Keliautojai laike

Dingę žmonės kartais išnyksta amžinai, tad apie tokius atvejus kalbėti nėra jokio prasmės. Tačiau kartais dingę žmonės vėl sugrįžta ir papasakoja apie savo nuotykius, kurie leidžia teigti, kad jie pateko į inversinę laiko tėkmę.

Keliautojai laike kažkokį laiko tarpą neegzistuoja tarp giminaičių, draugų ir pažįstamų, po to sugrįžta. Tokiais atvejais grįžusiųjų biologinis laikas nesutampa su jų paliktų žmonių laiku.

Vienas iš tokių keistų atsitikimų nutiko ne taip jau ir seniai – 1977-ųjų metų balandžio 25 dieną. Tą dieną Čilės armijos kapralas Armando Valdesas kartu su kitais kariais mankštinosi kareivinių kieme. Staiga kapralas išnyko – niekas jo nematė. Tačiau jau po 15-os minučių kapralas vėl atsirado, tiesa – ne kareivinių kieme, o pačiose kareivinėse. Tačiau niekas nematė, kaip jis ten pateko – kareivinių sargyba tvirtino, kad pro duris kapralas tikrai nėjo. Įdomu tai, kad pats kapralas irgi neatsimena, kur jis buvo tas 15 minučių. Ant kapralo rankos buvo laikrodis, kuris rodė datą. Pažvelgus į laikrodį paaiškėjo, kad Valdesas tarsi buvo išnykęs 5 paras! Apie tai liudijo ir barzda ant kapralo veido, kuri tikrai negalėjo suželti per 15 minučių. Išvada yra vienintelė: Armando Valdesui pasisekė pakeliauti laike, ir šios kelionės pasekmės jam buvo sėkmingos.

Tačiau pati keisčiausia istorija nutiko Pirmojo pasaulinio karo metais. 1914-ųjų metų rugsėjo 29-os d. Londono laikraščio „Evening Standard“ puslapiuose buvo išspausdinta anglų rašytojo Artūro Meičeno apybraiža „Lankininkai“. Jos siužeto pagrindu paimta Britų ekspedicinio korpuso, patekusio į sunkią padėtį prie Monzos, istorija. Vokiečių armija žymiai lenkė anglų kareivius tiek gyvąja jėga, tiek technika. Į redakciją pasipylė liudininkų laiškai, kurie patvirtino rašytojo aprašytus įvykius, kuriuose buvo pavaizduoti tarsi ką tik įvykę įvykiai, kuriuose dalyvavo istorinės asmenybės iš praeities. Apie panašius atvejus pasakojo ir prancūzų kariai – ne vienas jų tarsi matė mūšio lauke materializavusius Zaną d Ark ir Jėzų Kristų, kurie padėjo mūšyje ir privertė vokiečių armiją trauktis.

Laiko tėkmės inversijos tema yra begalinė. Nė viena hipotezė apie kelionę į praeitį ar ateitį nėra įrodyta, tačiau nėra ir paneigta. Visos šios hipotezės lieka egzotiškos, kaip ir patys įvykiai. Mokslininkai kalba apie erdvės ir laiko išsikreipimą, kuris sulėtina arba pagreitina laiko tėkmę. Taip pat kalbama apie energetinius kanalus, kurie jungia įvairias erdvės ir laiko sritis ir kurie leidžia akimirksniu sugrįžti į praeitį ar nukeliauti į ateitį. Jei iš tiesų egzistuoja tokie kanalai, niekas nežino, kaip jais pasinaudoti. Kur įvyks laiko ir erdvės poslinkis, nuspėti neįmanoma- ar tai bus šiame pasaulyje, tačiau kitame laike, ar paraleliniame pasaulyje (o gal pasauliuose), kur, kaip manoma, įvykiai vyksta taip pat, kaip ir mūsų pasaulyje, tik kažkokiu poslinkiu laike – kažkiek aplenkia mūsų laiką arba nuo jo atsilieka. Tokiu atveju mes patenkame pas savo antrininkus laike. Pagal naujausias teorijas erdvė nėra vienoda visomis kryptimis, o laikas yra tik santykinis.

Jis priklauso nuo tos pačios erdvės, gravitacijos, vietovės energetikos, konkrečios gyvos būtybės biologijos ir net nuo žmogaus valios. Pvz., jogai sugeba sulėtinti laiko tėkmę (t.y. biologinius procesus organizme) tiek ilgai, kad ir būdami senyvo amžiaus atrodo taip pat, kaip ir prieš 50 metų. Jogai sugeba savo valiai paklusti laiką…

Komentuok su Facebook paskyra: