XIX-o amžiaus viduryje Bunevilo miestelio (Konektikuto valstija, JAV) apylinkėse šalia kelio stovėjo tuščias namas, apie kurį tarp vietinių gyventojų sklido bloga šlovė. Jis buvo vadinamas „vaiduoklių namu“ ir gyventojai stengėsi prie jo nesiartinti. Pasirodo, namo šeimininkas su visa šeima vieną naktį kažkur dingo, palikęs visus daiktus namuose, drabužius, maisto atsargas, arklius arklidėje, karves laukuose. Viskas išliko, išskyrus namo gyventojus – vyro, moters, trijų mergaičių, berniuko ir kūdikio.
Kartą atsitiko taip, kad Nacionalinės gvardijos pulkininkas Džekas Makardlas ir teisėjas Maironas Vėjus vyko iš Bunevilio į Mančesterį. Tuo metu, kai jie buvo prie „vaiduoklių namo“, kilo stipri audra. Keliauninkai įėjo į namą ir iš karto atsidūrė absoliučioje tamsoje ir tyloje. Pro langus ir plyšius nesimatė jokių žaibų blyksnių, nesigirdėjo perkūnijos trenksmo.
«“Kai šiek tiek grįžau į save po nepaprasto efekto – perėjimo iš audros į visišką tylą, – rašė Makardlas savo straipsnyje, išspausdintame 1876 m. rugpjūčio 6 d., – tai mano pirmasis noras buvo vėl atidaryti duris, už kurių rankenos aš nesąmoningai laikiausi. Aš pastūmiau duris. Jos prasivėrė, didžiulei savo nuostabai pamačiau, kad jos veda ne į lauką, o į kažkokį kitą kambarį!..“
„Ši patalpa buvo apšviesta blausia žalsva šviesa, – tęsė pulkininkas, – kurios šaltinio negalėjau nustatyti. Tylaus i akmeninio kambario viduje buvo aštuoni ar dešimt žmonių kūnų. Visi gulėjo išsiskėtę ant grindų, išskyrus vienos jaunos moters kūną. Ji sėdėjo, nugara prisispaudusi prie sienos. Kita moteris, vyresnė, laikė glėbyje apsikabinusi kūdikį. Paauglys berniukas gulėjo veidu žemyn prie barzdoto vyro kojų. Kūnai buvo įvairiose irimo stadijose.
Kol aš stovėjau, apstulbintas šio reginio, teisėjas Vėjus, mane nustūmė nuo durų ir ryžtingai įžengė į kambarį. „Vardan Dievo! – surikau aš, – Neikite tenai! Geriau greičiau pasišalinkime iš šios siaubingos vietos!“.
Tačiau Vėjus nekreipė jokio dėmesio į mano prašymą. Jis pritūpė šalia vieno lavono ir, norėdamas geriau į jį įsižiūrėti, pakėlė pajuodavusią jo galvą. Tuo metu man užgniaužė kvapą. Pajutęs, kad krentu, aš sučiupau durų rankeną ir, išvirtęs iš keistojo kambario, nesąmoningai užtrenkiau duris.
Daugiau nieko nebeatsimenu. Sąmonę atgavau po šešių savaičių Mančesterio viešbutyje. Pasirodo, kad buvo išsiųsti žmonės ieškoti manęs ir teisėjo Vėjaus, tačiau apleistame name aptiko tik mane vieną. Teisėjo niekas daugiau nebepamatė“.
Sunku įsivaizduoti paslaptingesnę istoriją… Peršasi, tikriausiai, viena mintis: kambarys, į kurį pateko Makardlas ir Vėjus, buvo kitame matavime. Kai naktiniai keleiviai įėjo į namą, juos apsupo neįprasta tamsa ir tyla. Tie, kuriems teko pabuvoti kituose matavimuose, šias vietas dažnai nusako būtent taip – keistai tylias, be jokios gyvybės. Tikriausiai teisėjas Vėjus pateko į erdvės ir laiko spąstus, į kuriuos iki to laiko jau buvo patekę keletas žmonių.
kur veda tos duris i namus?
kur tqas namas noriu pavėšėti
xd 😀
Tai po triju savaiciu jis pabudo viebutyje? Ne ligonineje? Beje kur tas namas? As Mancesteryje gyvenu, butu idomu aplankyti
Cia mano hata statyta :DDDD
kaip juokingai skamba “ į kitą išmatavimą “ 😀 lyg ten būtu lubos aukščiau , bei apskritimas būtu trikampio pavidalo 😀
kurwa tu atsilikes naxui dalbajobas blet matavimas kokios tau blet lubos mulki..
Gerai stumi.
Tegul nama sugirauna ir pamatys kas ten yra o tas duris i muzieju nuveza kas ilis ir dead. 😀
cia man primena simpsonus kai haumeris pakliuvo i kita maravima XD
Į kitą išmatavimą tai čia tipo į 4 Dimensiją? 😀
Durneliai cia amerikoi skaityt ismokit 😀
noreciau kad mano palepe vestu i bara