Atsiduriame centrinėje Ikos aikštėje prie daktaro Chavjero Kabreros – paslaptingų akmenų kolekcijos įkūrėjo- namo. Vietiniais masteliais matuojant šis namas yra gana kuklus, nors ir dviaukštis, su nedideliais kambariukais. Pirmame aukšte dvejose patalpose – buvusiame gydytojo laukiamajame ir kabinete, kur gydytojas daug metų priiminėjo ligonius – laikoma visa akmenų kolekcija.
O kolekcija tikrai įspūdinga- ją sudaro 12 tūkstančių egzempliorių. Mus sutinka Chavjero Kabreros duktė Eugenija – jau pagyvenusi moteris, kuri, kaip mums iš pradžių pasirodė, atrodė pavargusi ir tarsi kažkuo nepatenkinta. Vėliau, kai Eugenija supras, kad mes atvykome ne tam, kad skeptiškai komentuoti muziejuje esančius akmenis ir pačią Eugeniją ir jos tėvą įtarinėti apgavystėmis, ji atsigaus, iš veido dings nepasitenkinimo išraiška, akys ims smarkiau spindėti, skruostai paraus. Moteris ims pasakoti tai, ko, tikriausiai, neskuba iškloti kitiems lankytojams. Taigi, paklausykime, ką mums pasakoja Eugenija, už ekskursiją imanti juokingą užmokestį. Visa ši istorija prasidėjo apie 1570 metus…
Eugenija pasakoja, kad pirmuosius neįprastų akmenų paminėjimus galima aptikti kolonijinio metraštininko Chuano de Santa Kruzo Pačakučio užrašuose, kurie padaryti tuo metu, kai Ispanija užkariavo Peru. Būtent tada, 40 km nuo Ikos, šalia Okukachės kaimo buvo aptikti juodi akmenys, kurių paviršiuje matėsi fantastiniai siužetai: žmonės medžioja dinozaurus, skrenda atsisėdę ant didžiulių paukščiu, panašių į pterodaktilius, specialių prietaisų pagalba stebi žvaigždes danguje, atlieka sudėtingas chirurgines operacija…
O po to apie šiuos akmenis buvo pamiršta 400 metų, – Eugenija gūžčioja pečiais. – Tik praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pradžioje du vietiniai gyventojai broliai Pablo ir Karlosas Soltės senose kapavietėse netoli Okukachės aptiko juodų akmenų su keistais piešiniais. Būtent Soltės ir pradėjo pirmieji kolekcionuoti šiuos artefaktus. Po kelių metų į paslaptingų akmenų paieškas įsijungė architektas Santjagas Agurto Kalvas.
Mano tėvas, medicinos profesorius, chirurgas , tuo metu Ikos mieste užsiėmė gydytojo veikla. Jis turėjo labai daug pacientų, todėl gyveno gana pasiturinčiai. Tačiau kartą tėvas išgirdo pasakojimus apie nepaprastus radinius, ir tai labai sudomino. Gydytojas pats ėmė rimtai ieškoti šių akmenų. Jo pacientai, tarp kurių buvo daug vietinių indėnų, paskleidė šią žinią po aplinkinius kaimus. Beveik visi Okukachės apylinkių gyventojai padėjo mėgstamam gydytojui. Beje, akmenų paieška nebuvo lengva. Pirma, kapavietės, iš kur buvo imami akmenys, buvo labai senos ir pačios užneštos storu žemės sluoksniu. Antra, rasti akmenys daug metų pragulėjo dirvoje ir apaugo klintimis, todėl juos pastebėti buvo labai sunku. Indėnai nešė akmenis tėvui, o jis gerai užmokėdavo už tai, kartais netgi nemokamai gydydavo. Akmenų buvo visokių – nuo nedidelių, maždaug kumščio dydžio, iki didžiulių riedulių, kurių skersmuo siekė 1,5 m, o svoris – 500 kg. Vidutinis akmenų dydis – kaip didelio arbūzo.
Ant visų šių akmenų buvo matomi neįprasti paveikslai. Kai kurie siužetai atvaizduoti graviravimo technika, o kai kurie giluminio išraižymo būdu. Nieko nėra žinoma apie instrumentą, kurio pagalba buvo atliekami piešiniai. Tai arba nepaprastai tvirtas grąžtas, arba… lazeris! Paveikslai labai tikslūs, juose matoma daug smulkių detalių. Technologijos, kuri leistų taip plonai ir tolygiai atlikti piešinį tokioje kietoje medžiagoje, nėra net šiandien. Paveikslai skiriasi pagal atlikimo charakterį, todėl galima teigti, kad jie, greičiausiai, priklauso skirtingiems autoriams.
Mes apžiūrime akmenis, suguldytus stelažuose, kurie sustatyti buvusiame Kabreros kabinete. Visi akmenys – iš vulkaninio granito, lygūs, beveik apvalūs ar ovalo formos. Jų paviršius lygus, tarsi būtų nupoliruotas. Galima manyti, kad akmenims idealią formą suteikė vandenyno bangos, kurios tūkstančius metų juos skalavo. Eugenija leidžia į rankas paimti šiuos keistus akmenis, kad galėtumėm geriau įžiūrėti paveikslus. Po kiek laiko tampa aišku, kad vaizdai ant akmenij skirstomi į 6 tipus.
Ant pačių didžiausių akmenų išgraviruoti geografiniai žemėlapiai, pagal kuriuos galima spręsti, kaip prieš daugelį amžių atrodė mūsų planeta. Kai kurių žemynų ribos mums labai gerai pažįstamos. Tačiau yra ir visiškai nežinomų žemės plotų. Gal kažkada jie egzistavo, o po to išnyko, nugrimzdo į vandenyno dugną, kaip tai atsitiko legendinei Atlantidai? Viename akmenyje pavaizduotos Pietų ir Šiaurės Amerika, tačiau tarp jų aiškiai matomas sąsiauris, kurio mūsų dienomis jau nebėra. O štai Eurazija ir dalis Afrikos sudaro vieną didžiulį plotą.
Kai kuriuose akmenyse pavaizduota medžioklė, kurioje dalyvavo senovės žmonės. Atrodo, kad siužetas visiškai įprastas. Tačiau mūsų protėviai medžiojo… dinozaurus, kurie žmogaus atsiradimo mūsų planetoje metu jau buvo seniai išmirę. Didžiuliai driežai kaunasi su medžiotojais. Tačiau yra ir kitokių paveikslų, kuriuose dinozaurai yra visiškai taikūs ir elgiasi kaip paprasčiausi naminiai gyvūnai – jais aria dirvą. Kai kuriuos dinozaurus netgi melžia, o ant kitų – skraido!
– Labiausiai mano tėvą domino akmenys, kuriuose buvo nupiešti paveiksliukai su chirurginėmis operacijomis, – toliau tęsia ekskursiją Eugenija Kabrera. -Nieko nuostabaus, juk jis buvo chirurgas. Tėvas sudėliodavo akmenis tam tikra seka ir galėdavo ištisas valandas į juos žiūrėti. Juose, tarsi chirurgijos vadovėlyje, buvo pavaizduota širdies ir net smegenų transplantacija. Yra paveikslai su gimdymo scenomis, vaisiaus perkėlimu iš vienos moters gimdos į kitos. Vaizdai tokie ryškūs, kad juos gali suprasti net paprastas žmogus, neturintis jokio medicininio išsilavinimo. Tėvas tvirtino, kad ir pati operacijų atlikimo technika, ir instrumentais, kuriuos naudojo senovės gydytojai, mums iki šiol nėra žinomi. Visa tai – ateities medicina.
Ypatinga tema – erotiniai vaizdeliai. Beje, daugumoje akmenų vaizduojama vyrų sueitys. Seksu užsiimančių žmonių kiekis įvairus – nuo poros iki didelės grupės. Visuose šiuose akmenyse yra viena bendra detalė – nupieštas didelis lapas, panašus į palmės medžio lapą. Daktaras Kabrera manė, jei lapas nupieštas viršūne aukštyn, tai paveiksliuke pavaizduoti žmonės yra pilni gyvybinės energijos. Jeigu lapas nupieštas koteliu aukštyn, žmonės serga, arba pats procesas, kuriame jie dalyvauja, jiems blogai atsilieps. Ir visai keistas dalykas – tuose paveiksliukuose, kur vaizduojama dviejų vyrų sueitis, lapas vaizduojamas aukštyn, o kur trys ar daugiau žmonių -žemyn. Panašu, kad senovėje tokiam elgesiui nebuvo pritariama, manant, kad jis atneša tik žalą.
– Štai šiuose akmenyse – žmonės, stebintys danguje žvaigždes. Astronomai žiūri pro didelius vamzdelius, primenančius šiuolaikinius teleskopus. Ant kai kurių akmenų atvaizduotas tikslus žvaigždynų išsidėstymas danguje. Ir paskutinis akmenų tipas. Juose pavaizduoti paveiksliukai, kurie buvo aptikti Naskos lygumoje antroje XX-o amžiaus pusėje. Tai beždžionė, voras, kolibris ir t.t. Įdomu, kad visuose piešiniuose vaizduojami tik dviejų tipų žmonės: su neuždengta galva ir kurių galva uždengta kažkokiu daiktu, greičiausiai, pagamintu iš plunksnų. Tėvas manė, kad žmonės uždengtomis galvomis – arba elitas, arba tie, kurie turi sukaupę daug žinių. Visų ant akmenų pavaizduotų chirurgų galvos uždengtos. Žmonės be galvos apdangalų – greičiausiai, valstiečiai.
Eugenija Kabrera mums papasakojo, kad kapavietė, kurioje gulėjo akmenys, žymiai jaunesnė už pačius radinius. Kapavietės atsirado ne daugiau kaip prieš 2 tūkstančius metų. O štai akmenų su paveikslais amžius yra apie 98 tūkstančius metų! Istorikai mano, kad senovėje žmonės, gyvenę dabartinės Peru teritorijoje, juodus akmenis vertino taip pat, kaip ir aukso dirbinius. Buvo tikima, kad numiręs žmogus būtinai atgims viename ar kitame pasaulyje, kur jam normaliam gyvenimui brangenybės bus būtinos. Todėl Ikos akmenys kartu su kitomis brangenybėmis buvo laidojamos kartu su jų šeimininkais, ypač jei tie buvo įtakingi žmonės. Deja, šiandien daugelis mokslininkų mano, kad Ikos akmenys – paprasčiausia klastotė, o mano tėvas buvo apgavikas atseit, jis taip tikėjosi išgarsėti. Tačiau viskas ne taip! Supirkinėdamas akmenis, daktaras Kabrera beveik nusigyveno, nors iki tol gyveno pasiturinčiai, versdamasis gydytojo veikla.
Akmenų labai daug – daugiau nei 50 tūkstančių. Pagaminti per trumpą laiką tiek klastočių labai sunku ir brangu. Tokios apimties falsifikacijai būtų reikėję labai daug žmonių. Turint galvoje tai, kad perujiečiai ypač mėgsta bendrauti ir plepėti, apie falsifikatus būtų buvę žinoma visose apylinkėse. Be to, rasti akmenys buvo apaugę storu klinčių sluoksniu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima pagaminti ir tokį storą sluoksnį dirbinai užnešti ant akmenų. Ir dar vienas faktas. Kai kurias akmenyse pavaizduotų dinozaurų rūšis paleontologai aptiko visai neseniai – prieš 20 metų, o akmenys su tokiais piešiniais rasti kur kas seniau.
Baigiantis ekskursijai mes Eugenijai uždavėme klausimą, kuris buvo savaime suprantamas. – Ką jūs manote apie tai, kad paveikslus ant akmenų išraižė kitų planetų gyventojai? Gal senovės indėnai turėjo kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis ir daug ko iš jų išmoko (tame tarpe ir piešinių akmenyse darymo technologijos)? Eugenija keletą sekundžių pamąsto, o paskui pradeda kalbėti šiek tiek prislopintu balsu: — Tėvas linko prie šios teorijos, tačiau stengėsi apie ją nekalbėti. Šios temos jis neliesdavo netgi savo straipsniuose apie Ikos akmenis. Daktaras Kabrera ir taip buvo laikomas keistuoliu, todėl nenorėjo duoti pagrindo pajuokoms.
O štai privačiuose pokalbiuose jis sakė, kad akmenų istorija yra labai neįtikėtina, o žmonija dar nepasiruošusi jos priimti. Labiau pasidomėjus tampa aišku, kad senovėje nebuvo instrumentų, su kuriais būtų galima atlikti tokius sudėtingus piešinius. Kodėl mes turime atmesti ateivių versiją? Gal svečiai iš kitų planetų lazerio pagalba akmenyse atvaizdavo visa tai, ką matė Žemėje. Tuo pačiu jie išmokino žmones atlikti sudėtingas chirurgines operacijas. O vėliau, prieš pat prasidedant Pasauliniam tvanui, su savimi į kosmosą pasiėmė keletą žemiečių, kad išsaugotų žmones kaip rūšį, o vėliau grąžinti į planetą, kai ji vėl bus tinkama gyvenimui.
…Nei aš, nei mano sūnūs nelobstame iš Ikos akmenų, – pasakoja Eugenija. – Priešingai, mes turime nemažai išlaidų, kad galėtume tinkamai prižiūrėti kolekciją. Svarbiausia, kad pasaulio bendrija pripažintų akmenų autentiškumą ir jų svarbą istorijai bei pradėtų rimtus tyrimus. Kol kas į daktaro Kabreros muziejų lankytojai užsuka gana retai. Eugenija džiaugiasi galimybe pabendrauti su jais, parodyti savo brangenybes. Jos vedama ekskursija, kurios metu pasakojama apie nepaprastus eksponatus, trunka apie 1,5 valandos. Ypač, jei mato, kad žmonės atvyko ne tam, kad pasijuoktų iš jos tėvo veiklos.
Norėčiau apžiūrėti ir tokią ekspoziciją
Jei tai klastote tai visas pasulis zinotu nes visur reklamuotus. jei tai tikra tai visi mazai kas zinotu nes manytu kad tai yra klastote.O del akmenu tai niekas nenori tirti nes nenori but juoda avis tarp baltu, juk reiketu knygas perasyt, eit pries tikejima, daugumos „mokslininku“ nuomone!
I lileralty jumped out of my chair and danced after reading this!
nu cia melas nes rode mano tetis ziurejo per rusu viena televizijios kanala tai ten tokie patys akmenys
ten mergina kazkokia pasieme izbraize po to i folija sudejo ir ant kepsinines ir viskas toks pats akmuo