Tai įvyko 1968 m. Havajų karo ligoninėje. Šio įvykio liudininką vadinsiu Viljamu, nes šiuo metu jis dirba žymioje JAV ligoninėje ir vertina savo klientų pasitikėjimą. Tuo metu jis buvo devyniolikos ir tarnavo ginkluotųjų pajėgų medicinos korpuse. Jis budėjo naktį, kai atsitiko tas paslaptingas įvykis.
Tuo metu ligoninėje buvo gydomas šešiasdešimtmetis pacientas. Apsvaigęs nuo LSD jis pateko po automobiliu. Į karo ligoninę atvežė sulaužytais šlaunikauliais ir blauzdikauliais. Karo ligoninė privalėjo gydyti Antrojo Pasaulinio karo veteraną.
Abiejų kojų įtvarai neleido pacientui pajudėti iš vietos. Ką nors pasiekti jis galėjo tik per ištiestą ranką. Fiksatoriai, ilgi, ploni plieno strypai, pervėrę kaulus, kiekvieną judesį paversdavo kančia. Viljamas dažnai kalbėdavosi su tuo vyriškiu, kuris, nors ir 60-ies metų, priklausė hipių judėjimui. Jo vardas ispaniškas, lyg ir Espinia ar panašus. Kartais jį aplankydavo jauni hipiai, jie bendraudavo. Dažnai kalbėdavosi apie
paslaptingą meditacijos techniką, tačiau tą naktį jauno mediko pasaulio suvokimas susvyravo, jie prašneko apie NSO.
Viljamas pamanė, kad tai juokai ir nuėjo pas kitus pacientus. Štai kaip jis aprašė tą nepamirštamą naktinį budėjimą: „Tą naktį aš budėjau nuo 23 iki 7 valandos ryto. Kai pirmą kartą apėjau pacientus, Espinia pasakė, kad su draugais vieną valandą praleis NSO. Jei noriu, galiu vykti kartu. Nepatenkintas papurčiau galvą ir nuėjau lankyti ligonių. Espinia gulėjo šešiavietėje palatoje, bet tą naktį jis buvo vienas. Mano, budėtojo, kambarys buvo priešais šią palatą ir, sėdėdamas prie rašomojo stalo, girdėjau kiekvieną žingsnį. Nė vienas negalėjo įeiti į ligoninę ar išeiti iš jos
nepastebėtas.
Ligoninėje buvo keli gydytojai, medicinos seserys, budėjo karo policija. Apeidamas antrą kartą ligonius, užėjau į Espinia kambarį ir pamačiau, kad šis dingęs. Svoriai kabėjo ant rėmo, o fiksatoriai švarutėliai gulėjo ant lovos. Kaip galėjo nepajudantis žmogus per kelias minutes dingti?“
Viljamas paskelbė pavojų, karo policija ir medicinos personalas puolė ieškoti veterano ligoninėje ir jos apylinkėse. Nerado nė pėdsako. Apklausus pacientus, vienas iš jų sakėsi matęs ryškią šviesą Espinia palatos pusėje. Čia turėčiau paklausti: gal Espinia galėjo pats išsiimti fiksuojančius strypus ir pabėgti? Atsakymas – neįmanoma.
Kiekvienas, bandantis pasukti ar ištraukti fiksuojančius strypus, netektų sąmonės. Nerūdijančio plieno strypus įdeda, judina ar ištraukia naudojant visišką narkozę. O kaip pabėgti su taip sulaužytom kojom? Manau, šis paaiškinimas netinka. Kai prisimename pasakojimus apie NSO žmonių pagrobimus, implantus, dirbtinį apvaisinimą ir nėštumo pradingimą, visa tai neatrodo neįmanoma.
labai įdomus straipsnis