Nors nepaprastai galingas sprogimas, praktiškai sunaikinęs Indijos uostą Bombėjų (dabartinį Mumbajų), įvyko dar 1944-ais metais, jo palikti pėdsakai mieste matomi dar ir šiandien…
Britų transporto garlaivis „Fort Staikinas“ buvo labai talpus, visiškai neseniai pastatytas (į vandenį laivas buvo nuleistas 1942-ais metais vienoje iš Kanados laivų statyklų) ir, iš pirmo žvilgsnio, pasižymėjo sėkme. Tik sėkme galima paaiškinti tą faktą, kad „Fort Staikinas“ 1944-ais metais sugebėjo ramiai ir be jokio konvojaus išplaukti iš britų uosto Birkenhedo į Atlanto vandenyną, per savaitę nuplaukti į Pakistaną, o dar po dviejų savaičių pasiekti Bombėjų. Visoje šioje tolimoje kelionėje laivui pavyko išvengti susitikimo su vokiečių torpednešiais ar povandeniniais laivais, kurių aukomis tapo ne vienas laivas. Tiesa, čia sėkmė nusisuko nuo laivo…
Į Pakistaną transporto laivas nuplukdė keletą nesumontuotų karinių lėktuvų ir kitokios karinės technikos. Į atsilaisvinusius laivo triumus buvo pakrauta 8700 ritinių gelumbės, 1395 tonos galingos sprogstamosios medžiagos, 300 tonų trinitrotuololo bei kitas krovinys: siera, kaučiukas ir 155 aukso lydiniai, kurių kiekvienas svėrė po 22 kg ir to meto kursu kainavo 5 milijonus JAV dolerių. Kaip jau minėta, su šiuo kroviniu laivas
sėkmingai pasiekė Bombėjų, o ten prasidėjo nemalonumai.
Nors kapitono pateiktuose uosto vadovybei dokumentuose aiškiai matėsi, kad laivą reikia iškrauti nedelsiant, iškrovimo darbai prasidėjo tik sekančią po atvykimo dieną – balandžio 14. Laivas prisišvartavo doke, mechanikai užsiėmė varikliais, o niekur neskubantys indai, dažnai kažką tarpusavyje susišūkaujantys, gervėmis ėmė krauti gelumbę iš laivo triumų ant prieplaukos. Vos tik prasidėjo pietų metas, darbininkai, tarsi susitarę, visi iki vieno paliko laivą.
Dabar sunku nustatyti, kas sukėlė katastrofą: ar nepakankama laivo komandos priežiūra, ar vieno iš krovėjų neatsakingumas. Gali būti, kad krovėjai neturėjo jokio supratimo apie pavojingą krovinį, esantį dėžėse laivo triumuose, todėl kuris nors iš jų galėjo įsitaisyti šalia šių dėžių parūkyti ar net nusnausti. Faktas toks, kad 14 valandą po pietų grįžę krovėjai pamatė, kad laivo triume tarp likusių audinių ir dėžių kyla dūmai.
Krovėjų brigadininko reakcija buvo žaibiška – jis buvo informuotas apie laivo krovinio turinį. Indas tučtuojau nuskubėjo į kapitono tiltelį ir pranešė apie nelaimę.
Buvo įsakyta nedelsiant pradėti gesinti gaisrą. Pirmiausia tai ėmė daryti laivo jūreiviai. Greitai iš Bombėjaus atvyko 2 gaisrininkų mašinos, ir gaisrininkai, užsidėję ant galvų saulėje blizgančius šalmus, ėmė pilti vandenį į laivo triumus.
Pati didžiausia problema buvo ta, kad niekas negalėjo tiksliai pasakyti kurioje vietoje buvo gaisro židinys. Virš denio sklaidėsi tik dūmai, o pačios ugnies nesimatė. Nuo degančios gelumbės svilinantis karštis buvo toks didelis, kad niekas ne tik negalėjo nusileisti į triumus ir bent apytikriai pamatyti kurioje vietoje yra gaisro židinys, bet netgi prisiartinti prie atvirų triumų. Rezultatas buvo toks, kad gaisrininkų į triumus pilamas vanduo tik kėlė degančius gelumbės ritinius aukštyn į tarpdeninę erdvę, kurioje ir buvo sukrauta didžioji dalis sprogstamųjų medžiagų…
Praėjo pusvalandis, o gaisras nebuvo užgesintas. Uosto viršininkas asmeniškai davė įsakymą į uostą vykti dar 15-ai gaisrinių mašinų, tačiau ir jos mažai kuo galėjo padėti.
Apie 15-ą valandą kairiajame garlaivio borte galinėje laivo dalyje buvo pastebėta tamsiai raudona dėmė, kuri greitai plito. Dabar pasidarė aišku, kur yra pagrindinis gaisro židinys. Tačiau norint jį pasiekti, reikėjo laivo borte išpjauti skylę, o gaisrininkai tokių priemonių kaip tik neturėjo…
Kapitono pasirinkimas buvo nepaprastai sudėtingas – juk niekas kitas neturėjo įgaliojimų nuspręsti, ką daryti su laivu toliau. Tikėtis, kad laivo komandai ir indų gaisrininkams galiausiai pavyks užgesinti gaisrą, skubiai išplaukti į reidą, kad apsaugoti uostą nuo sugriovimų sprogimo atveju, arba paskandinti laivą tiesiog šalia prieplaukos?
Kol kapitonas galvojo, kokį pasirinkti sprendimą, laikas ėjo. Pats teisingiausias sprendimas – nuplukdyti laivą šalin -jau buvo nebeįmanomas, nes prasidėjo atoslūgis ir laivas būtų užplaukęs ant seklumos. Atiduoti įsakymą paskandinti laivą kapitonas taip ir nesiryžo. Liko viena išeitis: laukti ir tikėtis paties geriausio.
Buvo bandoma ir toliau gesinti ugnį, tačiau šie bandymai buvo nesėkmingi. Apie 16-ą valandą dūmai tapo dar tirštesni, o iš atvirų triumų pasirodė ugnies liežuviai. Visi šios tragedijos dalyviai suprato, kad laivas pasmerktas. Jūreiviai ir gaisrininkai metė visus įrankius ir nuskubėjo prie uosto vartų. Po kelių minučių laive „Fort Staikinas“ nugriaudėjo sprogimas…
Visą tą laiką, kol degė laivas, gyvenimas uoste toliau tekėjo savo vaga. Bombėjuje dažnai kildavo gaisrai laivuose, gabenančiuose medvilnę, tad ir šis gaisras nesukėlė didelio ažiotažo. Apie tai, kad garlaivis yra tikra „plaukiojanti bomba“, žinojo labai mažai žmonių, nebuvo imtasi jokių saugumo priemonių, niekas iš uosto darbuotojų nebuvo perspėtas apie pavojingą krovinį, todėl sprogimo pasekmės buvo iš tiesų siaubingos.
Gaisrininkai ir jūreiviai, nespėję palikti laivo denio, paprasčiausiai dingo – tik vėliau buvo rasta keletas gaisrininkų šalmų. Gaisrininkų mašinos, stovėjusios prieplaukoje, buvo išmėtytos po visą uostą. Apie 30 laivų, stovėjusių kituose dokuose, buvo taip apgadinti, kad jų remontuoti nebeapsimokėjo. Pvz., vienas iš krovininių garlaivių buvo išmestas iš vandens ir atsidūrė sausumoje kelis šimtus metrų nuo prieplaukos.
Vienu akimirksniu nebeliko apie pusę šimto uosto teritorijoje stovėjusių sandėlių. Jų turinys: grūdai, ginklai, šaudmenys buvo išmėtyti po didžiulę uosto akvatoriją. Kai kuriuose užsidegusiuose sandėliuose ėmė sproginėti juose laikomi sprogmenys…
Tačiau tai dar buvo ne viskas. Į orą pakilo šimtai tūkstančių tonų degančios medvilnės, o vėjas šį rusenantį debesį nunešė į miesto pusę. Prasidėjo gaisrai pačiame Bombėjuje. Mediniai nameliai užsiliepsnodavo vienas po kito, žmonėms nebuvo kur slėptis ir jie sudegdavo tiesiog gatvėje. Daugiamilijoniniam miestui grėsė visiškais sunaikinimas.
Bombėjų išgelbėjo tik visuotinė mobilizacija. Ištisas tris paras kariai, jūreiviai ir taikūs gyventojai kovojo už savo miestą, sukurdami „mirties zoną“. Tai buvo pusės kilometro platumo žiedas, juosiantis uosto teritoriją. Šioje zonoje buvo sprogdinami visi pastatai. Tik tokiu būdu buvo galima išvengti tolimesnio gaisro plitimo. Ir vis tik paskutinis ugnies židinys buvo užgesintas, kai nuo sprogimo laive „Fort Staikinas“ jau buvo praėjusios trys savaitės.
Vėliau vienoje iš Bombėjaus gatvių, maždaug 1 km atstumu nuo uosto akvatorijos, buvo rastas garo katilas iš sprogusio laivo. 3 tonas sveriantis laivo „Fort Staikinas“ inkaras buvo išmestas sprogimo į atvirą jūrą ir ten paskandino nedidelį žvejų laivelį. Greitai įvairiose vietose buvo aptiktos ir kitos laivo dalys. Tačiau lieka neatsakytas vienas klausimas: kur dingo 155 aukso lydiniai, kurie taip ir nebuvo iškrauti iš laivo?
Praėjus kelioms dienoms po tragedijos Bombėjuje iš gana tolimo kaimelio batsiuvys kreipėsi į policiją ir perdavė vieną aukso lydinį. Šis lydinys perskrido keletą kalvų, pramušė batsiuvio trobelės stogą ir įsmigo į grindis. Senis norėjo paimti luitą į rankas, tačiau lydinys buvo toks karštas, kad nudegino jas, palikdamas didžiules pūsles ant delnų. Tai buvo vienintelis auksas, aptiktas po sprogimo. Visas kitas auksas kažkur dingo.
Niekas negali tiksliai pasakyti kiek žmonių žuvo per šią tragediją. Lavoninėse ir ligoninėse buvo užregistruota 1500 užmuštųjų ir 3000 sužeistųjų. Tačiau niekas neskaičiavo, kiek žmonių visiškai sudegė ar dingo be žinios – tuo metu niekas negalėjo tiksliai pasakyti kiek žmonių gyvena šiame dideliame Indijos mieste, kurio senieji gyventojai iki šiol prisimena šios siaubingos katastrofos smulkmenas.
pagal mįslės ir faktai 2010.o3