7 Pranešimai “Gigantiškas pėdos antspaudas Pietų Afrikoje”

  1. Legatas parašė:

    Mano galva siuos artefaktus galima butu susieti ir su dar vienu rastu Egipte apie tai galite paskaityti siame straipsnyje:
    http://apiemistika.lt/civilizacijos/milziniskas-zmogaus-pirstas-rastas-egipte/
    Tai musu galbut senai ismire protevei,kurie kazkada vaiksciojo sia zeme kartu gal net su dinozaurais.

    • Baubas parašė:

      Negalejo vaikscioti su dinozaurais ,nes pries 65mln metu i zeme (siuolaikineja Meksikos ilankoje) nukrito meteoritas kuris prazude visa kas gyva zemeja. Apie tukstanti metu pro sukeltas meteorito dulkiu debesis zemes pavirsius nemate saules sviesos buvo Milziniskas siltnamio efektas planetoje tarkim kaip dabar Veneroje tokiomis salygomis negali vystitis gyvybe. Jaigu jie egzistavo tai ju evoliucija prasidejo su velesnemis evoliucijos sakomis iki zmogaus. Kad ir Tokios rusys kaip nendartalieciai, austrolopitekai ir kt…

  2. Aalyah parašė:

    Pirmieji žinduolia buvo triasio periode, mezojaus pradžioje. Jei net mokslininkai amžiaus negali nustatyt, tai ką žinau

  3. Legatas parašė:

    Kai Žemėje dar nebuvo net dinozaurų, ja jau važinėjo technika. Arba, mažų mažiausiai, kažkas tokio, kam reikėjo varžtų, indukcinių ričių ir neaiškios paskirties metalinių rutuliukų. Apie tai liudija neseniai pasibaiguisios sensacingo radinio analizės rezultatai.
    Akmuo buvo surastas beveik atsitiktinai. Ieškant meteorito skeveldrų, MAI “Kosmopoisk” Centro ekspedicija šukavo laukus Kalugos gubernijos pietinėje dalyje. Ir jeigu ne Dmitrijaus Kurkovo atkaklumas, privertęs jį apžiūrėtį iš pirmo žvilgsnio paprastą akmens gabaliuką, nenutiktų įvykio, galinčio pakeisti mūsų požiūrį į žemišką ir kosmionę istoriją.
    Kai nuo akmens nuvalė purvą, pasirodė aiškiai matomas nežinia kokiu būdu vidun papuolęs maždaug 1 cm ilgio varžtelis. Kaip jis ten pakliuvo? Nukrito nuo traktoriaus? Buvo pamestas, o paskui įtryptas, įspaustas į uolieną? Bet varžtelis su veržle ant jo galiuko buvo tvirtai įaugę į akmenį. Vadinasi, pakliuvo vidun dar tais laikais, kai akmuo dar tebuvo nuosiedinė uoliena, dugno molis.
    Iš katerio nukrito? Kvailystė – kam gi prireikė tempti išžvejotą iš upės dugno akmenį čionai, į apleistą kolūkio lauką netoli nuo apleisto Znamia kaimo Kalugos gubernijos pietvakariuose? Ir dar vienas dalykas – svarbiausias. Kaip vėliau autoritetingai pareiškė geologai, akmenėliui šitam yra ne mažiau kaip 400-500 metų.
    Buvo ir tokių spėjimų: varžtą karo metu į akmenį įkalė sprogimas. Bet specialistai sprogdintojai nustatė: jokių būdingų deformacijų, kurios turėtų atsirasti tokiu atveju, neaptikta. Dar daugiau, “varžtelis” suakmenėjo. Ir tai visų pirma liudija apie tai, kad jis guli žemėje šimtus milijonų metų. Skrupulinga cheminė analizė parodė: per tą laiką geležies (Fe) atomai difuzijos būdu prasismelkė 1,5 cm gilyn į akmenį, o į jų vietą stojo iš akmens atsiskverbę silicio atomai. Šitaip susidarė ovalinis geležingas “kokonas”, kuris ir dabar puikiausiai matomas. Paleontologams ir geologams-litologams šis reiškinys yra visiškai įprastas, jie žino, kad viskas, kas atsiduria akmenyje ir išbūna ten milijonus metų, suakmenėja.
    Bet yra dar įspūdingesnių fenomeno įrodymų: rentgeno nuotraukos aiškiai parodė – akmens viduje yra ir kitų, dabar akimi kol kas nematomų, “varžtelių”. O ir tas, kuris matomas, irgi kažkada buvo viduje, kol akmuo sąlyginai neseniai geologiniu mastu, nesuskilo. Be to, panašu, kad tas pats “varžtas” ir tapo įtempimo, dėl kurio įvyko skilimas, priežastimi.
    Dabar ta radinio analizė, kurią buvo įmanoma atlikti pirminiame etape, be būtino pačių artefaktų savybių ir kristalo struktūros tyrimo, beveik baigta. Amuo pabuvojo paleontologijos, zoologijos, fizikinės technikos, aviacijos technologijų institutuose, paleontologijos ir Biologijos muziejuose, laboratorijose ir konstruktorių biuruose, Maskvos Valstybiniame universitete, o taip pat jį apžiūrėjo kelios dešimtys pačių įvairiausių sričių specialistų. Ką gi pavyko išsiaiškinti?
    Pats akmuio ne toks jau ir didelis, telpa ant delno. Akivaizdu, kad jis žemiškos kilmės, nepanašu, kad būtų meteoritas. Paleontologai atmetė visas abejones dėl jo amžiaus, akmeniui išties apie 300 mln metų. Nustatyta, kad “varžtelis” pakliuvo į uolieną IKI jai sutvirtėjant, vadinasi, jo amžius tikrai ne mažesnis už akmens amžių. Pakliūti į akmenį vėliau (pvz., dėl sprogimo, tame tarpe ir atomionio) “varžtelis” negalėjo, kadangi jis nepažeidė akmens struktūros.
    Galiausiai tyrėjai pasidalino į dvi stovyklas. Pirmosios atstovai įsitikinę, kad turi reikalą su akivaizdžiai technogeniniu dirbiniu, kuriame prisilaikyta visų principų, žinomų ir naudojamų mūsų, šiuolaikinėse technologijose. Visuose techninės srities institutuose neatsirado nė vieno specialisto, kuris būtų suabejojęs, kad jam prieš akis ne dirbtinis dirbinys, kažkokiu būdu pakliuvęs į akmenį.
    Iš pradžių, aišku, kai kalba užeidavo apie tokio dirbinio pakliuvimą į akmenį prieš 300 mln metų, abejojo visi. Bet abejonės greitai dingo, kai buvo atlikti mikroskopiniai ir rentgeno tyrimai. Juolab, kad be “varžtelio” tie patys skeptikai aptiko dar keletą technogeninių darinių, tame tarpe du keistus mikroskopinius rutuliukus su kvadratinėmis angomis.
    Kita grupė tvirtino, kad tai ne kas kita, kaip suakenėjęs jūsų gyvis, kai kurie netgi surado panašų analogą – jūros leliją. Tačiau tų pačių suakmenėjusių gyvūnų specialistas, apžiūrėjęs radinį, pareiškė, kad niekados neregėjo šitokių didelių ir būtent tokios formos suakmenėjusių liekanų.
    Ir taip – daugiau kaip prieš 300 mln metų, gerokai prieš atsirandant dinozaurams, kažkas pateko ant senovės okeano dugno ir įsitvirtino suakmenėjusioje nuosėdinėje uolienoje. Kas gi, vis dėlto, “šiukšlino” metaliniai daiktais paleozojaus eroje, devono ar anglies periode?
    Rasti tinkamiausią hipotezę sunku, bet yra kelios pagrindinės versijų grupės.
    1. Ufologinė
    Jeigu NSO mūsų laikais švaistosi kur ir kada nori, tai kodėl jie negalėjo lakstyti ir prieš milijonus metų? Visatoje galėjo egzistuoti daugybė civilizacijų, sugebėjusių pasiekti Žemę ir čia prišiukšlinti.
    2. Kosminių šiukšlių versija
    Tam, kad užterštum Žemę technogeninėmis nuolaužomis, visai nebūtina pas mus atskristi. Kitoms civilizacijos pakako išeiti į kosminę erdvę, o toliau žvaigždžių vėjas, judėjimas iš inercijos per milijonus metų išsklaidys per visą galaktiką varžtus ir veržles nuo atidirbusių savo laiką kosminių aparatų.
    3. Protocivilizacijų veikla
    Šis paaiškinimas populiariausias tarp ezoterikų, bet jį labai aršiai neigia istorikai. Tačiau jei su mūsų civilizacija atsitiktų katastgrofa, ir po šimtų milijonų metų, po šimtų žemės drebėjimų, lūžių, kontinentų užtvindymų, kalnų iškilimų ir jūrų atsiradimo iš visos mūsų dabartinės mašinerijos irgi teliktų apgailėtina varžtų ir veržlių saujelė… paklius šitie nesuprantamų mašinų nesuprantami fragmentai į akis ateities mokslininkams, velnią susigaudysi, kas čia per daiktas ir kas juos padarė…
    4. Būsimų civilizacijų veikla
    Keičiam “minųsą” į “pliusą” ir gauname tokį patį vaizdą. Vėl praeityje darbuojasi išsivysčiusios civilizacijos, tik jos ten negyvena, todėl ir nerandame didelių miestų ar kosmodromų liekanų. Jos atstovai ten patenka laiko mašinomis.
    Panašūs radiniai aptinkami praktiškai visuose laiko sluoksniuose. Tuo įsitikinti galima pasklaidžius archyvų duomenis.
    1844 metais Kungudo karjere Milfilde (Anglijos šiaurė), kaip pranešė seras Deividas Briusteris, buvo aptiktas plieninis vinis, maždaug per colį “įaugęs” kartu su kepurėle į tvirtą smiltainį. Vinies smailioji dalis buvo išlindusi išorėn, įaugusi į molio luitą ir beveik visiškai surudijusi.
    1851 metais aukso ieškotojas Hairemas Vitas auksingojo kvarco gabale, kurio dydis buvo maždaug kaip vyro kumštis, rado vos vos rūdžių tepaliestą vinį.
    Tų pačių 1851 metų birželį Dorčesteryje (JAV) tarp akmenų, atskeltų nuo olos sprogimo, didžiausiam susirinkusiųjų nustebimui buvo aptikti: “Dvi metalinio daikto, skilusio sprogimo metu pusiau nuolaužos. Sujungus jas gavosi varpo pavidalo indas, kurio aukštis 114 mm, plotis 165 mm ties pagrindu, o viršūnėje – 64 mm, o sienelių storis apie 3 mm. Metalas, iš kurio buvo padarytas tas indas, priminė cinką arba cinko ir sidabro lydinį. Ant paviršiaus gerai matėsi šeši gėlės ar kažkokios puokštės atvaizdai, padengti grynu sidabru, o aplink apatinę indo dalį – vainikas, irgi padengtas sidabru. Raižyba ir padengimas buvo meistriškai atlikti nežinomo amatininko. Šis keistas indas ištrauktas iš uolienos sluoksnio, kuris iki sprogimo slūgsojo 4,5 metro gylyje…”
    1852 metų gruodžio pradžioje netoli nuo Glazgo neseniai išgautos anglies gabale irgi rastas keisto pavidalo įrankis.
    1968 metais Jutos valstijoje Viljamas Maisteris surado du ryškius žmogaus kojos su batais atspaudus. Kairysis batas savo pėda buvo užmynęs trilobitą, kurio liekanos ir suakmenėjo, kartu su bato pėdsaku. Trilobitai – nariuotakojai, panašūs į šiuolaikinius vėžiagyvius, jie gyveno mūsų planetoje prieš 400-500 mln metų.
    Ekvadore rasti senoviniai papuošalai iš platinos. Čia reikia prisiminti, kad platinos lydymosi temperatūra yra +1800 laipsnių, ir tada pasidarys aišku – be atitinkamų technologijų indėnų meistrai paprasčiausiai negalėjo sukurti tokių papuošalų.
    Irake, kasinėjimo metu buvo aptiktas pats seniausias iš visų žinomų galvaninių elementų, kurio amžius apie 4000 metų. Keraminių vazų viduje buvo cilindrai iš lakštinio vario, o cilindruose – geležiniai strypai. Varinio cilindro kraštai sujungti švino ir alavo lydiniu, kuris tik dabar tapo plačiai žinomas šiuolaikiniams elektrikams ir radioinžinieriams. Kaip izoliatorių senoliai naudojo bitumą. Elektrolitas išdžiūvo ir išsigaravo, bet kai į panašius indus įpylė vario sulfato tiirpalo, aptikta baterija tuojau pat davė srovę… Iš kur senoliai galėjo žinoti apie elektros gavimą ir naudojimą?
    Panašių radinių sąrašas tuo anaiptol nesibaigia. Ką dar vertėtų čia prisiminti?
    Bato protektoriaus atspaudą smiltainyje, Gobio dykumoje. Jo amžius apie 10 mln metų. Apie jį pranešė sovietų rašytojas Aleksandras Kazancevas. Arba panašų atspaudą, bet jau uolienos gilumoje, Nevados valstijoje, JAV… Porcelianinę aukštos įtampos stiklinę, apaugusią suakmenėjusiais moliuskais… Rusijos anglies šachtose radiniai buvo ne mažiau keisti: plastmasinės kolonos, metrinis geležies cilindras su apvaliaisi geltono metalo intarpais.
    Žodžiu, nepaaiškinamų ir nepaaiškintų radinių nemažai. Iš kur jie atsiranda? Atsakymo vis dar nėra. Kol kas aišku viena: “Kalugos” akmenyje yra keisti dariniai, sukurti, galimas daiktas, nežemiškų technologijų. Bet kad panaikintume tą “galimas daiktas” reikia, žinoma, tolimesnių mokslinių tyrinėjimų.
    Ir visgi audrina vaizduotę keistas jausmas, kai prisilieti prie to nesuprantamo “varžto” akmenyje: galbūt lygiai taip pat jas lietė kitų protingų būtybių rankos…

  4. Legatas parašė:

    Kaip jums tokie faktai? sakote negalejo,man regis kad galejo ir dar kaip galejo.Paprasciausiai mums tai visa isisavinti ir primti uz relius dalykus yra sunku nes nusistovejusios paziuros ir isitikinimai taip pat visas mokslas,darvinizmas ir panasiai.Zmones galbut tam dar ir nepasiruose taciau kas laiko protus atvirus ir norincius suprasti nesilaikant siuolaikiniu isitikinimu ir mokslo ziniu.Manau turetu i viska paziureti ir is kito kampo ir suprasti kas yra kas 😉 kaip sakant faktu nesuklastosi 🙂 „Baubas“ sakei negalejo zmogus vaikscioti kartu su dinozaurais tai tada paaiskink ta pedos antspauda kur eidamas zmogus sutraiske trilobita 🙂 ar cia kartais ne dinozauru laiku gyvis?

  5. Baubas parašė:

    Galbut ta trilobita sutraiske dinozauras. Tik pedsakas issidarke pakliuves i trilobito vidurius ir atrode jog tai ispaude didelis zmogus. Manau sitas straipsnis panasus kaip kad dabartyje zmones kalba mate sniego zmogu nors mokslininkai negali to nei konkreciai paneikti nei teigti.

    • Legatas parašė:

      Na ok tada dar keletas faktu:

      Žmogaus rankų darbo daiktus, įmūrytus į uolienas, kurių amžius – milijonai metų, dar neseniai visi ignoravo. Ir darė tai mokslininkai, juk radiniai griovė visuotinai pripažintas evoliucijos ir gyvybės Žemėje kilmės teorijas. Kokie gi artefaktai aptinkami tose uolienose, kuriose, pagal priimtas teorijas, neturėtų nieko būti? Nekalbėsim apie daugybę akmens įrankių, kurie buvo pagaminti tais laikais, kada, kaip teigia mokslininkai, žmogus neegzistavo. Prisiminkime egzotiškesnius radinius.
      Pavyzdžiui, 1845 metais viename iš Škotijos karjerų buvo aptiktas vinis, o 1891 metais viename Am,erikos laikraštyje pasirodė žinutė apie auksinę grandinėlę, kuri buvo įmūryta į uolą, kurios amžius siekia 260 mln metų.
      Pranešimas apie kitą labai keistą radinį buvo publikuotas moksliniame žurnale 1852 metais. Kalba ėjo apie paslaptingą indą, kurio aukštis maždaug 12 cm. Jo dvi puselės buvo rastos po sprogimo viename iš karjerų. Vaza su ryškiu gėlių ornamentu buvo kalnų uolienos viduje, jos amžius – 600 mln metų.
      1889 metais Aidaho valstijoje gręžiant gręžinį iš 90 metrų gylio buvo ištraukta nedidelė molinė moters figūrėlė, jos aukštis – 4 cm. Geologų vertinimu, jos amžius siekia ne mažiau kaip 2 mln metų.

      1912 metais vienoje Oklahomos elektrinėje, trupinant didžiulį anglies luitą, iš jo iškrito paprasčiausias geležinis puodukas… Apie tai, kad jis išties buvo įkalintas anglyje, liudija charakteringos įdubos, likusios uolienos gabaluose. Pavyko nustatyti, kad į elektrinę atvežtos anglies amžius buvo maždaug 300 mln metų.

      unikalus radinys toje pačioje Oklahomoje buvo aptiktas vienoje iš anglies šachtų 1928 metais. Po sprogdinimo darbų buvo surasta pati tikriausia siena, sudėta iš idealiai lygių kubo formos betono blokų. Šachtos vadovybė nutraukė anglies gavybą ir uždraudė šachtininkams pranešti apie tai, ką pamatė.

      Ne mažiau buvo nustebinti 1968 metais akmens skaldyklos Sen Žan de Live (Prancūzija) darbininkai, kai kreidos luito, kurio amžius maždaug 65 mln metų, viduje surado pusiau ovalinius metalinius vamzdžius, pačių įvairiausių matmenų, akivaizdžiai pagamintus protingų būtybių.

      Visai neseniai Rusijoje senoje uolienoje buvo rastas paprasčiausias varžtas, kuris įkliuvo į akmenį maždaug prieš 300 mln metų.

      Paskutine sensacija tarp anomalių radinių galima laikyti Čandaro žemėlapį, aptiktą Baškirijoje. Šis žemėlapis – tai akmeninė plokštė su reljefiniu vaizdu vietovės nuo Ufos aukštumos iki Meleuzos miesto. Žemėlapyje pavaizduota daugybė kanalų, taip pat užtvankų, tvenkinių. Plokštė su žemėlapiu sudaryta tarsi iš trijų sluoksnių: pirmasis yra pagrindinis ir pagamintas iš medžiagos, primenančios cementą, du kiti sluoksniai – iš titnago ir porceliano – akivaizdžiai buvo skirti ne tik tam, kad geriau būtų atvaizduotos reljefo detalės, bet ir tam, kad visas vaizdas geriau išsilaikytų. Mokslininkų nuomone, plokštei maždaug 50 mln metų… Kaip mano Baškirijos universiteto prorektorius A. Čuvyrovas, žemėlapį galėjo pagaminti ateiviai iš kosmoso, kurie senais laikais ruošėsi apgyvendinti mūsų planetą.

      Ir taip, mes iškėlėme autorystės klausimą. Turbūt paprasčiausia ir mokslininkams naudingiausia viską suversti nelaimingiems humanoidams iš kosmoso. Tai varžtas iškrito, tai puodelį pamiršo, o Baškirijoje maždaug tonos svorio žemėlapis pasimetė…

      Žymiai rimtesnė hipotezė, paaiškinanti anomalius radinius kalnų uolienose, yra prielaida, kad Žemėje egzistavo tolimoje praeityje protocivilizacijos, ,kurios pasiekė aukštą išsivystymo lygį ir žuvo globalios katastrofos metu. Ši hipotezė labiausiai erzina mokslininkus, juk ji griauna daugmaž darnią koncepciją, paaiškinančią ne tik kaip atsirado ir vystėsi žmonija, bet ir kaip apskritai vystėsi gyvybė Žemėje.

      Gerai, tarkime, kad žmonės egzistuoja milijonus metų ir netgi lakstė lenkčių su dinozaurais. Bet tada turi likti kokių nors suakmenėjusių kaulų. Ir liko! 1850 metais Italijoje, uolienose, kurių amžius siekia 4 mln metų, buvo aptiktas skeletas, kuris savo sandara pakankamai gerai atitinka šiuolaikinio žmogaus skeletą. O Kalifornijoje, auksingame žvyre, kurio amžius apie 9 mln metų, taip pat buvo rastos žmogaus liekanos. Šie radiniai nebuvo pavieniai, tačiau taip pat, kaip ir visi senose uolienose aptikti likučiai, išmušdavo dirvą konservatyviems mokslininkams iš po kojų, todėl anomalius kaulus arba paslėpdavo saugyklose, arba paskelbdavo falsifikatais.

      Galiausiai gaunasi taip, kad mokslininkai disponuoja ne tik anomaliais artefaktais, bet ir pakankamai senais žmonių palaikais, neįsipaišančiais į jokias evoliucijos teorijas. Ir ką gi su visu tuo turtu daryti? Žinoma, kad reikia kažkokiu būdu sistematizuoti ir sieti tarpusavyje. Bet tam reikalingi išties drąsūs žmonės.

      Tikrais revoliucionieriais taps tie, kas išdrįs peržiūrėti gyvybės Žemėje evoliucijos vystymąsį. Gali būti ir taip, kad jiems, be mokslinio pasaulio, spaudimą darys ir valdžia, ir specialiosios tarnybos. Mes juk baisiai nenorime panikos ir katastrofų, kuriose galėjo žūti mums analogiškos civilizacijos, įrodymų. Kai kam tokia informacija visiškai nereikalinga. Kai dėl specialiųjų tarnybų, tai prisiminkime šachtą Oklahomoje, kur buvo aptikta betoninė siena. Kas žino, gal kažkur jau yra užslaptinta šachta, kur su sustiprinta kariškių sargyba jau tiriami neįkainuojami kažkokios žuvusios civilizacijos artefaktai.

Atsakyti