Kaip rodo ilgas pranešimų ir liudijimų sąrašas (apie kurį jau rašėme straipsnyje NSO istorija), kontaktai su laivais iš kitų pasaulių yra buvę per visą žmonijos istoriją. Anot 1962 metų Nobelio premijos laureato už DNR struktūros atradimą chemiko Frensio Kriko, yra galimas daiktas, kad kokia nors tarpžvaigždinė supercivilizacija tolimoje praeityje Žemės planetą užkrėtė kažkokiais mikroorganizmais, kurie vystėsi duodami pradžią žmonių giminei.
Anot rusų mokslininko Vsevolodo Troickio, Žemė iš esmės yra naujų gyvybės formų bandymo laukas, kurį kontroliuoja aukščiausio išsivystymo, mums nepažįstamos būtybės. Popolio Vuho pasakojimai, šventoji majų knyga iš Kičės, atrodo, patvirtina teoriją, kad NSO įgulą sudaro dievai, panašiai kaip pasakojama šiaurės vakarų Autralijos aborigenų legendose. Anot tų legendų, labai senais laikais jų dievai ant uolų nupiešė milžiniškus žmogiškų būtybių paveikslus, kurių veidai neturi burnų ir kurie ant galvų turi užsimovę skafandrus. Tie piešiniai yra žinomi vandchinų pavadinimu.
Apmokiusios čiabuvius, vandchinos pavirto mistinėmis gyvatėmis ir pabėgo į artimiausias balas. Nuo to karto jas retkarčiais galima matyti naktimis danguje šviesulių pavidalu.
Indijoje dievybės Indra, Jama, Varuna, Kuvera ir Brahma turėjo skraidymo aparatus, vadinamus „vimanomis“, kurios, dievybėms skrendant dangaus skliautu, skleisdavo šviesos blyksnius. Skraidymo aparatai yra aprašyti „Mahabharatoje“ pateikiant gausybę detalių, matmenų ir apibūdinimų.
Senovės Kinijos gyventojai, savo ruožtu, patys save vadino „dangaus vaikais“, o jų literatūroje yra pilna pasakojimų apie nežinomus skraidančius objektus. Valdant karaliui Si Dži, prieš 4000 metų ant Feičango upės kranto žmonės matė dvi saules. Mačiusiųjų liudijimu, abi saulės kėlė tokį triukšmą, lyg būtų griaudėjęs griaustinis. Rašytojas Vangas Džija, kuris gyveno valdant Činų dinastijai, papasakojo tokią istoriją, kuri atsitiko IV amžiuje prieš Kristų: „Trisdešimtaisiais imperatoriaus Jao valdymo metais virš Vakarų jūros bangų pasirodė milžiniškas laivas. Virš to laivo naktį užsidegė ir užgeso stipri šviesa. Dėl to tas laivas buvo vadinamas Mėnulio, arba Žvaigždžių, laivu.“
Ryšio tarp NSO ir dieviškų atsitikimų taip pat randame ir daugelyje Biblijos vietų. Pavyzdžiui, pranašas Ezekielis Babilonijos apylinkėse sutiko skraidantį vežimą ir tą susitikimą aprašė taip smulkiai, kad NASA inžinierius Jozefas Bliumrichas praėjus šimtmečiams ėmėsi statyti jį ir užpatentavo kai kuriuos jo komponentus.
„Egzodo“ knygoje milžiniškas švytintis debesys vedė iš Egipto bėgančią Izraelio tautą rodydama kelią ir parūpindama jai maisto, ir net padegė žemę, kai Jehova Mozei davė dekalogą. Pagal Evangelijų pasakojimus Betliejaus žvaigždė, kuri keliavo dangumi ir sustojo parodydama keliauninkams kelią, galėjo būti protingų būtybių valdomas skraidantis objektas.
Lotynų klasikai Plinijus Vyresnysis, Dijas Kasijas, Seneka ir Ciceronas taip pat paliko žinių apie neatpažintus objektus danguje, ir tai buvo siejama su aukščiausiomis galiomis. „Eneidoje“ Virgilijus kalba apie „ratus, kurie greitai vežė dievus“. „Stebuklų knygoje“ istorikas Julijus Paklusnusis aiškina, kad, būdami konsulais, Kajus Marijus ir Lucijus Valerijus virš Tarvinijos matė „į deglą panašų daiktą, kuris staiga nusileido iš dangaus“.
Tame darbe taip pat galime perskaityti, kad Spoletoje, dabar Umbrija, „ugninis aukso spalvos kamuolys sukiodamasis nusileido į žemę, o pakui pakilo ir nuskrido į dangų, kur nuo akinančios jo šviesos aptemo saulės diskas“. Titas Livijus, savo ruožtu, pasakoja apie vaiduokliškus laivus, kurie švytėdavo danguje, ir apie kibirkščiuojančiais drabužiais apsirengusius žmones, kurie pasirodydavo įvairiose imperijos vietose.
Kosminių objektų arba figūrų pasirodymas taip pat žymi tam tikrus kritiškus istorijos momentus, kurių metu minėti objektai, atrodo, pasirengę įsikišti į žmonių reikalus, kaip buvo per kovas tarp krikščionių ir maurų ir Amerikos užkariavimo metu. Karolio Didžiojo kampanijos prieš pagonis saksonus pergalė vienuolio Lorenco buvo priskirta dviejų didelių raudonos palvos skydų pasirodymui lemiamų kautynių metu.
Kaip ir žydų tauta, actekai, kurie gerai išmanė astronomijos dalykus, ėmėsi masinio kraustymosi, kuriam vadovavo dievybės iš aukštybių. Anot indėnų hopių, kurie gyvena dabartinėje Arizonoje, legendų, jų protėviai valdė žemes, esančias Vakaruose, o kai tos žemės pradingo vandenyne, iš aukštybių atvykusios būtybės, vadinamos kačinos, jiems padėjo persikelti į Amerikos žemyną skraidančiais skydais.
Xuo XII amžiaus dabartinio Malio gyventojai garbino žmogaus akiai nematomą Žvaigždę, žinomą Sirijaus B vardu, kuri Vakaruose buvo atrasta tik XX amžiuje. Kai jų paklausta, iš kur jie apie ją sužinojo, jie aaiškino, kad kartą buvo atvykusios būtybės iš Sirijaus žvaigždyno turėdamos tikslą Žemėje sukurti savo bendruomenę. Tos nežinomos būtybės, kurios vadinosi „nommo“, į Žemę atvyko laivu, kuris skrido oru. Apie laivo nusileidimą šalies šiaurės rytuose dogonai papasakojo labai vaizdingai: „Laivas nusileido ant sausos Lapino žemės ir pakėlė dulkių verpetą. Nusileidimo vietoje liko išdegusi žemė. Laivas buvo panašus į liepsną, kuri užgeso jam palietus žemę. Jis buvo raudonas kaip ugnis, o kai nusileido, vėl tapo baltas.“
faktas
prometheus