Paslaptingiausia pasaulio knyga

Voiničiaus rankraštis – tai paslaptinga iliustruota knyga, parašyta maždaug XV-XVI a., nežinomo autoriaus, nežinoma kalba ir kol kas neiššifruota rašto sistema. Voiničiaus rankraštį iššifruoti bandė daugybė profesionalių šifruotojų ir mėgėjų (tarp jų ir geriausi Antrojo pasaulinio karo kodų šifruotojai), tačiau niekam to sėkmingai atlikti nepavyko. Neretai manoma, kad rankraštis tėra mistifikacija – atsitiktinis bereikšmių ženklų kratinys. Knyga pavadinta jį atradusio, iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo-Vilfredo Voiničiaus vardu.

Taip jau nutiko, kad i Voiniciaus rankas nežinia iš kur pateko senovinis foliantas, parašytas niekam nežinoma kalba. Kaip pasakojo pats Vilfridas Voinicius, ši manuskripta jis isigijo 1912 metais viename jezuitu vienuolyne kažkur pieciau Romos. Neva vienuoliai nusprende prasimanyti šiek tiek pinigu šventoves remontui išparduodami dali savo bibliotekos, tad mielai perleido antikvarui kelis tomus prieš tai pareikalave prisiekti, jog tas niekam ir niekada neatskleis pardavejo tapatybes. (To pažado Voinicius nesulauže iki pat mirties.)

Prie knygos buvo pridetas senutelis laiškas, datuotas 1666 metais ir parašytas Paryžiaus universiteto rektoriaus Johano Marcio savo draugui – viduramžiais garsiam mokslininkui Anastasijui Kircheriui, tuomet gyvenusiam Romoje. Rektorius praše A.Kircherio iššifruoti šia knyga, kuri, jo manymu, kadaise priklause Habsburgu dinastijos karaliui Rudolfui II. Monarchas savo ruožtu neva mane, jog knyga paraše Rodžeris Beikonas. Be to, viename pirmuju rankrašcio puslapiu yra užrašyta Jakobo Horcickio – Rudolfo II rumu vaistininko vardas.

Tyrinetojai mano, kad butent per vaistininka manuskriptas pateko i jo biciulio – Cekijoje gyvenusio alchemiko Georgo Barešo rankas. Po Barešo mirties knyga buvo perduota J.Marciui, tas ja išsiunte A.Kricheriui, o kaip rankraštis pasieke jezuitus, niekas nežino.

Antikvaras kelis šio rankrašcio puslapius nufotografavo ir nusiunte pažistamiems kriptologams prašydamas teksta iššifruoti. Taip 1919 metais manuskripto puslapiai pateko i Jungtiniu Amerikos Valstiju Pensilvanijos valstijos universiteto filosofijos profesoriaus Viljamo Niuboldo, anuomet pripažinto geriausio kriptologo pasaulyje, rankas. Pirmojo pasaulinio karo metais V.Niuboldas dirbo JAV vyriausybei – šifravo karinius kodus. Per visa savo gyvenima jis nebuvo susidures su tokiu kodu, kurio nebutu galejes perprasti. Taciau su „Voiniciaus rankrašciu“ V.Niuboldas patyre pirmaji ir visiška fiasko.

Profesorius triuse dvejus metus ir galiausiai 1921-aisiais paskelbe savo darbo rezultatus. V.Niuboldo nuomone, šia knyga – Opus Magnum –XIII a. paraše pranciškonas vienuolis ir alchemikas garsusis Rodžeris Beikonas, anot legendos, saugojes slaptas žinias, keliais šimtmeciais lenkusias ta laikmeti, kuriuo jis gyveno. Tekste buvo aprašoma žmogaus vidaus organu, lasteliu, spermatozoidu sandara, taip pat Saules užtemimai bei Andromedos uko struktura. Veliau kurinio autoryste buvo suteikiama ir kitiems viduramžiu mokslininkams, taciau nei viena teorija nera pakankamai pagrista istoriniais šaltiniais. Todel iki šiol rankrašcio autorius nera žinomas, kaip ir tikslus jo atsiradimo laikas bei aplinkybes.

Tiesa, savo ataskaitos pabaigoje pats V.Niuboldas sažiningai prisipažino, jog didžiaja dali jo išvadu sudaro prielaidos ir speliones, nes kad ir kiek kartu jis šifruodavo viena ar kita teksto fragmenta, gaudavo vis kitokiu rezultatu.

Šis didžiai gerbiamo amerikieciu profesoriaus pareiškimas sukele kriptologijos pasaulyje tikra sensacija. Mokslo vyrai net subure neformalia „Voiniciaus bendrija“. Šiaip ar taip, nuo to laiko „Voiniciaus rankraštis“ yra oficialiai pripažintas paslaptingiausia knyga visame pasaulyje.

Per tuos nepilnus devynis dešimtmecius po minetu ivykiu dešimtys tukstanciu kriptologu iš ivairiausiu šaliu veltui stengesi iššifruoti viduramžiu folianta. Taciau jo turini slepiantis kodas kaip buvo, taip ir lieka paslaptis.

Pats rankraštis dabar saugomas Amerikoje, Jeilio universiteto bibliotekoje – tokia buvo Voniciaus palikuoniu valia. Universiteto darbuotojai rankrašcio puslapius nuskenavo ir net paskelbe specialioje interneto svetaineje, kad visi norintieji galetu išbandyti jegas ji šifruodami – gal kam nors pagaliau pasiseks?

Voiničiaus rankraštį sudaro 240 pergamentinių puslapių. Vieno puslapio matmenys – 15 x 23 cm (kai kurie puslapiai yra žymiai, kartais net šešis kartus, didesni, jie dailiai sulankstyti), knygos storis – 3 cm. Rankraštis dailiai parašytas paukščio plunksna. Kiekviename puslapyje yra grubiai nuspalvintų iliustracijų. Jos kelia dar daugiau klausimų nei pats paslaptingas knygos raštas – knygoje pilna nežinomų augalų, žvaigždynų, mechanizmų piešinių. Pasak ekspertų, tokie augalų ar dangaus kūnų atvaizdai nesutinkami daugiau nei vienoje kitoje pasaulio knygoje. Kadangi rašto niekas nesugeba iššifruoti, vienintelis būdas suprasti knygos paskirtį – analizuoti keistąsias iliustracijas. Pagal jas knyga skirstoma į šias dalis: botaninę, astronominę, biologinę, kosmologinę, farmacinę ir receptinę. Pagal tai spėjama, jog Voiničiaus rankraštis yra mokslinė knyga.

Pasak šios teorijos Voiničiaus rankraštis parašytas kažkuria Europos kalba, tačiau raidės užkoduotos nežinoma koduote. Šia teorija rėmėsi dauguma XX a. knygos šifruotojų. Paprasčiausi šifravimo būdai, raides pakeičiant simboliais, greitai buvo atmesti, nes tokiu būdu šifrą atskleisti labai lengva. JAV Nacionalinio saugumo agentūros kriptoanalitikai, vadovaujami Williamo F. Friedmano, taikė polialfabetinio šifro (sukurto dar XV a.) metodiką. Manoma, kad balsiai galėjo būti panaikinti prieš užrašant. Nors buvo teigiančiųjų, kad jiems pavyko iššifruoti rankraštį, tačiau nei vienas iššifravimo metodas nepripažintas realiu, nes yra pernelyg sudėtingas ir gali būti pritaikomas bet kokiai simbolių aibei. Raidinio šifro teoriją galėtų paremti tai, kad numanomas autorius Rodžeris Beikonas nusimanė šifruose, o to meto Europoje kaip tik pradėjo plisti kriptografijos mokslas.

Pats profesorius V.Niuboldas manė, kad „Voiničiaus rankraščio“ tekstas parašytas lotyniškai, o jį perskaityti leisiantis raktas paslėptas paskutiniame puslapyje esančiame užraše Michiton oladabas multos te tccr cerc portas. Jeigu išmesti iš šios frazės „nereikalingus“ simbolius, o raides „o“ pakeisti „a“, išeis Michi dabas multas portas, kas išvertus reiškia „Tu davei man daug durų“. O tos „durys“ – tai dviejų raidžių derinys ivrite, kuriuo parašyta Kabala. Tačiau šią versiją patikrinti sumanęs birtų kriptologas Džonas Menlis įrodė, jog naudojantis tokiu šifravimo metodu „Voiničiaus rankraštyje“ galima išskaityti viską, ko tik širdis geidžia, pradedant kulinariniais receptais ir baigiant Šekspyro sonetais.

Vis dėlto hipotezės, kad tekstas parašytas užšifruota lotynų kalba, laikosi ir Didžiosios Britanijos Kilio universiteto profesorius daktaras Gordonas Ragas. 2004 metais žurnale „Cryptologia“ jis paskelbė savą manuskripto šifravimo metodą: G.Ragas panaudojo taip vadinamas Kardano groteles – kortelę su keliasi išpjautais langeliais, pavadintą tokio šifro išradėjo italų matematiko Džirolamo Kardano vardu. Kai kortelė uždedama ant užšifruoto teksto, langeliuose galima perskaityti tekste paslėptą informaciją. Taigi užšifruoti tekstą ir jį paskui perskaityti įmanoma turint vieną ir tą pačią kortelę. Tačiau tada tampa neaišku, kam buvo naudojamas išgalvotas raidynas ir kaip gavėjas galėjo iššifruoti turinį.

G.Ragas mano, jog „Voiničiaus rankraščio“ kūrėjas iš pradžių į kortelės langelius įrašė lotyniškų žodžių raides, o paskui tarpus tarp jų užpildė išgalvotomis raidėmis, iš kurių sudarė neegzistuojančios kalbos „žodžius“.

Kai rankraščio tekstą tapo įmanoma paversti skaitmeniniu kodu, jame imta ieškoti statistinių dėsningumų: tarp simbolių, žodžių dalių, žodžių, žodžių derinių. Taip gimė viena ryškiausių pastarojo meto hipotezių, kurią pasiūlė prancūzų kriptologas Jacques Guy.

Jacquesas Guy‘us iškėlė hipotezę, kad Voiničiaus rankraštis užrašytas kokia Europoje mažai žinoma kalba, panaudojant išgalvotą raidyną. Iš tiesų, žodžių struktūra primena dalies Centrinės ir Rytų Azijos kalbų, ypač kinų tibetiečių (kinų, tibetiečių, mjanmų), austroazinės (khmerų, vietnamiečių), galbūt tajų (tajų, lao) kalbų šeimų kalbų. Daugelio kalbų žodžiai turi tik vieną skiemenį, skiemenų struktūra sudėtinga, pasižymi tonacijos įvairove. Tiesa, niekas iš Rytų Azijos filologų taip ir nesugebėjo nustatyti, kokiu dialektu galėtų būti parašyta ši knyga. Tačiau šios versijos naudai byloja ir tas faktas, jog kai kuriuose knygos piešiniuose vaizduojami augalai, anuomet augę tik Kinijoje – pavyzdžiui, ženšenis.

O štai tyrinėtojas iš Bulgarijos Leo Levitovas linkęs manyti, kad tekstas parašytas iškraipyta flamandų kalba panaudojant originalią rašmenų sistemą, sugalvotą specialiai šiam rankraščiui. O rašoma rankraštyje apie taip vadinamas „endura“ apeigas – Europoje viduramžiais egzistavusio religinio katarų judėjimo apeigas. Deja, L.Levitovas nesugebėjo perskaityti nė vieno teksto fragmento.

Dviejų kalbų viename rankraštyje autorius profesorius R.Candbergenas kasmet vis labiau linksta prie versijos, kad manuskriptas tėra tik vykusi mistifikacija. Galbūt jį parašęs žmogus turėjo psichikos nukrypimų ir visiškai nenorėjo nieko apgauti? Esą tai būtų vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl rankraščio lig šiol niekam nepavyksta iššifruoti.

R.Candbergeną palaiko ir daugiau mokslininkų. Beje, jie neatmeta ir galimybės, kad rankraštį galėjo parašyti alchemikai specialiai tam, kad parduotų karaliui Rudolfui II – okultizmas buvo silpnoji šio monarcho vieta. Yra įrodymų, kad už vieną senovinę knygą karalius kartą sumokėjo 600 dukatų – t.y. 3,5 kg aukso! Tad visai tikėtina, jog kažkokie sumanūs vienuoliai sugalvojo „slaptą“ tekstą, kurio neįmanoma perskaityti, vien tam, kad neblogai užsidirbtų.

2003 m. Kylio universiteto profesorius Gordonas Ruggas parodė, kad tekstas, savo struktūra identiškas rankraščiui, gali būti parašytas naudojantis trijų stulpelių lentelę (priešdėliai, priesagos, šaknys). Naudojantis šia lentele galima daryti įvairias žodžių kombinacijas. Tačiau Ruggo gauto teksto ir rankraščio teksto panašumas yra vizualinis, be to, tokiu metodu galima įrodyti, kad jokia reali kalba neegzistuoja. Rankraščio turinys ekspertams atrodo per daug sudėtingas, kad galėtų būti tik paprasčiausia apgaulė.

Nėra neįtikėtina ir kad tekstą galėjo parašyti pats Voiničius – savo verslui pareklamuoti. Tačiau panašias prielaidas kategoriškai atmeta rankraščio teksto atitikimo vadinamajam Zipfo dėsniui kompiuterinės analizės rezultatai. (Dar praėjusio amžiaus viduryje Harvardo universiteto profesorius Džordžas Zipfas išvedė žodžių pasikartojimo bet kurioje pasaulio kalboje mažėjimo tvarka universalią formulę.) Pasirodo, „Voiničiaus rankraščio“ tekstas paklusta Zipfo dėsniui – vadinasi, yra ne išgalvotų raidžių mišrainė, o tikra informacija – tik užšifruota.

Tačiau ginčai dėl „Voiničiaus rankraščio“ teksto originalumo vis dar tęsiasi. Kaip ir bandymai pagaliau jį perskaityti.

Komentuok su Facebook paskyra: