Praeities civiliacija pagal Karla Viligutą

Keisti Karlo Marijos Viliguto vaizdiniai prasidėjo nuo tų paslaptingų įvykių, kai Žemėje viešpatavo eterinės būtybės asos – „šviesos vaikai“. Po kiek laiko „Šviesos vaikai“ ėmė tuoktis su „Akmens vaikais“. To pasekoje asos tapo žemiškais ir materialias. Visa tai vyko per keletą etapų. Iš pradžių asos pavirto Perius – vienalytes būtybes, kurias žmonės vėliau pavadino angelais.

Tie, savo ruožtu, vėliau pavirto į Kimrus – dvilytes būtybes, kurios kaip ir angelai galėjo skraidyti danguje. Palaipsniui Kimrai pavirto amazonėmis. Sekanti evoliucijos pakopa buvo dvasinės asos, kurios galėjo laisvai judėti tarp Žemės ir Mėnulio. Žmonės juos garbino kaip dievus. Iš dvasinių asų išsivystė baltųjų žmonių rasė.

Viliguto atmintis prisiminė, kad žmonijos vystymasis kartais nutrūkdavo, nes į mūsų planetą nukrisdavo kiti kosminiai kūnai ar vykdavo pasaulinės katastrofos. Dėl šių katastrofų tai žūdavo angelų (periu) civilizacija, tai atsirasdavo kitų planetų kilmės angelai, tai žmonės pavirsdavo į gnomus, cvergus ar kitus žemaūgius urvų gyventojus. Nuosmukio periodais dėl žmonių kryžminimosi su gyvūnais mūsų planetoje atsirasdavo satyrų, kentaurų ir kitų mitinių būtybių.

Visi šie monstrai nuolat kovojo tarpusavyje. Prieš naujus kataklizmus tuo metu jau atsiradusios aukščiausiosios būtybės vanai galėdavo nuspėti katastrofas ir iš anksto joms pasiruošti. Vanams pavyko išgyventi katastrofą, kilusią dėl atskridusio kosminio kūno susidūrimo su Žeme, nes jie suspėjo pasislėpti giliai kalnuose įrengtoje urvų sistemoje.

Viligutas vokiečių protėvių atsiradimo istoriją nukelia į siaubingai tolimą praeitį. Pagal okultisto žodžius, jo tiesioginė karališkoji giminė prasidėjo prieš 230 tūkstančių metų! Tuo metu Žemės danguje švietė trys Saulės, o joje pačioje gyveno nykštukai, milžinai ir kitokios mitologinės būtybės. Giminės, kuri buvo pavadinta Adlerio Viligotenu, pradininkai sustabdė ilgalaikį karą tarp rasių ir genčių. Šiai giminei priklausė pranašas Kristas Baldras, kuris tapo pirmuoju žmogumi, galintis kontroliuoti savo kūrybą proto galia. Jis paskelbė, kad „šviesos vaikų“ palikuonys turi paklusti Žemės dėsniams, kurie veikia visus žmones.

Karlas Viligutas, vokiečių giminės „palikuonis“ bėjimus šių tarpe sukėlė didžiulį nepasitenkinimą. Beveik visi jie prisišliejo prie votanistų – Adlerio Viligoteno giminės priešininkų sukurtos religijos pasekėjų. Votanistai nukryžiavo Kristą Baldrą, o jį patį nužudė strėlėmis, paleistomis iš lanko. Nugalėtiesiems teko ieškoti prieglobsčio Azijoje, Vengrijoje, Rusijoje, tolimosiose Šiaurės jūros salose. Dinastijos vyriausieji perduodavo kaip palikimą lenteles su senoviniais užrašais, dėl to viduramžiais Viligotenu giminę prakeikė vienas iš Romos popiežių.

Mitologinės erdvės

Sprendžiant pagal viską, vokiečiams Viliguto fantazijos buvo reikalingos tam, kad naciai galėtų sukurti mitą apie vokiečių rasės išskirtinumą bei pakeistų žydiškas šaknis turinčią krikščionybę išgalvota krikščionybe (Krito Baldro religija), kuri, atseit, nuo neatmenamų laikų buvo paplitusi vokiečių protėvių tarpe.

Minties polėkis, formuojant naujus mitus, visada būna labai įdomus. Netgi jei tai būtu panašu į beprotybę. Viligutas sukūrė didelę dalį esesininkų ritualų bei pasiūlė Vevelsburgo pilyje sukurti SS mistinių susirinkimų centrą. Jis savo ranką pridėjo ir prie simbolio – garsiosios „mirusiosios galvos“ – kūrimo. Karlas Marija Viligutas taip pat turėjo slaptų kontaktų su katalikų ordino „Opus Dei“ vadovybe.

Nesunku pastebėti tam tikrą Karlo Marijos Viliguto pasakojimų panašumą į šiuolaikinius fantastinius romanus. Tenka tik stebėtis tuo, kad kai kurie Trečiojo reicho vadovai visa tai priėmė visiškai rimtai. Tačiau visa tai negalėjo tęstis iki begalybės.

Saulėlydis

Norėdamas palaikyti savo senstančio organizmo darbingumą, Viligutas naudojo stiprius medikamentus, nevengdamas vartoti netgi haliucinacijas sukeliančių narkotikų, kad galėtų pradžiuginti Himlerį savo eiliniais „prisiminimais“ apie giminės kilmę. Po kiek laiko SS šefą pasiekė žinios apie okultisto alkoholizmą ir polinkį į narkotikus. 1939-ais metais Viligutas buvo pašalintas iš „juodojo ordino“ narių dėl sveikatos būsenos. Jam buvo įsakyta atiduoti špagą, žiedą ir durklą, ant kurio makščių buvo išgraviruotas esesininkų devizas.

Gyvenimo pabaigą mistikas praleido keliaudamas po kariaujančią Vokietiją. Jam padėjėja buvo paskirta esesininke Elzė Baltrus. Paprasti valstiečiai dažnai Viligutą palaikydavo slaptu Vokietijos karaliumi. Jau po jo mirties, kuri įvyko 1946-ųjų m. pradžioje, jo vaiduoklis ne kartą buvo pastebėtas Vevelsburgo apylinkėse, tose vietose, kuriose kartais viduryje baltos dienos žmonės ima jausti kažką antgamtiško.

Komentuok su Facebook paskyra: