Jau praėjo puse amžiaus, kai žmonės pradėjo įsisavinti kosmosą. Tačiau ir po pusės amžiaus jis lieka mažai pažinta teritorija. Tai patvirtina paslaptingi siurprizai, nutikę kosmoso platybėse, apie kuriuos nėra informacijos oficialiuose šaltiniuose.
Pasakojama, kad 1991 m. kovo 26 d. į Atlanto vandenyną nusileido kapsulė, kurioje buvo amerikiečių astronautas Čarlzas Gibsonas. Teigiama, kad šis žmogus į kosmosą išskrido dar 1963-iais metais. Po to, kai nutrūko NASA valdymo centro ryšys su astronautu, o pats kosminis laivas „Gemini“ pradingo iš orbitos, buvo laikoma, kad Gibsonas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Kai nusileidimo kapsulė buvo pakelta į laivą ir atidarytas liukas, pasirodė, kad astronautas yra gyvas! Niekas negali paaiškinti, kaip Gibsonui pavyko išbūti 28 metus kosminiame laive, kuriame deguonies ir maisto atsargų buvo tik pusei metų ir kur iš orbitos išnyko pats laivas „Gemini“.
Po grįžimo į Žemę Gibsonas buvo patalpintas į karantiną ir jam buvo pritaikytas medicininės reabilitacijos kursas Edvardo aviacijos bazėje Kalifornijoje. Įvairių sričių specialistai skrupulingai ištyrė tiek astronautą, tiek „Gemini“ aparatą, tačiau jiems nepavyko paaiškinti, kas nutiko skrydžio metu. NASA atstovas apsiribojo tik aptakiomis frazėmis ir spaudai nieko nepaaiškino: „Čarlzo Gibsono fizinė būklė gana nebloga, tačiau jis jaučiasi visiškai dezorientuotas. Jis negali nieko paaiškinti, kur praleido tiek metų. Psichinė astronauto būsena nėra gera, iš jo padrikų žodžių negalima ką nors konkretaus sužinoti. Tik į klausimą, kur tiek metų jis praleido, Gibsonas visą laiką atsako žodžiais „Niekada daugiau, nė už ką!““
Teigiama, kad apie antrąjį panašų atvejį, kuris nutiko astronautui Džonui Smitui, papasakojo populiarus britų laikraštis „The Sun“. 1973 m. spalio mėnesį Smitas į kosmosą pakilo laivu, kuris buvo užmaskuotas kaip eilinis palydovas, į orbitą iškeliamas Pentagono užsakymu Žemę gaubiančios erdvės tyrimams. Pirmąsias tris paras skrydis vyko normaliai, tačiau po to iš rikiuotės išėjo laivo manevravimo ir orientacijos sistema. Dėl to astronautas atsidūrė taip vadinamų radiacinių juostų, kurios neigiamai veikia ne tik gyvus organizmus, bet ir techniką, poveikio zonoje. NASA vadovybė ruošėsi imtis skubių veiksmų Smitui išgelbėti, tačiau su astronautu ryšys staiga nutrūko.
Po šio įvykio NASA kelias dienas buvo šoko būsenoje. Pirmiausia atsipeikėjo vadovybė ir nurodė visiems darbuotojams niekam nieko nepasakoti apie tai, kas įvyko kosmose, tarsi nieko ir nebuvo įvykę. Nepaklausiusiems šių nurodymų buvo pagrasinta atleisti iš darbo. Dokumentacijoje buvo atlikti reikiami pakeitimai, Džono pilotuojamo laivo skrydis buvo pažymėtas kaip nesėkmingas, o ties astronauto pavarde buvo parašyta pastaba, kad jis žuvo treniruočių skrydžio metu.
Tačiau šis paslaptingas įvykis tuo nesibaigė, o priešingai – sulaukė naujo ir netikėto tęsinio. 2000-ųjų metų pabaigoje astronomas mėgėjas iš Fidžio salos visiškai atsitiktinai, stebėdamas žvaigždėtą dangų, pamatė nežinomą kosminį kūną, kuris skriejo maždaug 480 km nuo Žemės. Vyras nedelsdamas susisiekė su NASA, kurios specialistai nedelsdami nukreipė savo radarus į nurodytą dangaus rajoną. Monitoriuose išryškėjęs vaizdas nustebino – pagal archyvuose esančią medžiagą paaiškėjo, kad tai ne kas kita, o kažkada dingęs Smito kosminis laivas, kuris atsirado Žemės orbitoje neaišku iš kur. Be to, kosminis laivas po truputį leidosi, tačiau į radijo šaukinius neatsiliepė.
NASA vadovai nusprendė objektą pašalinti iš orbitos, kai jis nusileis į tinkamą aukštį. 2001-ųjų m. pradžioje objektą į Žemę sugebėjo pargabenti erdvėlaivis „Endeavour“, grįždamas iš eilinio skrydžio. Sugrąžintas objektas buvo iš karto atidarytas. Visi liudininkai nepaprastai nustebo, viduje pamatę iš pažiūros sveiką astronautą Smitą. Tik jis buvo be sąmonės, nes temperatūra laivo viduje buvo artima absoliučiam nuliui. Kai temperatūra pradėjo po truputį kilti, po kiek laiko astronautas ėmė rodyti aiškius gyvybės požymius. Skubiai buvo iškviesti kriogeninės medicinos specialistai, kurie lėtai, tačiau užtikrintai reanimavo astronautą.
Tačiau ne tai buvo nuostabiausia. Netrukus grįžęs į Žemę astronautas buvo visapusiškai ištirtas. Paaiškėjo, kad į Žemę parskrido… ne Džonas Smitas, o kažkas kitas, nepaprastai į jį panašus. Pirmieji įtarimai kilo medikams, kai jie palygino paciento duomenis su turimomis medicininėmis kortelėmis ir pastebėjo esminius skirtumus. Kortelėse buvo rašoma apie Džono vaikystėje patirtą šonkaulio lūžį, o tiriamo astronauto organizme nebuvo jokių lūžio pėdsakų. Taip pat buvo žinoma, kad Smitui sunkiai sekėsi aukštoji matematika, o tiriamas pacientas visiškai nesunkiai mintinai sugebėdavo ištraukti kubinę šaknį iš 18-os skaitmenų.
Buvo pastebėtos ir fiziologinės anomalijos, o jei tiksliau, tai „naujojo“ Smito širdis buvo dešinėje pusėje, nors tikrojo Smito širdis plakė kaip pas visus žmones – kairėje pusėje. Paaiškėjo ir daugiau keistenybių. Pavyzdžiui, kiekvienam astronautui prieš skrydį buvo įduodama asmeninė užrašų knygutė. Šioje knygutėje iš 100 lapų buvo likę tik pusė. Likusius lapus tariamasis Džonas buvo prirašęs kažkokiais nesuprantamais smulkiais simboliais, kurie nebuvo panašūs nei į Rytų šalių hieroglifus, nei į senovinio rašto simbolius, nei į šiuolaikinio rašto rašmenis.
Galiausiai specialistai padarė išvadą, kad į žemę grįžo visiškai ne Džonas Smitas, o kažkokia kita būtybė, panaši į žmogų, kuria buvo pakeistas tikrasis astronautas. Kas ir kokiu tikslu tai padarė – nežinia. O po kelių dienų akylai saugomas tariamasis Smitas dingo. Jo paieškos nedavė jokių rezultatų. Negalima atmesti versijos, kad JAV tam tikros žinybos griežtai įslaptino šį paslaptingą įvykį ir jo herojų izoliavo nuo kontaktų su mokslininkais.
Paranormalių reiškinių tyrėjai teigia, kad jie žino abiejų šių paslaptingų mįslių įminimą: tiek pirmasis „Gemini“ su astronautu Čarlzu Gibsonu, tiek antrasis kosminis laivas su Džonu Smitu pateko į taip vadinamą laiko sūkurį. Yra žinoma, kad mūsų pasaulis egzistuoja laike ir erdvėje. Su erdve viskas suprantama. Tačiau mes nelabai suprantame, ką tai reiškia egzistuoti laike. Nors tai ir nėra labai sunku: reikia tik įsivaizduoti tekančią i upę, nešančią įvairius daiktus, tarp kurių yra ir upės nuplauti namai bei žmonės. Galima teigti, kad jie egzistuoja būtent šioje upėje. Taip ir mes egzistuojame laiko tėkmėje.
Tačiau nuosekli upės tėkmė, kaip ir bet kokio kito srauto, gali sutrikti. Gali atsirasti sūkuriai, kuriuose laikas išsikreipia. Į šias anomalijas patekę žmonės ir daiktai tampa įtraukti į gelmę, kur nėra tekėjimo, t.y. laikas tokioje vietoje būna sustojęs. Po kiek laiko „belaisviai“ vėl išmetami į paviršių, t.y. atgal į mūsų laiką. Gali būti, kad šio reiškinio metu organizme vyksta kardinalūs psichiniai ir fiziniai pokyčiai. Būtent taip atsitiko abiems astronautams.
Mitai. Bet tarp mitu buna ir tiesos. believe or not?
:DDD Dzin, kad pirmas Gemini skrydis su įgula vyko 1965 metais ir įgula privalo būti dviejų žmonių 😀 Jau kas per puslapis.. Šūdų malūnas 😀