Pastaruoju metu nemažai kalbama apie paslaptingą Jundumo aerodromą, kuris randasi mažoje Gambijos valstybėje Afrikoje. Šis aerodromas – tarsi senų civilizacijų, kurios galėjo turėti skraidančius aparatus – vimanus, palikimas. Tvirtai galima pasakyti, kad šiuo metu niekas tiksliai nežino kas ir kada pastatė Jundumo aerodromą.
Ši buvusi britų kolonija randasi Atlanto vandenyno pakrantėje tropinėje Afrikos dalyje. Šalis yra viena iš labiausiai ekonomiškai atsilikusių šalių visame pasaulyje. Šalies teritorija yra nedidelė, pati šalis gana siaura, tačiau įsiterpusi giliai į žemyną. Šalies ilgis yra apie 350 km, o plotis ne didesnis nei 50 km. Gambija įsikūrusi prie to paties pavadinimo vandeningos upės. Šalies gyventojų yra truputį daugiau nei 1,5 milijono. Iš jų net 75% gyvena kaimo vietovėse. Pramonė išvystyta labai silpnai, yra kelios gamyklos, kuriose išgaunamas žemės riešutų aliejus, gaminamas alus ir nealkoholiniai gėrimai, siuvami drabužiai. Už eksportuojamus į kitas šalis žemės riešutus Gambija gauna pusę šalies valiutos įplaukų.
Apie Gambijos atsilikimą liudija tas faktas, kad dar visai neseniai šalies gyventojai įgyti aukštąjį išsilavinimą galėjo tik užsienyje – Senegale, JAV ar Vakarų Europos šalyse. Situacija pasikeitė tik 1999-ais metais kai sostinėje Bandžulyje buvo įkurtas Gambijos universitetas. Šalyje yra vienintelė biblioteka, nelabai seniai buvo atidarytas pirmasis muziejus. Tiesa, dabar šalyje yra jau 5 muziejai. Dideliu pasiekimu laikoma tai, kad praėjusio amžiaus pabaigoje rankų darbo žemdirbystė pakeista arklais ir plūgais, kuriuos traukia įkinkyti jaučiai, arkliai ar asilai. Žvejų valčių aprūpinimas pakabinamais varikliais irgi parodo Gambijoje vykstantį techninį progresą.
Ši maža šalis turi ir keletą teigiamų savybių. Gambija yra viena iš nedaugelio Afrikos šalių, kur funkcionuoja daugiapartinė politinė sistema. Bandžulio apylinkėse yra keletas puikių kurortų, kuriuose galima pasidžiaugti plačiais ir švariais paplūdimiais. Šiuose kurortuose mėgsta ilsėtis iš Didžiosios Britanijos atvykę turistai. Gana neblogai šalyje išvystyta gyvulininkystė – stambių galvijų auginama apie 400 tūkstančių.
Gambijoje yra tikras tarptautinis aerouostas. Jis yra nepaprastai paslaptingas. Kalbama apie Jundumą, kuriuo taip domisi ufologai ir alternatyviosios istorijos šalininkai. Aerouostas įrengtas už 27 km nuo Bandžulio. Pakilimo-nusileidimo tako ilgis (3600 m) atitinka pačius didžiausius reikalavimus, todėl aerouoste gali leistis bet kurio svorio lėktuvai. Įdomu tai, kad patys Gambijos gyventojai šio pakilimo-nusileidimo tako nestatė. Jie tik išasfaltavo nuvalytas grubiai nušlifuotas akmens plokštes ir nubraižė juostas.
Gambijai tada padėjo NASA, nes Amerikos kosminė agentūra buvo suinteresuota turėti atsarginį aerodromą daugkartinio naudojimo kosminiams laivams nusileisti. Iš pradžių NASA atsarginį aerodromą planavo įkurti Senegalo sostinės Dakaro aerouoste, tačiau jame esantis pakilimo-nusileidimo takas yra per dideliu kampu į pagrindinę daugkartinio naudojimo kosminių laivų skriejimo teritoriją. 1987-ais metais amerikiečiai susitarė su Gambijos vyriausybe, kad galės naudoti Jundumo aerodromą. Buvo sutvarkytas pakilimo-nusileidimo takas. Jis buvo praplėstas nuo 29 m iki 45 m. Amerikiečiai taip pat įrengė visą reikalingą valdymo ir navigacijos radioelektroninę sistemą. 1996-ais metais buvo pradėtas eksploatuoti tarptautinio aerouosto pastatas, pastatytas pagal bendrą Anglijos ir Gambijos projektą.
Atidžiai pažiūrėjus į nuotraukas, padarytas iš kosminio palydovo, galima pamatyti, kad centrinė Jundumo aerodromo pakilimo-nusileidimo tako dalis aktyviai eksploatuojama, tačiau iš abiejų justos pusių yra nenaudojami ruožai. Jie yra padengti neįprastos smėlio rudumo spalvos akmens plokštėmis. Taip pat yra dar žemėmis apnešti pakilimo-nusileidimo tako tęsiniai. Aplink šį taką medžiai auga labai keistai – pagal žemės lūžių linijas.
Įvairiausios versijos
Kaip atsirado šis keistas pakilimo-nusileidimo takas? Suprantama, kad didžiausią sensaciją sukėlė pranešimas, kad takas buvo pastatytas labai seniai, tai padarė kažkuri išsivysčiusi procivilizaciją. Gali būti, kad šiuo taku kilo ir leidosi senovės Indijos ar Atlantidos skraidantys aparatai – vimanai. Yra ir kitokių šio tako atsiradimo hipotezių, kurias kuria tyrinėtojai. Pagal vieną tokią hipotezę teigiama, kad aerodromą slapčia pastatė vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu. Kartais nurodoma netgi tikslesnė data – 1944-ieji metai. Gal iš pirmo žvilgsnio ši versija ir atrodo mažai tikėtina, tačiau faktai neleidžia jos ignoruoti. Iš tiesų, karo metu vokiečiai labai domėjosi Afrikoje išgaunamu uranu ir, atseit, gabeno jį iš Kongo lėktuvuose, kuriems tekdavo atlikti keletą tarpinių nutūpimų.
Šiuo atveju galima prisiminti slaptus vokiečių aerodromus, kurie buvo pastatyti Užpoliarėje, sovietų armijos užnugaryje. Kalbant apie Gambiją, galima rasti tam tikrų prieštaravimų šiai hipotezei. Pirma, tokiuose aerodromuose pakilimo-nusileidimo takai buvo klojami ne masyviomis akmens plokštėmis, o nedidelėmis metalinėmis plokštelėmis, kuriose padaryta po keletą skylių, kad būtų lengvesnės. Antra, gambiečiai tvirtina kad dalinai gruntu užneštos plokštės ten buvo visada, o ne atsirado XX amžiaus viduryje. Trečia, 1943-ųjų m. sausio mėnesį Bandžulyje trumpai apsilankė JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas.
Ši kelionė buvo susijusi su Kasablankoje (Marokas) vykusia konferencija. Šioje konferencijoje Ruzveltas ir Anglijos ministras-pirmininkas Vinstonas Čerčilis kartu su aukšto rango kariškiais apsvarstė Antrojo fronto atidarymo perspektyvas ir kovos su vokiečių povandeniniais laivais Atlanto vandenyne strategiją. Bandžulio uostas tuo metu buvo naudojamas kaip tarpinis sąjungininkų jūrų konvojų sustojimo taškas, o paslaptingajame aerodrome gana dažnai leisdavosi JAV kariniai lėktuvai. Tad jokių slaptų vokiečių karinių bazių netoli strategiškai svarbaus sąjungininkų mazgo negalėjo būti.
Pasistengė sąjungininkai?
Kai kuriuose interneto puslapiuose ar forumuose galima rasti tvirtinimų, kad Jundumo aerodromą pastatė patys sąjungininkai. Tai negi nėra jokios senovinio aerodromo mįslės? Kurgi ne! Pakilimo-nusileidimo tako ilgis yra žymiai didesnis, nei buvo reikalingas karo laikų lėktuvams. Be to, vietiniai gyventojai tvirtina, kad ši danga buvo daug metų prieš karą. Plokščių spalva labai skiriasi nuo betono spalvos. Yra padaryta vienintelio Gambijos armijos karinio lėktuvo Su-25, kurį 2008-ais metais šalis pirko iš Gruzijos, nuotrauka. Matoma, kad lėktuvas stovi aikštelėje, kuri pastatyta iš betono plokščių, šalia pakilimo-nusileidimo tako. Betono plokštės yra pilkos spalvos, kokios ir turi būti. Taip pat fotografijose galima pastebėti, kad smėlio rudumo akmens plokštės yra skirtingo dydžio, o tai XX amžiaus statybos aerodromams yra visiškai nebūdinga.
Tad Jundumo paslaptis tikrai egzistuoja, ją dar teks atskleisti.
geras straipsnis
eik tu nachui
Pats ir eik 😀 nieks ten nenori
Esu knygos Žmonijos kilmės paslaptys autorius Stasys Gliaudys. Noriu Jums pareklamuoti savo knygą. Pagrindinė knygos išvada yra sekanti: Žemės civilizacija yra dukterinė civilizacija, kitos Civilizacijos (Dievo) pasekmė!!!
-Kitos Civilizacijos bazėje sukurta technika Žemėje negalėjo funkcionuoti neribotą laiką – todėl ir randame prisiminimus apie ateitį!
-Kiekviena žmonių karta Civilizacijos turi mokytis iš naujo, o visus Civilizacijos laimėjimus gali prarasti viena karta.
Toliau mano knygos pradžia, ją rašiau virš 30 metų.
Mokslinės žmogaus kilmės hipotezės pagrindas – tai požiūris į Homo sapiens sapiens, kaip Žemės planetos laukinės gamtos (biogeocenozių) savaiminio (spontaniško) vystymosi rezultatą. Kaip atsitiktinių paveldimų mutacijų virtinę, padėjusią žmogaus protėviams (tuo metu dar beždžionėms) konkuruoti minėtoje terpėje. Tačiau tokiai pasaulėžiūrai ima prieštarauti besikaupiantys faktai.
Kodėl absoliučiai šiuolaikiškos išvaizdos (baigtas) žmogus (kromanjonietis) Žemės planetoje atsirado staiga? Kodėl kromanjonietis negiminingas savo pirmtakui neandertaliečiui? Kodėl niekur nerandama jo laipsniško vystymosi pėdsakų?
Kokia mūsų (kromanjoniečio palikuonių) sparčiai kuriamos civilizuotos aplinkos prasmė? Gal mes, „gamtos vaikų“ ainiai, tokiu būdu aklai veržiamės už savo prigimties ribų, ir net ardydami tą terpę, kuri mus sukūrė?! O gal Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo?
Kaip laukinėje gamtoje galėjo būti atrinktos „intelekto mutacijos“ jeigu jos tokio lygio aplinkoje nereikalingos? „Intelekto mutacijos“ galėjo būti tikslingos tik ten, kur mūsų protėviai kaip gyvūnai neišgyventų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų žmogaus savybių: paveldimo elgesio neturėjimo, veiksmų pasirinkimo laisvės (žinoma, jeigu yra iš ko rinktis), valios (jos dėka valdomi biologiniai poreikiai), žmogiškų jausmų evoliuciją. Ar visa tai galėjo suformuoti aklas atsitiktinumas?? Bet jeigu taip – tada JIS nėra atsitiktinumas!!!
Senoji hipotezė negali atsakyti ir į dar vieną, ne mažiau svarbų, klausimą: kodėl tokiu perspektyviu socialinės raidos keliu Žemėje „pasuko“ tik vienos rūšies gyvūnas? Žmonija, kaip biologinė rūšis, nuostabiai vientisa. Gal būt gyvūnų pasaulis ir gali evoliucionuoti į protingų būtybių pasaulį, bet gyvūnų pasauly vienas iš jų tikrai negali tapti žmogumi.
Kaip gamta lėmė kultūros formavimą, jeigu žmogaus veikla atsisuka prieš ją pačią? Kitaip tariant, kaip gamta galėjo sukurti būtybę, grasinančią jos pačios egzistencijai? Šis opus klausimas ekologinių katastrofų akivaizdoje vis dar nesulaukia įtikinamo atsakymo. Populiarus posakis „žmogus ir gamta“ byloja apie dviejų skirtingų programų sąveiką.
Žmonijos istorija vadinama „sunkia kova už žmogaus laisvę gamtoje“ (Antanas Maceina), „procesija į laisvę“ (Algirdas Julius Greimas), „sugrįžimu Rojun“ (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir pan. Vadinasi, Žemės planetos gryna gamtinė aplinka žmogaus netenkino (nebuvo jo prigimtinė terpė). Žemės planetos biogeocenozėse kromanjonietis (kaip ir žuvis krante) nesijautė nei laisvas, nei laimingas.
Ne vienas pasakys, kad viskas jau paaiškinta: mes Žemėje evoliucionavome iš beždžionės, tiksliau iš kažkada gyvenusio bendro beždžionių ir žmogaus protėvio. Belieka ne tik nupaišyti, bet ir atsekti visą „žmogėjančią“ skeletų, įrankių, piešinių, drabužių… seką. Deja, tos nuoseklios sekos, kuri, logiškai galvojant, turėjo būti – nerandama! Archeologų tyrinėjimai byloja, jog prieš 40 tūkstantmečių Žemėje ėmė sparčiai gausėti šiuolaikinių žmonių – tik nežinia iš kur atsiradusių!
Antru komentaru noriu paaiškinti ką turi bendro Jundumo pakilimo takas ir mano knyga „Žmonijos kilmės paslaptys“. Tuo tikslu siunčiu jos skyrelį „Kodėl tokia įdomi ir mįslinga seniausių laikų istorija?“(P. 49). Pagarbiai Stasys Gliaudys.
Žemės civilizacijos (dukterinės Civilizacijos) gimimą galima palyginti su drobe, ant kurios iš karto buvo tapomi du skirtingi paveikslai. Pirmasis paveikslas – tai mokslo pripažintas bazės ir antstato tolygaus vystymosi modelis, prasidedantis akmeniniu kirvuku, ilčių vėriniu, kauliniu žeberklu, schematišku piešiniu… Jis baigiasi kompiuteriais, žvejybiniais laivais – šaldytuvais, meno kūrinių galerijomis…
Antrasis paveikslas – Procivilizacijos (Dievo) mūsų protėviams Žemėje įkurtas Rojaus sodas. Kad prieštvaniniais laikais kažkur buvo aukštesnio lygio nei šiandieninė mūsų civilizacija, mokslas pripažinti dar nepasiruošęs, nors labai aukštos kultūros buvimą įrodo gausybė faktų. Už Atlantidą kalba ir istoriniai šaltiniai, ir Šventieji Raštai, ir mitai, ir pasaulio stebuklai, ir mokslininkų neatsakyti klausimai, ir… išsamūs atlantologų darbai.
Murry Hope atlantologus skirsto į dvi kategorijas. „Pirmieji – tai mėgėjai, antrieji nonkonformistai (nesusitaikantys, neprisitaikantys – aut. past.). Mėgėjas nerizikuoja, kad bus išguitas iš visuomenės arba bus pakenkta jo karjerai apkaltinus netinkama veikla. Nonkomformistas profesionalas turi būti pasiruošęs gerai pateikti neortodoksalias tiesas…“ (Atlantida. Mitas ar realybė? V., 1999. P. 48) ir rinktis nelengvą eretiko kelią.
Be priežasties (be Atlantidos) mes praeityje intuityviai neieškotume ateities. Be tikro Rojaus sodo seniausių laikų istorija nebūtų tokia stebinanti, mįslinga, gundanti ieškoti vis naujas archeologų kartas. Be tokios priešistorės nebūtų ir Šventojo Rašto, nebūtų ir tikėjimo kažkuo aukštesniu, kilnesniu, galingesniu, daugiau žinančiu ir viską numatančiu.
Procivilizacijos (Dievo) žmogui įkurtame „šiltnamyje“ turėjo būti praeities informacijos bankas, aukšto lygio mokymo centras. Ten turėjo veikti nežemiška technika (sukurta motininės Civilizacijos gamybinėje ir techninėje bazėje)… Tačiau ir Rojaus sode dėsningai ateina laikas pereiti prie paprastų gamybos priemonių ir technologijų, prie primityvių informacijos kaupimo ir perdavimo būdų.
Be Procivilizacijos materialinės ir gamybinės bazės, veikiančios vienu gigantišku, nedalomu mechanizmu, aptarnaujamu N skaičiaus protingų būtybių, neįmanoma ne tik atgaminti nežemiškos technikos, bet ir palaikyti jos funkcionavimo neribotą laiką. Pamąstykime, ar ilgai kastume drėkinimo kanalą su šiuolaikinėmis mašinomis atsidūrę akmens amžiuje? Bet kurios civilizacijos (taip pat ir mūsų) materialinės- gamybinės bazės praktiškai neįmanoma transportuoti – tai tas pats, kas į kosminę kelionę pasiųsti visą planetą ar žvaigždės sistemą.
Manau, jog šias mintis patvirtina Jundumo aerodromas. Jis yra mažutėje Afrikos valstybėje Gambijoje. 3600 m ilgio pakilimo ir nusileidimo takas atitinka pačius aukščiausius standartus, čia gali tūpti bet kokio svorio lėktuvai. Jo pagrindas – skirtingo dydžio rudo akmens plokštės. Tačiau kas ir kada pastatė šį taką, niekas neatmena. „Gali būti, kad šiuo taku kilo ir leidosi senovės Indijos ar Atlantidos skraidantys aparatai – vimanai.“ (Jundumas – vimanų aerodromas / Mįslės ir faktai. 2013, Nr. 3. P. 29.)
Dėl daugkartinio naudojimo kosminių laivų atsarginių nusileidimų senovės aerodromu susidomėjo NASA. 1987 metais amerikiečiai sutarė su Gambijos vyriausybe, kad esant reikalui galės juo pasinaudoti. Padedant NASA buvo sutvarkytas pakilimo ir nusileidimo takas, įrengta valdymo ir navigacijos radioelektroninė sistema.
Po tokių atradimų turime kitaip pažvelgti į senovės raštus, pvz., „Vimanik Prakaranam“ („Traktatas apie skrydžius“). Šį senovės indų tekstą išvertė iš sanskrito kalbos 1943 metais. Yra žinovų teigiančių, jog tai tik 1/40 dalis veikalo „Vimana vidjana“ („Mokslas apie skraidymą“) dalis. „Rigvedoje“ dievas Indra keliauja oro laivu ir baisiu ginklu naikina priešų miestus. Mohendžo Daro griuvėsiai byloja apie griaunančią sprogimo bangą ir aukštą temperatūrą. Jos epicentre išsilydžiusių keraminių šukių analizė rodo 15000 C temperatūros poveikį. Panašu į branduolinį karą tarp degraduojančių dievų.
Drįstu lažintis, kad iš tų neatmenamų laikų išliko tik gyvoji technika, sėkmingai funkcionuojanti ir mūsų dienomis. Ji pati dauginasi, ją lengva transportuoti daug kartų sumažintu (sėklos, zigotos, meristeminio audinio gabalėlio) pavidalu. Kalbu apie arklį – žemės darbų, krovinių pervežimo, kelioninę arba lenktyninę mašiną; šunį – šeimos sargo ir medžiotojo padėjėjo biorobotą; katę – smulkių graužikų naikintoją; karvę – baltyminio maisto gamyklą; avį – šiltos aprangos ir mėsos tiekėją; liną – žaliavos lengvai aprangai ir patalynei sintezatorių; vyšnią, slyvą, obelį… desertinių patiekalų automatus; farmacijos laboratorijas – įvairiausių žolelių, krūmų ir medžių pavidalu… Visa tai buvo gyvybiškai reikalinga tiems, kas palikdavo Rojaus sodą.
Oficialiai manoma, kad tai atrado, prijaukino, ištobulino pats žmogus. Bet atrasti galima tik tai, kas yra, be to, naujų rūšių sukurti nemokame. Ir šiandien, mokslo ir technikos amžiuje, mes tikriausiai naudojamės išlikusiu Procivilizacijos kraičiu: naminių gyvūnų ir augalų savybėmis (genofondu), kurios iš kartos į kartą perduodamos paveldėjimo keliu jau daug tūkstančių metų. Juk žmogui reikalingų augalų ir gyvūnų įvairovė nedidėja.
„Visame pasaulyje maisto įvairovė sparčiai mažėja. JAV išnyko bemaž 90 % istorinių vaisių ir daržovių rūšių. Iš 7000 obelų veislių, augintų iki XIX a. pradžios, liko mažiau nei šimtas. Filipinuose kadaise tarpo tūkstančiai ryžių veislių – dabar čia jų auginama ne daugiau kaip šimtas. Kinijoje nebeliko 90 % kviečių rūšių, kultivuotų vos prieš šimtmetį. Specialistai vertina, kad per praėjusį amžių praradome daugiau nei pusę pasaulio maisto produktų įvairovės. O iš 8000 žinomų galvijų veislių 1600 gresia išnykimas arba jų jau nebeliko.“ (Maisto arka / National geographic Lietuva. 2011, Nr. 7. P. 116.)
Linkiu geriausios sekmes knygos publikavime. Ir skaitytoju rinkime. Greiciau kuo daugiau skaitytoju! Nuosirdziai. 30 metu…
Vienok prie straipsnio.
Yra labai puikiu detaliu straipsnyje! Net nesitiki. Puikiai parinkta. Prasau atkreipti demesi I tokius sakinius kurie is pirmo karto nekrenta I aki, bet yra be galo svarbus: „Šalis yra viena iš labiausiai ekonomiškai atsilikusių šalių visame pasaulyje.“ ir dabar paaiskinamasis sakinys – “ buvusi britų kolonija“. Politiskai galime suprasti, kad jus neimsit kolonizuoti sallies jei joje kazko nera. Man is karto pries akis nualinta (issunkta) salis su iseikvotais resursais. Daug maz vaizdelis tokis. Liaudis visa gyvenima dirbo priespaudoj ir issilavinimas jiems nebuvo duotas. Galima isivaizduoti, kokie jie prietaringi. Taip kad nesistebiu kad daug istoriju isgalvojama: Baubai ir t.t.
Taciau staiga kazkas patrauke mano aki ir is tikruju dave zenkla, kad kazkas sioje istorijoje yra. !!!!
NASA isikisimas – nusileist kosminiam laivam – BULSHET! Kiek ju ten nusileido? , kodel atsargai po visa pasauli tu oro uostu nepastatyti?, kodel Afrikos dzunglese?? Kam Afrikoj prie kazkokio upelio, kuris net nezinotum, kad yra, statyti NASA lygio aerouosta!???.
Kai prie suriuju ezeru buvo rasti senieji zydu rastai ispausti I varines skardos lakstus, JPL, kuri paleido Curiosity I Marsa ir atliko ir stove prie atliekamu nauju kosminiu projektu, „Padejo sifruoti tuos rastus“…….! Kaip lygiagretes? Nasa padeda. Hmmm… Ar aerodromo statybos, statybu metu, nebuvo uzslaptintos nuo pasaliniu akiu? Kuriam laikui. Tik priminsiu kad visos nasa menulio programos vadovas buvo zymaus egiptologo sunus. Vieno zymiausiu tuo laiku. tiesa menulio programai veliau reikejo holiwudo daugiau nei mokslo taciau poaziurekit kokie atsitiktinumai?? atsitiktinumu nebuna (Stasio knyga???) 🙂 .
Be galo idomu kas apie tai daugiau rasoma.
PRATĘSIU SAVO KNYGOS PRADŽIĄ. ŠI KNYGA TAI MANIFESTAS.
Archeologų tyrinėjimai byloja, jog prieš 40 tūkstantmečių Žemėje ėmė sparčiai gausėti šiuolaikinių žmonių – tik nežinia iš kur atsiradusių!
Istorijos mokslų daktaro E. Černycho apibendrinimas toks pat aktualus kaip ir prieš tris dešimtmečius. „Akmens epochoje žinomi tik du globaliniai lūžiai. Seniausias įvyko maždaug prieš 35–40 tūkst. metų. Ligi tol gyvenę neandertaliečiai buvo išstumti naujo tipo žmonių – Homo sapiens sapiens. Priežastys, dėl kurių per trumpą laiką įvyko ryškus biologinis žmonių giminės progresas, ligi šiol karštai aptariamos antropologų. Tuo pat metu prasidėjo esminiai kultūros pokyčiai.“ (V volnach edinogo okeana / Znanije sila. 1984, Nr. 4. P. 22.)
Mes santykinai akimirksniu užvaldėme mums paruoštą Žemę. Žmogaus (kromanjoniečio) – protingos būtybės (proto, altruizmo, patirties… nešėjo) – atsiradimas panašesnis ne į evoliuciją, bet į stebuklą!
Kas mes? Iš kur atėjome į Žemę ir kokia mūsų misija šioje nuostabioje planetoje? Mes – tai visų pirma mūsų sudėtinga (dieviška) nervų sistema (smegenys) – altruistinių jausmų, kilnių troškimų, noro viską pažinti, suprasti, tobulinti, keisti… pagrindas.
Antropologai visą laiką pagrindinį dėmesį sutelkę į primato kūną. Tikriausiai žmogaus genomas buvo sukurtas beždžionės DNR bazėje pridėjus genų, tikrai negalėjusių evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos gamtoje. Šiuo metu mokslininkai žmogaus paveldimoje medžiagoje yra aptikę 212 DNR salų, kurios (lyginant su neandertaliečiu) jį daro unikalų. Didžiausia iš visų salų – maždaug iš 300 tūkst. azotinių bazių seka.
„Mes ieškome ateivių iš kitų Civilizacijų – o jie tikriausiai mumyse. Ar galėjo mūsų kromanjonietiškas genetinis kodas (biologinė programa) ir jį atitinkantys (ne visi šiandieniniai) gyvenimo būdo, veiklos, bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai (smegenų struktūrų pokyčiai iš kartos į kartą perduodami ne lytiniu, o toliau aprašomu funkciniu-receptoriniu būdu) evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos terpėje?“ – rašiau savo knygoje. (Žemės civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo. V., 2000. P. 92.) Pasak Martyno Yčo (Amerikos lietuvio daug prisidėjusio prie genetinio kodo dešifravimo): „ne per genetinį kodą, bet iš vienos nervų sistemos į kitą“.
Antra, žmogaus embrionas (vėliau vadinamas vaisiumi) vystosi Moters kūne ir, be abejonės, labai daug jo smegenis formuojančios informacijos gauna iš Jos. Juk ir Dievas savo sūnų atsiuntė į Žemę tik per Moterį.
Nuo seno moksliniai straipsniai apie mūsų kilmę rašomi taip, lyg viskas tapo aišku ir belieka sudėti paskutinius taškus… Bet kai žinai, kad tų „taškų“ migloje klaidžiojame jau antrą šimtmetį, susimąstai, jog kažkas yra ne taip. Galbūt žmogaus kilmės hipotezės Achilo kulnas – požiūris į mus (Homo sapiens sapiens, kromanjoniečių palikuonis) kaip vien Žemės planetos laukinės gamtos (tik biogeocenozių) vystymosi rezultatą? Gal dėl to mokslo kelias pilnas stebinančių (vadinasi, neprognozuotų) atradimų? Mokslininkai teisingai numatė seną žmogaus kilmę, bet vietoje primityvaus laukinio atrasti tikrą menininką, muzikantą, astronomą, matematiką, išradėją, konstruktorių, dizainerį, statybininką, žemdirbį, rašto pradininką… atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau… To antropologai tikrai nesitikėjo… Tai jau prieštarauja evoliucijos teorijai!
Prieš „kūrybinio sprogimo“ autorių (mus) vystymosi kelyje būtų neandertalietis. Neandertaliečiui suteiktas garbingas Homo sapiens titulas, tačiau neapsirikite, tai ne mes, ne Homo sapiens sapiens. Dažnas termino Homo sapiens pakaitalas, ypač senesniuose leidiniuose, paleoantropas (senasis žmogus). Mes esame naujieji (neoantropai, kromanjonietiško tipo) žmonės.
Ne vieną dešimtmetį neturėdami kito pasirinkimo antropologai iš neandertaliečio „darė“ primityvų žmogų: mažindavo arba nutylėdavo kontrastą, nors objektyvūs faktai byloja priešingai. Toliau kaupiantis „nepatogiems“ radiniams imta ieškoti „tarpinės grandies“. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek kartų ją „rado“ – tačiau „tarpinė grandis“ taip ir liko tik sensacingais pranešimais pirmuosiuose spaudos puslapiuose arba paaiškėjo, jog tai falsifikatai.
Neradus laipsniško kromanjoniečio vystymosi įrodymų antropologams liko paskutinė versija: kad šiuolaikinis žmogus evoliucionavo vienoje lokalioje (nedidelėje) Žemės rutulio vietoje, iš kur paplito po visą pasaulį. „Iš Afrikos išėjusiems keliems šimtams mūsų protėvių prireikė 2500 kartų, kad žmogus pasklistų po visą pasaulį.“ – įsitikinęs „National Geographic Lietuva“ vyriausias redaktorius Frederikas Jansonas (2013. Nr. 11. P. 132). Nors stebuklingoms mutacijoms įvykti reikėjo priešingų dalykų: labai gausių ir įvairių populiacijų…
Taigi, šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Bet iš tiesų tai grįžimas į tą pačią vietą paklydus miške. Kaip tropiniuose miškuose ar savanose galėjo susiformuoti nervų sistema, reikalinga civilizuotam pasauliui (pertvarkančiam laukinę gamtą) sukurti? Nejaugi kojos vandens gyviams galėjo evoliucionuoti be sausumos? Nejaugi smegenys, galinčios sukurti civilizuotą pasaulį, susiformavo nebūdamos ta kryptimi evoliucionuojančio pasaulio dalimi? (Žmogaus nervų sistemos unikalumas nagrinėjamas toliau.)
Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų istorija, jie patikėtų Biblija, bylojančia, jog žmonijos (Žemės civilizacijos) lopšys buvo ne Afrikos džiunglės, o Rojaus sodas. Čia Dievas (Procivilizacija) apgyvendino savo sukurtus pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau ir paplito po visą pasaulį!
Dar prieš kelerius metus niekas nesitikėjo, kad mokslininkams pavyks kartografuoti neandertaliečio paveldimąją medžiagą. Rezultatai nustebino: pasirodo kiekvienas už Afrikos ribų gyvenantis žmogus turi dalelę (maždaug 2,5 proc.) neandertaliečio. Antropologams teko iškelti versiją, jog dabar Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje gyvenantys žmonės – neandertaliečių ir kromanjoniečių (moderniųjų žmonių) palikuonys.
Tie, kas iki šiol nesidomėjo antropologų darbais, galbūt priims tai kaip „gryną pinigą“, tačiau juk per paskutinius penkis dešimtmečius tvirtai nusistovėjo nuostata, paremta daugybe faktų, jog kromanjonietis ir neandertalietis negyveno kartu. Kad ir kaip būtų keista bei nelogiška iš evoliucinio taško, kai pirmasis Žemėje nyksta – antrasis plinta. Pirmasis, žiūrint tik į objektyvius faktus – gyvūnas. Antrasis – tikras žmogus. Kad jie prieš 50–60 tūkst. metų buvo susitikę kažkur Artimuosiuose Rytuose ir poravosi… – eilinis akibrokštas, nepagrįstas archeologiniais radiniais. Priešingai, tai visiškas daugybės faktų apie neandertalietį ir kromanjonietį ignoravimas. (Faktai pateikti toliau.)
Atkreipkite dėmesį į dvi klausiančias citatas, jas skiria daugiau kaip 30 metų – o atsakymų vis nėra. „Kromanjonietis – absoliučiai šiuolaikinis savo fiziniu sudėjimu ir turi tokį patį klasifikacinį titulą, kaip ir mes su jumis – Homo sapiens sapiens. Jis pasaulyje įsitvirtino vienvaldiškai. Geologiniuose sluoksniuose po 40 tūkstantmečių ligi mūsų eros pradžios neaptikta nė vienos iškasenos, priklausančios kam nors kitam, o ne tikrai protingam žmogui.
Mūsų pirmtako (neandertaliečio) išnykimas panašus į kvapą gniaužiantį spektaklį: jo scena – visas pasaulis, o finalas toks, kad geresnio nesugalvosi – atsirandame mes. Yra tik vienas „bet“ – niekam nežinoma, kaip viskas vyko. Aktoriai vaidino anapus užuolaidų, o mums parodė tik pačią pradžią ir pabaigą. Eiga ir posūkiai dramos, privedusios prie to, jog neandertaliečius pakeitė kromanjoniečiai, slepia didžiausią iš visų istorinių paslapčių!“ (Konstebl Dž. Neandertalcy. M., 1978. P. 124.)
„Prieš 40 tūkstančių metų neandertaliečiai ėmė nykti, o prieš 35 tūkstančius metų Europoje jų beveik nebeliko. Kodėl šiuolaikiniam žmogui atsikrausčius į Europą išnyko neandertaliečiai? Gal mūsų protėviai juos suvalgė?“ (Iliustruotasis mokslas. 2010, Nr. 5. P. 26.) Kodėl išnyko neandertaliečiai, mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1856 metų, kai vokiečių kalnakasiai pateko į olą su pirmo atpažinto neandertaliečio griaučiais. Nėra faktų, rodančių, kad būta karo, t. y. fizinio neandertaliečio sunaikinimo. Priešingai, mokslininkai prakalbo apie „sterilius sluoksnius“, bylojančius, kad vienu metu Žemėje nebuvo nei mūsų, nei mūsų pirmtakų.
Kur šiandien tebesame siekdami įminti žmogaus atsiradimo mįslę, rodo citata iš 2011 metų žurnalo Iliustruotasis mokslas (Nr. 3. P. 58, 59): „Viena dominuojančių teorijų – kvantinio šuolio teorija, teigia, kad šiuolaikinis žmogus sukūrė technologiškai pranašesnę kultūrą ir vos per keletą tūkstantmečių nurungė visas kitas žmonių rūšis.“
Pirma: tai tik fakto konstatavimas, o ne žmogaus atsiradimo priežasties atskleidimas.
Antra: mes esame žmonės ne todėl, jog sukūrėme technologiškai pranašesnę kultūrą, o todėl kad galėjome ją sukurti!
Trečia: staigus kultūros pakilimas neįmanomas be pavyzdžio. Įsigilinkite į Šv. Rašto mintį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 5. 19, 20.) Pvz., Homo sapiens sapiens palikuonys netgi nekalbės, jeigu negirdės kalbančių žmonių. Sveikas žmogaus vaikas, klausydamas suaugusiųjų šnekos, lengvai išmoksta kalbėti girdima kalba, nes jo kromanjonietiškas genomas taip suformavo, kad kalbančių žmonių informacija jo galvos didžiųjų pusrutulių žievėje kaupiama pokyčiais, baigiančiais (pradžią davė DNR failas) suformuoti artikuliuotos kalbos (44 arba Broca) sritį (kalbos žemėlapį). Tuos pokyčius pats vaikas jaučia (girdi) kaip kalbančius žmones.
Ketvirta: daug hipotezių buvo iškelta ir toliau keliama remiantis tik viena ar kita detale, kurią galima ginčyti ar interpretuoti kitaip. Pvz., kad ir neandertaliečių gyvenimas Gibraltare prieš 24 tūkst. metų. To įrodymu laikomas medžio anglių amžius. Bet juk laužus Goramo (Gorham) urve galėjo pakurti šiuolaikiniai žmonės. Arba vienoje Sibiro oloje rąsto piršto kaulo paveldimosios medžiagos tyrimas, paskelbtas naujos žmonių rūšies atradimu. Panašios hipotezės toliau nevystomos, pasirodžiusios sukelia svarbių atradimų iliuziją ir dingsta užmarštyje.
O štai paskutinis posūkis žmogaus kilmės detektyve. „Remdamiesi naujais neandertaliečių iškasenų tyrimais tarptautinė mokslininkų komanda tvirtina, kad ši žmogaus rūšis tikriausiai išmirė 10 tūkstančių metų anksčiau, nei iki šiol manyta – apytiksliai prieš 50 tūkstančių metų. Todėl mokslininkai abejoja, ar neandertaliečiai iš tiesų buvo susitikę su šiuolaikiniais žmonėmis, kurie į Europą atkeliavo prieš 40 tūkstančių metų.“ (Iliustruotasis mokslas. 2013, Nr. 9. P. 15.)
Labai trumpai apie kromanjonietį
IX a. vid. atrastas neandertalietis iš pradžių laikytas tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, tai vienu iš gorilų. Ir tik plintant gamtos idėjoms paleoantropas nenoriai buvo pripažintas tolimu mūsų giminaičiu.
„Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotiną atodūsį (…) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie giminystę su neandertaliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P.16.)
Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10–35 tūkst. metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės (neoantropai arba Homo sapiens sapiens), gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje.
Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė skirtingu laiku. Viena seniausių datų – maždaug 39 600 m. pr. Kr. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija). Kromanjoniečių poelgiai ir išvaizda skyrėsi, panašiai kaip skiriasi šiuolaikinių japonų ir prancūzų išorė bei papročiai.
Apie 1830 metus dėl Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorijos galutinai pripažįstamas Homo sapiens sapiens giminės senumas. Dabar atrodo keistai, tačiau iki to laiko daugelis apsišvietusių katalikų tvirtai tikėjo Airijos arkivyskupu Džeimsu Ašeriu, 1650 metais „apskaičiavusiu“, jog Dievas sutvėrė Adomą 4004 metais iki Kristaus gimimo.
1867 metais Paryžiuje organizuotą archeologijos parodą galima laikyti tikru kromanjoniečio talento pripažinimu. 1902 metais plačiajai visuomenei paskelbiama, jog nuostabiai išsilaikę spalvoti piešiniai urvų skliautuose iš tiesų yra ledynmečio epochos dailininkų originalai, o ne šiuolaikiniai falsifikatai. Tiek realistiniai, tiek simboliniai modernistiniai kromanjoniečio meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Pvz., oficialiai patvirtinus Altamyros originalumą, jos lubos tapo žinomiausiomis tarp visų pasaulio plafonų po vatikaniškų Mikelandželo šedevrų. Altamyros lubos net vadinamos akmens amžiaus Siksto koplyčia.
Bet ir vėliau kromanjonietis tradiciškai laikytas primityviu laukiniu, gyvenančiu urvuose. 1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Jo ir kitų mokslininkų kasinėjimai didelėse aikštelėse įrodė, kad kromanjoniečiai nebuvo prisiekę bastūnai, statėsi sudėtingumo atžvilgiu šiuolaikinio tipo namus ir gyveno ne po vieną, o tikrose gyvenvietėse.
Pagaliau „drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai (…) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dab. Sankt Peterburgas – aut. past.) nustatyta, jog norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3 500 karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną.“ (Sungir. Antropologičeskije issliedovanija. M., 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Boderis.)
Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus ir apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų asortimento požiūriu. Savo konstrukcija, darymo technologija ir tikslumu jie unikalūs.
XX a. septintajame dešimtmetyje sovietiniai antropologai pripažino, jog visais atžvilgiais (materialiojo ir kultūrinio palikimo, medžiotojiškais sugebėjimais) ledynmečio epochos žmonės stovėjo aukščiau už IX a. pabaigos atsilikusias Australijos, Afrikos ar Okeanijos gentis!
1963 metais Sibiro filialo Humanitarinių tyrimų skyriaus aspirantas Borisas Aleksėjevičius Frolovas (vėliau tapęs mokslų daktaru), tirdamas ornamentus ant senojo akmens amžiaus instrumentų, nustatė, kad jau to meto žmonės ne tik mokėjo skaičiuoti, bet ir labai tiksliai prognozuoti gamtinius procesus, sudaryti Mėnulio ir Saulės kalendorius. Kai, pagrįstas tvirtais apibendrinimais, jaunojo mokslininko straipsnis gulėjo ant akademiko A. P. Okladnikovo stalo, į Novosibirską atėjo amerikiečių profesoriaus H. Moviuso laiškas. Mokslininkas pranešė, kad jo mokinys A. Maršekas, tyrinėdamas paleolito dirbinių ženklus, pastebėjo grafiškai užfiksuotus mėnulio ciklus. Taip iš skirtingos faktinės medžiagos, naudodami savas metodikas, abu mokslininkai gavo tą pačią išvadą.
Be abejonės, visi archeologų radiniai liudija darvinistinį numatymą, bet skaičių ženklai kromanjonietį dvasinėmis savybėmis ir intelektualumu daro lygų savo tolimam palikuoniui – šiuolaikiniam sapiensui, t. y. verčia galvoti, kad žmogus Žemėje nepatyrė jokios evoliucijos, o tik naudojasi jam suteiktomis savybėmis.
Pasigirdo nuomonių, jog mes galėtume būti kromanjoniečių protėviai, jog savo estetiniais jausmais ir protu nepakilome iki jų lygio. Kai kurie autoriai teigia, kad simboliniuose piešiniuose užfiksuoti kosmogoninės hipotezės elementai… „Be abejonės, kromanjoniečiai buvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Aišku, jog jie gyveno taip seniai, kad naudojo akmeninius įrankius ir medžiojo gyvūnus, išnykusius planetoje priešistoriniais laikais. Ir vis tik jie neatrodė tokie senoviški ir tokie nepanašūs į mus, kad galėtų paneigti biblinį pasakojimą apie žmogaus sukūrimą.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P. 35.)
Prisiverciau perskaityti kelis paragrafus. Nezinau nei nuo ko pradeti.
Sunku suprast ar tai mosline fantastine ar tik moksline literatura. Ar tai istrauka is kursinio darbo? Paciam autoriui – kur pats matai tokia knyga stovincia knygu lentynoj ir kuo ji turetu patraukti skaitytoja? Turinys neturi mano akimis testinumo. Pastovus sokinejimas nuo vieno prie kito primena citatu misraine. ir kartu daro skaityma nuobodziu. nebent cia yra pirmi 20 puslapiu is 25000 lapu knygos kurioje viskas galu gale susives I viena taska. Isivaizduok koks skaitytojas paims ta knyga skaityti? Amziaus grupe? issilavinimas? Kiek ju tokiu lietuvoj? ir kuo cia galima butu susidometi kad atsitraukti nuo viso kito kas 10k idomiau? Tai klausimai kuriuos turejai sau uzsiduoti 35 metus atgal. Velgi per 2 metus zmoniu visuomenes samprata apie qplinka keiciasi vos ne radikaliai. Tai jau ne 1917 metai kai viskas vyko garo masinos greiciu ir ne 1500 kai viskas vyko arklio tempiamo vezimo greiciu. Jei pradejai rasyti apie istorini pavelda aisku. tada gali tempt laika, bet kaip istorine knyga manes sis rasinys netrenkia. Nezinau. Gal cia kas su manim blogai.
Aisku geriau knyga rasyti nei….. – Sveikas uzsiemimas.
Siulau rasyti ir toliau.
O ka?, as gal irgi kada parasysiu…
Neee. Mane del gramatiniu ir stiliaus klaidu nusvilps.
Nauja hipotezė apie žmogaus kilmę
Kai vis daugiau mokslo faktų nebesutelpa pasenusios teorijos sferoje – ateina laikas „sprogimui“!
O dabar iš tų pačių „kaladėlių“ (mokslo faktų, Šv. Rašto ir mitų teiginių) dėliokime naują piešinį. Žinoma, tų „kaladėlių“ turime susirasti pakankamai…
Žmogus Žemės planetoje daug tūkstantmečių kovojęs dėl teisės išlikti – varginamas bado, šalčio, sunkaus fizinio darbo, ligų, gamtos stichijų, tarpusavio nesantaikos, kankinamas dvejonių dėl savo gyvenimo prasmės ir tikslo – XX a. mokslo ir technikos revoliucijos perspektyvoje pasijuto nebe silpna, pikta, pavydžia, kažko nerealaus trokštančia būtybe, bet materialiai tvirtėjančios, humaniškėjančios, į kosmosą besiveržiančios civilizacijos kūrėju.
Vaikams vadovėliuose vis dar rašoma, jog žmogus atsirado bekraštėse stepėse arba tropiniuose miškuose. Tačiau kodėl žmogus toks negailestingas tai nuostabiai Žemės planetos gamtai? Kodėl kurdamas sau komfortą ją naikina? Galbūt jį „subrandino“ ne Žemės gamta? Gal žmogus „baigė“ evoliucionuoti jau nebe laukinėje terpėje?
Žuvis, išmesta ant kranto, visomis jėgomis stengiasi pasiekti vandenį. Sliekas, iškastas į paviršių, skubiai rausiasi gilyn. Gležna apsiuvos (Trichoptera) lerva, ištraukta iš namelio, tuoj pat lipdo naują kiautą. Grupė skruzdėlių, išsigelbėjusių nuo potvynio, puola statyti skruzdėlyną… Žmogus, patekęs į Žemės biogeocenozes, kuria civilizaciją – joje, kaip žuvis vandenyje, sliekas žemėje, apsiuvos lerva namelyje… jis įgauna jėgų ir pasitikėjimo.
Matyt, civilizacija – terpė, reikalinga mūsų prigimčiai, kurioje mes vėl tapsime daug žinančiais ir mokančiais, taikiais kosmoso gyventojais? Kokia turi būti mūsų prigimtį atitinkanti visuomeninė ir ekonominė formacija, mes „neatmename“, nes mūsų DNR struktūromis Civilizacijos projektas neužrašomas ir neperduodamas kitoms kartoms. Todėl žmonijos istorija – klaidų ir atradimų kelias, vingiuojantis nuo vienų kraštutinumų prie kitų.
Iš žemiškos žmogaus kilmės hipotezės atskaitos taško nematyti mūsų kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Išeina, jog mes, „gamtos vaikų“ ainiai, aklai veržiamės už savo prigimties ribų. Veržiamės, naikindami tą terpę (Žemės biosferą), kuri mus sukūrė.
Žemėje nebuvo aplinkos, kuri atrinktų vis tobulesnes smegenis! Tadėl kaip laukinėje aplinkoje (gyvūnų pasaulyje) galėjo evoliucionuoti kromanjonietiškas intelektas (atitinkamos smegenų funkcijos) vos per 40 tūkst. metų nuvedęs žmoniją nuo trapaus mineralo skeveldros – peilio – iki daugkartinio naudojimo kosminio laivo? Kodėl vienintelės rūšies (iš gausybės gyvūnų įvairovės Žemėje) „žengimas“ į protingų būtybių lygį laikomas savaime suprantamu, o ne anomaliu reiškiniu, reikalaujančio rimto paaiškinimo? Šiuos stebuklus mokslas iki šiol aiškino aklu atsitiktinumu.
Antropologams pirmiausia reikėtų susimąstyti, ko jie ieško: žmogaus ar skeletų, panašių į žmogaus? Juk skeletai nieko nebyloja apie protingos būtybės nervų sistemos evoliuciją. Tai tas pats, kas iš seniai sugriuvusio teatro pamatų spręsti apie ten vykusių spektaklių turinį. Be to kūnas (turintis tokią pat nervų sistemą kaip žmogaus) tėra tik prielaida tam tikromis sąlygomis susiformuoti žmogiškos sielos žiedui.
Pagaliau žurnale Iliustruotasis mokslas perskaičiau: „Daugelis mokslininkų mano, kad modernusis žmogus išsivystė įvykus kokybiniams vidiniams smegenų pokyčiams, jų neįmanoma pastebėti pagal kaulų anatomiją. Tačiau būtent šie pokyčiai sukėlė „kūrybinį proveržį“, jis atsispindi visiškai pakitusiame elgesyje: mūsų protėviai ėmė kur kas efektyviau naudotis esamais ištekliais.“ (Urviniai žmonės mokėjo rašyti / Iliustruotasis mokslas. 2011, Nr. 6. P. 30.)
Drįstu prieštarauti. Jie tikrai nebuvo urviniai žmonės, jie tik apdairiai naudojosi gamtos statiniais. Paprasčiausiai jų buvo per mažai, jie neturėjo nei priemonių, nei laiko, statyti dabartinius būstus. Jei jie būtų olų gyventojai, tai niekada ir nebūtų turėję poreikio gyventi taip, kaip mes. „Žmonės, klajoję Europoje ledynmečio periodu, rūpestingai pasirinkdavo natūralias slėptuves. Trys ketvirtadaliai urvų, kuriuose jie gyveno, turi angas į pietus, 90% jų yra netoli vandens telkinių.“ (Senovės žmogaus būstai / Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr. 1. P. 39.)
Skaitydami toliau suprasite, kokią nervų sistemą ir kokius gyvenimo pavyzdžius reikia turėti, kad prasidėtų „kūrybinis proveržis“.
Dar visai neseniai manėme, kad Žemė yra plokščia, o Saulė sukasi aplink ją… Dabar atėjo laikas suprasti, jog nervų sistemą (smegenis), galinčias kurti N+1 lygio Civilizaciją, galima įgyti tik N lygio Civilizacijoje, kur veikia ne biologinė, bet N lygio socialinė (teisingų pasirinkimų) atranka. Čia svarbiausią reikšmę įgyja funkcijos, susijusios su protine, darbine, altruistine veikla, biologinių instinktų valdymu (valia). Šios funkcijos leidžia prisitaikyti ne tik bet kurioje gamtinėje, bet ir atitinkamų pakopų kultūrų (rojų) terpėse.
Iš mokslininkų pateiktų faktų ir apibendrinimų, iš Šv. Raštų ir mitų informacijos galima teigti, jog mūsų (Žemės, Urantijos) civilizacija yra dukterinė civilizacija – kitos CIVILIZACIJOS (PROCIVILIZACIJOS, DIEVO, PROTO) pasekmė.
Viskas iš karto atsirado vienoje Žemės rutulio vietoje, specialiai paruoštoje žmogiškumui (kultūrai) saugoti ir skleisti. Žemės Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo, o ne aklas veržimasis iš gamtos į nežinią. Aplinkos, kurioje formavosi jo genofondas ir kurioje jis vėl taps tobulas, atkūrimas. Pastangos sugrįžti Rojun.
Mūsų smegenys (tiksliau, nervų sistema), mūsų patirtis, altruistiški jausmai, archetipai (tipiniai žmogaus veiklos ir elgesio pavyzdžiai), mūsų valia ir sąžinė… l a u k i n ė j e Žemės planetos terpėje ne evoliucionavo, bet d e g r a d a v o ! Degradavimas vyko tiesiog proporcingai esamų ir prarastų sąlygų skirtumui. Štai kodėl sunyko pirmosios civilizacijos – miestai. Santykinai tai buvo tik kultūros lašai, ištirpę barbariškoje jūroje.
„Mes išvarytieji į Žemės dykumas, ir patys tapome dykuma…“ (Komenskij J. A. Izbrannyje pedagogičeskije sočinenija. T. 1. M., 1982. P. 250.) Išeivių iš Rojaus sodo palikuonys Žemės „dykumose“ (necivilizuotos aplinkos simbolis) irgi tapdavo tik „dykuma“, t. y. medžiotojais bei rinkėjais, kurie vis prasčiau piešia, lipdo, darosi vis godesni, piktesni, žiauresni…
Bet kuris privalumas, kitose sąlygose yra trūkumas. „Civilizacija yra menkas ir nepatikimas (sakyčiau, trapus ir nepastovus – aut. past.) dalykas. Civilizacijos kiekviena nauja karta mokosi iš naujo ir tai nėra įsišakniję giliau nei viena žmonijos karta.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 295.)
Tam kartojimui žmogus paveldi visas reikalingas biologines savybes. Visų pirma smegenis, neturinčias (kaip gyvūnai) prigimtinio veiklos ir gyvenimo būdo modelio. Naujagimių smegenų pagrindinė paskirtis – rinkti sau reikalingas funkcijas aplinkoje. Žinoma, jeigu ten yra iš ko rinktis.
Kad žmogus apgyvendintų kitus, necivilizuotus pasaulius, neužteks ten pasiųsti vyrą ir moterį. Jau per vieną kartą bus ir prarasta, ir netikslinga turėta patirtis.
Žemėje sąmonės ir technikos raida pagreitintai kartoja tą kelią, kuris praeities kartų jau buvo kažkur palaipsniui nueitas. Mokslas taip pat sparčiai kartoja tai, ką žmogaus intelektas jau buvo pasiekęs. „Jei iš tikrųjų technologijų evoliucija yra 10 milijonų kartų greitesnė nei biologinė, galbūt ji yra per greita? Galbūt žmonija lekia į ateitį mašina be vairo? (…) Tai gąsdina.“ (Grigas J. Kiek trunka sekundė. V., 2012. P. 105.)
Kodėl tikime, kad gyvūnų pasauly vienas iš jų galėjo tapti žmogumi? Juk populiacijos genotipo pokyčiai evoliuciškai svarbūs tik tada, kai keičiasi aplinka! Neturime savo nuomonės, esame lengvai „programuojami“? Tingime mąstyti? Nenorime pripažinti, kad yra už mus kur kas protingesnių ir nepalyginamai daugiau žinančių? Sunku suvokti savo santykinį ribotumą ir menkumą?
Rojaus sodas – turėjo būti!
Toliau skaitykite knygą „Žmonijos kilmės paslaptys“. Tai leidyklos pavadinimas, mano – „Švento Rašto ir mokslo sintezė“.