Liudininkai kartais NSO pilotus nupasakoja kaip labai panašius į žmones, netgi apsirengusius „žemiškais“ rūbais, ir tik sustingę veidai ir kažkokia nenatūrali, „medinė“ eisena išduoda juos esant svetimais. Paprastai jie tarpusavyje nekalba. Taip pat ignoruoja žmones, o jeigu ir kreipiasi į juos, tai „balsai“ skamba žmonių galvose. šie išvaizdos ir elgsenos ypatumai sukelia mintį, kad liudininkai greičiausiai matė ne gyvus sutvėrimus, o į žmones panašius biorobotus, sukurtus kažkokiems uždaviniams Žemėje atlikti.
1988-ųjų metų ruduo Maskvoje buvo ypač turtingas susitikimais su tokio tipo subjektais. Štai ką rašė į vieno Maskvos laikraščio redakciją studentas Vadimas Leontjevas: „Rugsėjo 15 dieną sėdau į metro traukinį Žiedinėje linijoje, norėdamas nuvažiuoti į stotį „Kultūros parkas“. Iš karto atkreipiau dėmesį į aštuonių žmonių grupę, sėdėjusią vagono gale. Keturiese sėdėjo vienoje pusėje, kiti sėdėjo prieš juos, kitoje pusėje, priešais juos. Visi sėdėjo tylėdami, sustingusiais, be jokios išraiškos veidais, nenatūraliai ištiesę nugaras, ir žiūrėjo priešais save. Apsirengę buvo vienodais drabužiais -juodos odinės striukės, kelnės sukištos į ilgaaulius batus. Visa tai atrodė labai keista.
Maždaug po pusantros valandos aš grįžau iš parko ir vėl įsėdau į tą patį vagoną. Jį įsiminiau iš vieno užrašo, kuris buvo išraižytas prie durų. Mano jau matyta kompanija sėdėjo tose pačiose vietose! Reiškia, jie kelis kartus apvažiavo Žiedinę liniją. Tačiau kokiu tikslu?
Nusprendžiau juos pastebėti. Kitoje stotyje persėdau į kitą vagoną, iš kur jie buvo geriau matomi. Taip apvažiavau 4 kartus visą Žiedinę liniją, tačiau keistieji žmonės ir toliau sėdėjo nejudėdami ir žiūrėdami priešais save. Atrodė, kad jie visiškai nesirengia išlipti. Aš juos stebėjau ilgiau nei 2 valandas, tačiau per tą laiką jie tarpusavyje neapsikeitė nė vienu žodžiu ar gestu! Daugiau nebeturėjau laiko, todėl man teko išlipti iš traukinio“.
Tą patį rudenį Maskvos šiaurėje įvyko panašus atsitikimas, apie kurį 2003-iais metais, praėjus 15 metų po jo, papasakojo Zulfija Sadykova.
„Aš važiavau autobusu, – atsimena moteris. – Kai jis sustojo, pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kad stotelėje nieko nėra. Tačiau vos tik vairuotojas atidarė duris, į saloną įlipo 6 žmonės – 5 vyrai ir moteris, kurie atsirado neaišku iš kur. Vyrai buvo vienodai apsirengę: tamsios striukės, tamsios kelnės, tamsūs marškiniai. Jų veidai buvo išbalę ir kažkokie nejudrūs. Tik akys žiūrėjo labai įdėmiai, tarsi hipnotizuodamos. Moteris labai panaši į savo bendrakeleivius, tai pat apsirengusi tamsiais drabužiais. Viską dar kažkaip būtų galima paaiškinti, jei ne viena aplinkybė: visų įlipusiųjų į autobusą veidai buvo visiškai panašūs vienas į kitą, sutapo netgi smulkmenos.
Autobusu važiavo nemažai keleivių, iš pradžių jame girdėjosi triukšmas, bendrakeleivių pokalbiai, tačiau vos tik įlipo keistieji nepažįstamieji, triukšmas greitai nutilo, visų žvilgsniai nukrypo į naujai įlipusiuosius. Tarpusavyje jie nekalbėjo, tik keitėsi žvilgsniais. Aš vėliau nusprendžiau, kad tie „žmonės“ tarpusavyje bendrauja telepatiniu būdu. Jie visi išlipo visiškai tuščioje stotelėje, kur nebuvo nė vieno žmogaus. Ir čia įvyko dar vienas nesuprantamas dalykas. Pro šalį važiavo kitas autobusas, kuris juos nuo mūsų paslėpė gal 2-3 sekundėms. Kai vėl pasimatė stotelė, jų nė vieno nebebuvo! Pasislėpti jie niekur negalėjo, nes vieta buvo atvira, kažkuo nuvažiuoti taip pat negalėjo. Keistieji „žmonės“ paprasčiausiai išnyko“.
Apie kitą nepaprastą atsitikimą papasakojo vaikais, kurie ėjo į užsiėmimus Pionierių rūmuose, esančiuose Lenino kalnuose.
Prieš pagrindinį rūmų pastatą buvo aukštas ir labai plonas metalinis bokštas su maža aikštele pačioje bokšto viršūnėje. Aikštelėje buvo tvirtinami prožektoriai, į ją patekti buvo galima tik siaurais bokšto išorėje esančiais laiptais. Vaikai paaiškino, kad nė vieno karto, kai lanko užsiėmimus rūmuose, šioje aikštelėje nematė žmonių. O tą pavakarę ten stovėjo net 4 žmonės. Vaikams įsiminė tai, kad jie visi buvo vienodo ūgio ir vienodai apsirengę, stovėjo nejudėdami ir žiūrėjo tiesiai prieš save. Vaikai juos apžiūrinėjo kokias 15 minučių, laukdami, kada jie ims leistis žemyn, bet keistieji žmonės net nesujudėjo. Susijaudinę vaikai apie žmones bokšte papasakojo rūmų sargui. Jų pasakojimą patvirtino ir keletas suaugusių žmonių, kurie ėjo pro šalį ir taip pat pastebėjo žmones bokšte. Nustebęs sargas nusprendė pats pažiūrėti į nepažįstamuosius. Tačiau kai sargas su vaikais išėjo iš pastato, bokšto aikštelėje nieko nebebuvo! Nusileisti per tokį trumpą laiką išoriniais laipteliais buvo paprasčiausiai neįmanoma!
Išorinis panašumas į žmones ir tuo pačiu į akis krentanti keista, „nežmoniška“ elgsena, kuri pasireiškia sugebėjimu tiesiog akimirksniu išnykti, o greičiausiai telepatiškai paveikti stebinčius žmones, verčia manyti, kad šios būtybės yra biorobotai ar, visiškai įmanomas dalykas, valdomi fantomai, sukurti nežemiškojo proto. Jų buvimo Žemėje tikslas neaiškus. Kai kas teigia, kad jie renka žinias apie žmonių civilizaciją. Tačiau mums atrodo, kad greičiausiai teisūs tie, kurie teigia, kad ateiviai ir jų dirbtiniu būdu sukurti pasiuntiniai dažniausiai užsiima žmonių grobimu ir strateginių objektų – aerodromų, karinių bazių, slaptų laboratorijų ir t.t. – stebėjimu. Virš tokių objektų NSO pakimba ypač dažnai, todėl neturėtų būti nieko labai keisto, jei tokių objektų apylinkėse atsiranda keistų būtybių.
Tokios būtybės buvo pastebėtos 2006-ais metais netoli NATO karinės aviacijos bazės Italijoje. Beje, virš šios bazės labai dažnai pastebimi NSO. Viskas įvyko gana dramatiškomis aplinkybėmis. Vėlai vakare policija persekiojo didžiuliu greičiu važiavusį automobilį. Lengvojo automobilio vairuotojas posūkyje jo nesuvaldė ir atsitrenkė į džipą. Daugybė liudininkų matė, kaip lengvasis automobilis persivertė nuo smūgio, joje užsidegė benzinas, o liepsnos akimirksniu apėmė visą mašiną. Atrodė, kad joje buvusiems žmonėms nėra jokių galimybių išgyventi. Tačiau staiga iš abiejų liepsnojančio automobilio pusių atsidarė durelės ir iš jo išlipo vairuotojas ir keleivis. Jų drabužiai degė, tačiau jie abu išsitiesė ir nužingsniavo į artimiausią miškelį, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Liudininkai vėliau tvirtino, kad abu buvo aukšto ūgio, tiesios laikysenos, greitos eisenos. Jie tarsi nejautė skausmo ir nekreipė jokio dėmesio į degančius rūbus. Policininkai tą pačią naktį iššukavo visą miškelį, tačiau taip nieko ir nerado.
Kitokio paaiškinimo, išskyrus tai, kad tai buvo biorobotai, pagaminti iš Žemėje nežinomos tvirtos medžiagos, į galvą paprasčiausiai neateina. Liudininkai ne kartą pažymėjo ateivių sugebėjimą nelauktai išnykti ir taip pat nelauktai atsirasti. Iš tiesų ateiviai, tikriausiai, niekur neišnyksta, tik mums pasidaro nebematomi. Visa tai gali užfiksuoti prietaisai.
Apie tai liudija įdomus atsitikimas, įvykęs Švedijoje, vienos žinomos įmonės daugiaaukščiame ofise. Monitoriuose, sujungtuose su stebėjimo kameromis, dispečeris pastebėjo 3 koridoriumi žingsniuojančius vyrus, kurių išorė ir elgesys jam pasirodė įtartinas. Visi jie buvo vienodo ūgio, vienodai apsirengę. Tačiau keisčiausia buvo tai, kas iš karto krito į akis – visi vyrai buvo panašūs į garsųjį aktorių Arnoldą Svarcnegerį. Į tokius „praeivius“ tiesiog nebuvo neįmanoma atsisukti, tačiau niekas, pro ką praėjo ši trijulė, net nepažvelgė į jų pusę.
Dispečeris susisiekė su apsauga, esančia prie įėjimo į pastatą, tačiau tie teigė, kad jokių „Svarcnegerių“ nematė. Jis nupasakojo keistosios trijulės išorę ir buvimo vietą, o apsaugininkai metėsi, norėdami juos sulaikyti. Ekranuose buvo aiškia matoma, kaip apsaugininkai net 2 kartus praėjo pro pat keistuosius nepažįstamuosius, tarsi net nepastebėdami jų. Trijulė be jokių kliūčių praėjo pro sargybos postą ir išėjo iš pastato.
Vėliau buvo atliktas šio incidento tyrimas, kuris parodė, kad niekas trijų keistųjų subjektų nematė, išskyrus dispečerį, stebėjusį juos monitoriaus ekrane. Visą vaizdo įrašą paėmė specialiosios tarnybos, tačiau nuo to laiko nieko apie tai negirdėti.
Įmonė buvo šiek tiek susijusi su naujausių ginklų kūrimu, todėl visą šį epizodą, nors ir su kai kuria doze abejonių, galima paaiškinti tuo, kad biorobotų trijulė užsiėmė špionažu savo sukūrėjų – ateivių iš kitų planetų – naudai. Tačiau ką veikė dirbtiniai žmonės 1988-ųjų metų rudenį Maskvoje, kur ir kokiu tikslu važiavo visuomeniniu transportu, mes tikriausiai taip niekada ir nesužinosime.
Tikiu
Shoot, so that’s that one suspspeo.
nemanau kad cia ateiviu darbas,paprasciausiai NSO sukure biorobotus
ateiviai ir nso tipo skiriasi ania? :DD šiaip tikėtina, kad tai tie biorobotai. Esu ir aš tokį panašų svirdulį mačius, tik tiek, kad jis kalbėjo, reiškia buvo žmogus.
tikra tiesa, nes snd pats maciau tokia moteri kaip koks „medis“ ejo ir as i ja pasiziurejau o ji i viena taska tiesiai ziurejo visa buvo juodai apsirengus tik turejo balta rankine ir nepatikesit kur ja maciau-ogi einant i MAXIMA : DDDD. Bet rimtai tokia i maxima einancia maciau : DDDD
ką čia kaikurie pūliuojat. nso reiškia neatpažints skraidantis objektas. jis gali būti pagamintas ir žemėje, bet jis nebus niekam žinomas ir laikys jį neatpažintu. o šiaip bijo robotai yra. na kaip mes – žmonės lendam visur į kitas planetas, taip ir jie. tik tiek, kad jie daug protingesni.