Džani Maharadžo pasaulis

Maharadžas, atsakydamas į savo lankytojų klausimus apie tai, kaip nušvito ir realizavo save, minėjo: „Aš patikėjau Guru (savo Mokytoju), kuris man pasakė: „Tiktai tu esi! Sakau tau, kad esi dieviškas. Priimk tai kaip absoliučią tiesą. Tavo džiaugsmas – dieviškas, tavo kančia taip pat dieviška. Viskas ateina iš Dievo. Niekada to nepamiršk. Tu Dievas, teišsipildo tik tavo valia!“ …Supratau, kad esu visai sąmoningas ir laimingas ir tik klaidingai maniau, jog už būtį – sąmonę – palaimą turiu būti dėkingas kūnui ir kūnų pasauliui. Mano Guru mokė mane abejoti – absoliučiai viskuo. Jis sakė: „Neik visko egzistavimą, išskyrus savo“. Likimo kamuolys išsivynioja pats ir sužadina tai, kas neišvengiama. Jūs negalite pakeisti įvykių tėkmės, tačiau galite keisti požiūrį: tik jis turi prasmę, o ne pats įvykis. Pasaulis – tai troškimų ir baimių pakalnė. Norint rasti ramybę, reikia išeiti už pasaulio ribų. Pagrindinė pasaulio priežastis – tai meilė sau. Pakeiskite ją meile savo aukščiausiajam „Aš“ ir vaizdas pasikeis. Brahma – Kūrėjas – tai visų troškimų suma. Pasaulis – tai jų patenkinimo priemonė. Laikas sulygina visas sąskaitas už troškimų išpildymą. Visur be išimties veikia pusiausvyros dėsnis. Troškimai veda į patirtį, jos pakanka tam, kad pradėtumėte atsirinkti tai, kas reikalinga ir atmesti nesvarbius dalykus. Būkite aistringai nešališki“.

Maharadžas, prisimindamas savo Guru, praneša mums: „Aš nesąlygojau savo proto mąstydamas: „Aš – Dievas, aš – nuostabus, aš – beribis“. Vykdžiau jo instrukcijas, pagal kurias turėjau sufokusuoti protą į tyrą būtį „AŠ esu“ ir buvimą joje. Valandų valandas sėdėdavau nieko negalvodamas, tik „Aš esu“, ir greitai ramybė, džiaugsmas bei gili, visa apimanti meilė tapo mano natūralia būsena. Ramybėje, džiaugsme ir meilėje ištirpo viskas – aš, mano Guru, mano gyvenimas, aplinkinis pasaulis. Liko tik ramybė ir neišmatuojama tyla“.

Maharadžas informuoja apie save: „Esu vienas, bet pasireiškiu kaip aibė, nes būti yra gera, suvokti – malonu, o nežinojimas sukelia liūdesį. Supratimas atneša laimę. Nežinojimas sukelia tik skausmą, nes jis slypi troškimuose ir baimėse – liguistose būsenose, ir begaliniuose klaidų šaltiniuose. Man pasaulis nereikalingas taip, kaip ir aš jam. Tas pasaulis, apie kurį galvojate, egzistuoja lik jūsų protuose. Regiu jį jūsų akyse ir mintyse, tačiau visiškai suvokiu, kad tai yra tik prisiminimų projekcija. Prie realybės prisiliečiama tik suvokimo akimirką, kuri tegali būti tik dabar… Tarp mūsų nėra skirtumų, ir aš negaliu sakyti, kad pažįstu save, žinau, kad esu neapibūdinamas ir nenusakomas. Toli už ribos, kurią siekia protas (už mentalinio lygmens) plyti begalybė. Ta begalybė yra mano namai. Ta begalybė ir esu aš. Ir ta begalybė taip pai yra meilė… Myliu viską ir visa yra verta meilės. Nėra jokių išimčių. Viskas yra mano sąmonėje, viskas priklauso man. Tai beprotybė – dalinti save į tai, kas malonu ir kas – ne. Esu už tokių ribų. Tačiau nesu susvetimėjęs. Tai – ne abejingumas, o visur prasiskverbiančios ir visa apimančios meilės pagrindas. Dėl nepaliaujamo savęs stebėjimo tapau visiškai tuščias ir su ta tuštuma pas mane grįžo viskas išskyrus protą. Pamačiau, kad nesugražinamai praradau protą.
Nesu nei sąmoningas, nei be sąmonės. Esu už proto ir jo įvairiausių būsenų ribų. Tik protas sukuria paskirstymus, kurie taikomi tik protui. Esu tyra Sąmonė, nepadalytas įsisąmoninimas viso to, kas egzistuoja.

Manęs neišmuša iš vėžių nei ypatingumas, nei išskirtinumas, sudarantys asmenybę. Kol kūnas gyvas, jis turės savo poreikių kaip ir
kitų, tačiau mano mentalinis procesas sustojo. Mano mąstymas kaip ir virškinimas vyksta nesąmoningai ir tikslingai. Jis teisingas, nes nėra nei norų, nei baimių, trukdančių jam… Aš nesu jūsų supratimu žmogus. Esu tas begalinis sąmonės okeanas, kuriame viskas vyksta. Esu tyra būties palaima, už viso egzistavimo ir žinojimo ribų.

Nieko nėra tokio, nuo ko būčiau atskirtas. Nė vienas dalykas nėra „aš“, todėl esu – niekas. Ta pati jėga, verčianti ugnį degti, vandenį – tekėti, sėklas – dygti, o medžius – augti, verčia mane atsakyti į jūsų klausimus. Manyje nėra nieko asmeniško. Asmenybė – tai įsigalėjęs norų, minčių ir reakcijų modelis. Nėra nieko, ko trokščiau ar bijočiau. Gyvenimas praeis, kūnas numirs, tačiau tai nepalies manęs. Esu už laiko ir erdvės ribų, be priežasties, nesukuriantis priežasčių, tačiau kartu esu ir pati egzistavimo matrica“.

Maharadžas tvirtina: „Protas pats prižiūri mano kūną… Kas turi būti padaryta, atliekama natūraliai. Lyg gyvenčiau savo fizinį gy-
venimą automatiškai, spontaniškai ir neklystančiai reaguodamas… AŠ dvigubai miręs. Miręs ne tik mano kūnas, bet ir protas. Kai savikontrolė tampa antrąja prigimtimi, dėmesys nukrypsta į gilesnes egzistencijos ir veiklos sferas. Pagrindinis švaraus ir gerai organizuoto gyvenimo
tikslas yra išlaisvinti žmogų iš chaoso vergijos ir liūdesio priespaudos. Kai suprasite, kad asmenybė tai nėra pati tikrovė, išnyks jūsų susierzinimas ir nerimas. Jei sutiksite būti vedami iš vidaus, jūsų gyvenimas taps kvapą gniaužiančia kelione į nežinomybę“.

Maharadžas aiškina: „Tyroje būtyje kyla sąmonė, joje atsiranda ir išnyksta pasaulis. Viskas, kas egzistuoja – tai aš ir mano. Visa egzistencija manyje, manajame „AŠ esu“, kuris švyti kiekvienoje gyvoje būtybėje. Net ir nebūties negali būti be manęs. Kad ir kas įvyktų, aš turiu ten dalyvauti tam, kad stebėčiau… Aš neneigiu pasaulio. Matau, kad jis prasideda sąmonėje, kurioje nežinomybės bedugnėje slypi žnojimo totalumas. Pasaulis gali pasivaidenti, tačiau ne būti. Tai, kas jumyse užima visas sąmonės sferas, manyje yra tik kruopelytė. Pasaulis tęsiasi, tačiau tik akimirką. Jūsų atmintis verčia jus manyti, kad pasaulio egzistencija – nenutrūkstanti. Aukščiausia sąmonės būsena – tai vienintelė natūrali būsena. Ją apibūdinti galima tik neigimo terminais: be priežasčių, nepriklausoma, nesusijusi, nedali, nesukurta, nepasiekiama jokiomis pastangomis. Aš, nepaisydamas laiko, būnu savo būsenoje „dabar“. Praeitis ir ateitis egzistuoja tik prote, o aš esu dabar. Jūsų pasaulis pasirodo ir išnyksta priklausomai nuo proto būsenos. Mano pasaulis – tai aš pats. Aš esu savo namuose.

Kol yra protas, egzistuoja ir jūsų pasaulis, ir kūnas. Jūsų pasaulį sukūrė protas. Jis yra subjektyvus, esantis proto ribose, fragmentiškas, laikinas, asmeniškas. Jis kabo ant atminties plauko. Niekas negali įeiti į jį ir matyti jį taip, kaip jūs“.

Nušvitęs Džnani mums praneša: „Mano pasaulis atviras, vieningas ir prieinamas visiems. Jame yra bendrumas, nušvitimas, meilė,
realybės kokybė. Tai, kas individualu, yra totalu, o totalumas slypi individualume. Viskas vieninga ir Viena yra viskas“. Jis aiškina: „Iš šalies galima manyti, kad aš klausau, matau, kalbuosi, veikiu, tačiau man visa tai vyksta taip, kaip jums virškinimas. Kūno proto mechanizmas
prižiūri šią veiklą, tačiau nereikalauja, kad tame dalyvaučiau aš. Mano žodžiai ir veiksmai paprasčiausiai vyksta ir neliečia manęs, nes mano pasaulyje nėra neteisingų dalykų. Kaip ir kūnas, nesąmoningai pataisantis savo būseną, taip ir aš visą laiką taisau pasaulio būklę. Į viską žvelgiu Dievo akimis ir suprantu, kad viskas yra gerai. Visas kančias
sukūrė pats žmogus ir jo galioje baigti jas. Dievas padeda, leisdamas žmogui susidurti su savo veiksmų rezultatais ir reikalaudamas atkurti pusiausvyrą. Karma – tai dėsnis, įtvirtinantis teisingumą, tai gydanti Viešpaties ranka. Jei jūs trokštate gėrio visiems, tai su jumis to trokšta visas pasaulis. Padarykite žmonijos troškimus savais ir padėkite juos išpildyti. Tada jums tikrai pasiseks“.

Maharadžas mato tik sąmonę ir žino, kad visa yra sąmonė, kaip ir mes, sėdėdami kino teatro salėje, žinome, kad ekrane yra tik šviesa ir nieko daugiau. Tik filmo juosta juda. Panašiai juda protas sąmonės okeane kaip nežymus virpuliukas jo paviršiuje. Visa tai, kas daiktą padaro tokį, koks jis yra, su jo pavadinimu bei forma kyla ne iš Aukščiausios Realybės, bet iš proto. Džnani nuomone, „tėra tik šviesa, ir šviesa yra viskas. Visa kita – tik šviesos sukurtas paveikslas. Pasaulis, kuriame jūs – vienintelis šaltinis ir pagrindas, yra visiškai jūsų valdomas. Visi norai išsipildo, jei iš tiesų to trokštate. Pasaulio nelaimes sukūrėte patys iš savo norų bei baimių ir susiduriate su jomis. Tai vyksta todėl, kad pamiršote save. Jūs esate visur prasiskverbiantis, amžinas ir begalinis kūrybinis įsisąmoninimas! Visa kita – ribota ir laikina“.

Visatos atžvilgiu galima manyti, kad Džnani yra tyra būtis. Ji atsispindi proto veidrodyje kaip suvokimas. Tai, kas „suvokiama, įgauna asmenybės formą, kurios pagrindas atmintis ir įpročiai. Asmenybė – tai suvokusiojo projekcija į proto ekraną“.

Nušvitusysis valgo, geria, miega. Jį verčia taip elgtis ta jėga, kuri valdo visatą. Jam išgyvenimas „aš esu pasaulis, tas pasaulis – mano“ yra visiškai realus. Jis mąsto, jaučia ir veikia vieningai, harmonijoje su visa gyvybe. Jo supratimas ir atjauta be priekaištų. Jis praneša mums: „Mano protas išsivadavęs nuo minčių, nes nėra norų, kuriuos reikėtų patenkinti. Jūsų pasaulis neegzistuoja, jūs tik sapnuojate. Mano pasaulis – išbaigtas ir tobulas. Visi įspūdžiai ištrinti, išgyvenimai atmesti. Mano pasaulis paprastas, be gudrybių. Jame nėra Dievo sąvokos. Jame nieko nevyksta. Jūsų pasaulis – sapnų audinys. Pokalbis vyksta tik jūsų pasaulyje, o manajame – amžina tyla. Ji dainuoja, o tuštuma – užpildyta. Man nieko nereikia. Esu vienas, nes esu viskas. Mano pasaulyje nėra nei valdovo, nei valdančiojo, nėra dualybės. Jūs projektuojate savo vaizdinius. Jūsų šventieji raštai ir dievai čia yra beprasmiai. Pereiti į mano pasaulį, vadinasi, pamatyti savąjį tokį, koks jis yra“.

Komentuok su Facebook paskyra: