Menkiausia užuomina apie tai, kad žmogus gali staiga, be jokios išorinės priežasties, imti ir užsiliepsnoti, atrodo pernelyg neįtikėtina, kad būtų verta kokio nors dėmesio. Kas gi žmogaus kūne galėtų sukelti tokią reakciją? Vis dėlto per daugiau kaip tris šimtmečius surinkta patikimų liudijimų, patvirtinančių reiškinį, kai žmonės be jokios priežasties, neprisilietę prie ugnies, staiga ima ir užsiliepsnoja. Viskas, kas lieka — tik pelenų krūvelė ir apanglėjusios galūnės. Mokslininkus labiausiai stulbina tai, kad šalia esantys tekstilės dirbiniai lieka sveikut sveikutėliai. Šis nepaaiškinamas reiškinys vadinamas savaiminiu žmogaus užsiliepsnojimu.
Daugeliu savaiminio žmogaus užsiliepsnojimo atvejų žmogus, kuriam staiga pasireiškia šis fenomenas, paprasčiausiai sėdi kėdėje. Buvo laikas, kai manyta, kad tokie fenomenai pasireiškia tik alkoholikams; viena sena teorija, mėginusi paaiškinti savaiminio užsiliepsnojimo priežastis, teigė, kad užsiliepsnojimą sukelia cheminė reakcija, kylanti alkoholiui kraujyje sumišus su įsiūčio išskiriamomis medžiagomis. Tokiomis teorijomis dabar niekas nebetiki, tačiau yra bendrų požymių, būdingų šiam reiškiniui. Paprastai žmogaus kūnas stipriai apdega. Iš tokių žmonių telieka pora apanglėjusių, pajuodusių, smilkstančių pėdų, rankų, kaukolių, stuburo slankstelių.
Kūnus naikinančios savaiminės liepsnos temperatūra būna kur kas aukštesnė net už krematoriumo temperatūrą. Nuostabą kelia tai, kad, nepaisant labai aukštos temperatūros, kurioje sudega nelaimingųjų drabužiai, o vietose, kur rėmėsi jų pėdos, ant kilimo lieka apanglėjimo žymių, greta esantys daiktai ar drabužiai lieka sveikut sveikutėliai. Žinomas atvejis, kai moteris, ištikta savaiminio užsiliepsnojimo, sudegė lovoje, tačiau ant paklodės ir antklodės neliko jokių žymių. Kartais tokiais atvejais ant lubų ir šalia esančių sienų randama suodžių ir gličių apnašų.
Bene pirmasis savaiminį žmogaus užsiliepsnojimą aprašė prancūzas Džeimsas Diuponas. Kai kuriuos tokius atvejus jis aprašė 1673 m. išleistoje knygoje De Incendiis Corporis Humani Spontaneis. D. Diupono susidomėjimą šiuo reiškiniu paskatino Nikolo Milė teismo procesas. Teismas pripažino, kad vyras nekaltas dėl savo žmonos mirties, kadangi ji savaime užsiliepsnojo ir sudegė. Nuo XVII a. pabaigos žmonės ėmė tikėti savaiminiu užsiliepsnojimu. Pavyzdžiui, Carlsas Dikensas savo 1852 m. išleistame romane „Nykieji namai“ aprašydamas romano herojaus Kruko mirtį jos priežastimi nurodė savaiminį užsiliespnojimą.
Garsiausias savaiminio užsiliepsnojimo atvejis įvyko 1951 m. liepos 2 d., kai Floridoje (JAV) sudegė 67 metų amžiaus pensininkė Merė Riser. Viskas, kas iš jos liko — kaukolė, susitraukusi iki beisbolo kamuoliuko dydžio, stuburo slankstelis, kairioji pėda ir sauja pelenų supamojoje kėdėje. Pareigūnai pareiškė, kad ji mirė dėl namuose kilusio gaisro, tačiau kambaryje daugiau niekas nesudegė — netgi medvilninės užuolaidos ir šalimais gulėjusi laikraščių krūva.
Panašus atsitikimas ne per seniausiai įvyko Prancūzijoje. 1998 m. lapkričio 17 d. buvo rasti menki likučiai 67 metų amžiaus moters, vardu Zizel, savo sodyboje netoli Honflero. Buvo rasta tik saujelė pelenų ir kairioji koja su šlepete. Tiesa, šįkart buvo sunaikintas ir moters krėslas su ratukais, tačiau visa kita namuose liko ugnies nepaliesta.
Tokiais atvejais policijos tyrėjai pateikia tik savo spėliones arba pasirenka labiausiai tikėtiną variantą akivaizdžiai nesuprantamiems dalykams paaiškinti. Savaiminio užsiliepsnojimo reiškinio tyrinėtojai neranda įtikinamo paaiškinimo. Alkoholio ir įsiūčio skleidžiamų medžiagų mišinys neturi jokio mokslinio pagrindo. Prielaida, kad tai gali sukelti perteklinis riebalų kiekis, taip pat nepasitvirtina, o spėjimui, kad savaiminio kūno užsiliepsnojimo reiškinį sukelia kūno elektros lauko sutrikimai, trūksta įrodymų.
Bene labiausiai priimtinas šio reiškinio paaiškinimas mūsų laikais yra nuomonė, kad tai — Dievo veikimo pasireiškimas. Ir nors šio teiginio moksliškai patvirtinti negalima, tokia versija bandant paaiškinti šį paslaptingą reiškinį šiandien yra įtikimiausia.
tipo vampyrai