėjo padaryti tik labai aukšto lygio civilizacijos atstovai. Dolomito bloką dengia du dirbtinai užnešti sluoksniai. Akmens paviršiuje pavaizduotą reljefą dengia dviejų centimetrų storio skaidri stiklo tipo masė, pagaminta iš diopsido ir užlieta nežinomu būdu.
Ant jos yra dviejų milimetrų storio porceliano sluoksnis, saugantis nuo aplinkos poveikio. Rentgenu nustatyta, jog reljefas ant dolomito atliktas labai tiksliais prietaisais ir nežinoma technologija. Tokio darbo iki šiol negalėjo atlikti jokie žmonės. O ant akmens esantys rašmenys užrašyti vertikaliais stulpeliais. Senovės kinų rašto specialistai patvirtino rašmenis neturinčius nieko bendra su senąja kinų kalba. Iki šiol nei ženklų kilmė, nei rašmenys yra nenustatyti.
Dabar apie žemėlapio turinį. Žemėlapyje pavaizduotas drėkinimo kanalų tinklas, užtvankos, dambos, milžiniškos vandens saugyklos. Pagal mastelį nustatytas neįtikimas kai kurių kanalų plotis – 500 metrų, didžiausių vandens saugyklų gylis vietomis siekia 300 metrų. Akivaizdu, kad Belaja upės vaga buvo dirbtinai pakeista, tokia situacija šioje vietoje turėjo būti esant karštam ir sausam klimatui. Kada tai galėjo būti?
Tačiau jokiais techniniais metodais, net naudojant urano chronometrą, nepavyko nustatyti žemėlapio sudarymo laiko. Visai netikėtai čia padėjo dvi moliuskų geldelės. Susidarė įspūdis, lyg jos specialiai padėtos ant žemėlapio ir padengtos apsauginiu sluoksniu. Viena jų gyvenusi prieš 500 mln. metų, kita – prieš 120 mln. metų. Be to, kruopščiai tiriant bloko paviršių, po apsauginiu sluoksniu aptikta mikroskopinių metalo dalelių, matyt, likusių nuo žemėlapio gamybos laikų. Pagal jas nustatyta, kad žemėlapio gamybos metu Šiaurės magnetinis polius buvo Prano Juozapo Žemėje. Kaip žinoma, Žemės magnetiniai poliai nuolat „keliauja“. Geologams nekilo sunkumų nustatyti, jog jis ten buvo prieš 120 mln. metų.
Po tokios informacijos imta diskutuoti, kam tais laikais reikėjo vaizduoti statinius ir apskritai – kam reikėjo tokio žemėlapio. Juk tai buvo dinozaurų klestėjimo metas.
Uralo mokslininkai pasikvietė vienus autoritetingiausių senųjų žemėlapių specialistų iš Istorinės kartografijos centro Viskonsine, JAV. Jie tvirtino, jog žemėlapis kurtas navigacijos tikslams, nes kitaip nesuprantamas jo tikslingumas. Matyt, žemėlapio kūrėjai turėjo galimybių skraidyti, galbūt ir už Žemės ribų. Amerikiečių specialistų nuomone, toks žemėlapio tikslumas rodo, kad jis galėjo būti pagamintas tik naudojant informaciją iš kosmoso. Jų teigimu, Istorinės kartografijos centras šiuo metu kartu su NASA kuria panašų trimatį Pasaulio atlasą, naudodamas naujausias technologijas iš palydovų ir kosminių laivų. Tą darbą tikimasi baigti XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje.
Tyrėjai pabrėžė dvi keistenybes. Žemėlapyje pažymėta daug kanalų, kitokių statinių, bet nepažymėta jokių kelių. Vadinasi, kūrėjai arba plaukiojo vandens keliais, arba skraidė. Ir antras jau minėtas dalykas: pagal dabartinę klimato situaciją Urale visiškai nebūtinas toks tankus drėkinimo sistemų tinklas.
Visi čia paminėti tyrimų rezultatai kelia ortodoksų mokslininkų pasipriešinimą. Dabartinės geologijos mokslo duomenimis, prieš 120-150 milijonų metų mūsų planetoje buvo vadinamasis Jūros periodas, kai Australija, Indija, Afrika, Pietų Amerika ir Antarktida sudarė vieningą Gondvanos žemyną, o Azija buvo kiek toliau į šiaurę nei šiandien. Didžioji dalis Europos buvo po vandeniu, tačiau Uralas nuo tų laikų pasikeitė menkai.
Spėjama, kad po 10-20 milijonų metų Gondvana suskilo ir jos atskiros dalys ėmė plaukti skirtingomis kryptimis. Europa pradėjo kilti iš vandens. O daugkartinio kompiuterinio modeliavimo būdu mažai pasikeitusį dabartinį Uralo reljefą pavyko palyginti su pavaizduotuoju ant dolomito bloko. Tyrėjai neįtikėtiną žemėlapį pavadino Dievų žemėlapiu.
viskas cia aisku,tik kitu kampu paziuret reikia…