Mėlyno kraujo paslaptis

Kadaise aukštos kilmės žmonės, aristokratijos atstovai būdavo vadinami „mėlynakraujais“. Dabar pasakymas „mėlynas kraujas“ dažniau vartojamas kaip metafora arba ką nors pašiepiant. O gal išties esama mėlyno kraujo žmonių?

Viktorijos katalikų vienuolyno viduramžių kronikose minimas toks epizodas. Šiame vienuolyne vienu metu gyveno naujokas, kuris pasaulietiniame gyvenime buvo budelis. Kaip jis atsidūrė vienuolyne? Vyras ten buvo išsiųstas todėl, kad „per klaidą“ nubaudė mirtimi „mėlynakraujį“. Auka buvo pripažinta nekalta, nes žmonės su dangaus spalvos krauju a priori negali būti nusidėjėliai! Budeliui surengtas inkvizicijos teismas paskelbė tais laikais gana švelnų nuosprendį – atgaila.

Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad aprašytuoju atveju minimi ne aristokratai, o „ypatingi žmonės“, kurių yra labai nedaug – visame pasaulyje gal tik kokie septyni aštuoni tūkstančiai. Specialistai juos vadina „kianetikais“. Pastarųjų kraujyje vyrauja ne geležis, kaip paprastų žmonių, o varis. Pamenate, juk ilgai nešiojama varinė apyrankė pažaliuoja, o ant rankos lieka melsva žymė. Tai oksiduojasi varis. Žinoma, kianetikų kraujas nėra visai mėlynas, jis yra violetinio atspalvio su melsvumo priemaiša. Bet mūsų protėviams jis atrodė melsvas.

Senovėje buvo manoma, kad tokie žmonės gyvybingesni už raudono kraujo žmones, mat varis pasižymi dezinfekuojamu efektu: jie turėjo rečiau sirgti uždegimais ir kraujo ligomis. Antra, vario prisotintas kraujas geriau kreša ir dėl to susižeidus kraujoplūdis būna silpnesnis. Dažnų karų ir mūšių laikais šio fakto pakako, kad būtų garbinami kariai, kurių kraujas turėjo tokių „stebuklingų“ savybių. Tikėtina, kad „mėlynas kraujas“ galėjo būti paveldimas, tad šia savybe pasižymėdavo vienos giminės atstovai – jie būdavo laikomi išrinktaisiais.

Žinoma ir apie „mėlynodžius“. Tokių individų pasitaikydavo visais laikais. Pavyzdžiui, melsvoku atspalviu pasižymi kai kurių Pietų Amerikos indėnų genčių atstovų oda. To priežastis – artimų giminaičių vedybos. Praėjusio amžiaus 7-ąjį deš. Kentukio valstijoje gyveno didelė šeima, kurios nariai buvo praminti Mėlynaisiais Fjugeitais. Jų oda išties buvo melsvoka, o dauguma šios šeimos atstovų pasižymėjo puikia sveikata. Fjugeitų palikuonys gyvena Kentukyje ir dabar.

Jų giminės pradininkas buvo išeivis iš Prancūzijos, šiuose kraštuose atsiradęs daugiau kaip prieš pusantro šimtmečio. Per daugelį kartų jo palikuonys tuokdavosi beveik vien su giminaičiais. Tikriausiai taip jiems pavyko išsaugoti mėlynos odos geną. Jokios mistikos čia nėra. Pasak mokslininkų, tokie žmonės arba serga argiroze – odos, gleivinių ir vidaus organų hiperpigmentacija, kurią sukelia padidėjęs sidabro kaupimasis, arba jų organizme trūksta fermento, melsvą kraujo baltymą paverčiančio raudonu hemoglobinu. Todėl jų oda tampa mėlyna, kai kada ryškiai, arba įgauna slyvos ar net violetinį atspalvį.

Taigi, kaip jau minėta, „mėlynumo“ suteikia pirmiausia varis. Bet kaip jis patenka į organizmą? Yra hipotezė, kad kadaise buvo priimta puoštis variniais papuošalais: auskarais, vėriniais, apyrankėmis. Jie susiliesdavo su oda ir per ją vario dalelyčių patekdavo į kraujagysles, o šiose susimaišydavo su geležimi – taigi kraujas galėjo pamažu „melsvėti“.

Tiesa, dauguma kompetentingų specialistų mano, kad toks kraujas gali būti tik nuo gimimo. Tarkime, nuolatos nešiojančios vario papuošalus moters kraujyje padaugėja vario, o nėštumo metu jis perduodamas vaisiui. Ekspertų manymu, „mėlynakraujai“ gimsta ne atsitiktinai – taip gamta apsidraudžia nuo visuotinės nelaimės atvejo: juk atsparesnė už likusią žmoniją „mėlynoji“ rasė gali pradėti naują civilizaciją.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

Komentuok su Facebook paskyra: