Kalbėsime apie tuometinio Pekino ankstyvosios istorijos akademijos profesoriaus Tsum Umnui tyrimų ataskaitą, pasirodžiusią šiek tiek reikšmingu pavadinimu „Griovelinis raštas, kosminiai laivai, kurie, kaip teigia užrašai, egzistavo prieš 12 000 metu“. Daugelį metų ši istorija buvo paleoastronautikos tyrimu arkliuku. Ši medžiaga lig šiol keista ir sensacinga. Priešingai, kuo daugiau detaliu ryškėja, tuo daugiau klausimu kyla. Kas ypatinga įvyko?
Tai atsitiko 1937-1938 metais, kai kinu archeologai surengė archeologine ekspedicija į Kinijos kalnų regioną. Tie kalnai įvairiai vadinami: Bayan Hara Ula, Bajan HarŠan arba Bajan Hara Ula. Pastarasis ne visai tikslus, tačiau mieliau vartojamas, todėl dažnas literatūroje, tad ir aš vartosiu šį pavadinimą. Ši vietovė nėra Kinijos ir Tibeto regione, kaip dažnai neteisingai teigiama, o Cinghai ir Sicuanio provincijų pasienyje. Jos koordinates: 96-99 laipsniai rytų ilgumos ir 33-35 laipsniai šiaurės platumos. Tos vietoves plotas beveik toks kaip buvusios VDR.
Iš šio regiono išteka Huanghes, Jangdzes ir Mekongo upės. Pastaroji teka į pietus ir yra svarbiausias Vietnamo vandens šaltinis. Šioje vietoje kalnai yra 5000 m virš jūros lygio, tačiau slėniuose, kurie yra 2000 m virš jūros lygio, vasarą maloniai šilta. Mokslininkai mano, kad prieš 20 000 metu čia buvę daug šilčiau. O žmonių gyvenviečių pėdsakai siekia priešistorinius laikus. Ir dar vienas įdomus faktas: šiauriniame Bajan Hara Ulos kalnų pakraštyje yra keletas ežerų, vadinamu Žvaigždžių jūra.
Ar tai ateiviu skeletai?
1937-1938 metais šioje vietovėje archeologu ekspedicija, vadovaujama profesoriaus Ci Putei, urvuose atrado tvarkingai išrikiuotas kapavietes. Jose buvo daugybe palaikų. Jų vidutinis ūgis – apie 1,3 metro, taigi mažiau nei kokios nors mūsų planetoje gyvenančios tautos. Tiesa, dydžiu jiems prilygsta nebent pigmejai, gyvenantys Centrines Afrikos džiunglėse. Nežinomos smulkaus sudėjimo, siaurų pečių, plonomis galūnėmis būtybės. Kai kuriuose šaltiniuose pažymimi silpni rachito požymiai. Kaulų struktūra tiksliausiai apibūdintume lygindami su paukščio ar skraidančio žinduolio. Jų galvos buvo neproporcingai didelės. Dėl didžiulių galvų ir mažo kūno šios būtybės atrodė nevykusiai ir neįprastai, tarsi būtų iš kito pasaulio. Lygiai taip pat, kaip mūsų dienomis vaizduojami žmogeliukai, dažnai grobiantys žmones!
Šios Kinijos dalies legendos ir mitai pasakoja apie mažo ūgio, liesus geltonodžius padarus, atvykusius iš debesų. Dėl išskirtinio bjaurumo ir nepanašumo į vietinius gyventojus jie buvo puldinėjami ir išžūdyti. Net šiais laikais nepatikliems ir prietaringiems to kalnų regiono gyventojams urvai yra tabų. Todėl palaikai išliko nepaliesti iki ketvirtojo dešimtmečio, kai juos atrado archeologai.
Antropologai skeletus skirsto į dropus ir khamus, dvi šioje Bajan Hara Ulos srityje gyvenusias gentis, kurių išvaizda atitinka aprašytų palaikų. Jie nepriskiriami jokiai etninei grupei. Skeletų amžius yra maždaug 12 000 metu.
Galvosūkis dėl akmeninių skritulių.
Tikra sensacija tapo 716 akmeninių skritulių, kurie buvo rasti šalia palaikų. Jie panašūs į senovines vieno centimetro storio, 30 cm diametro, su viduryje apvalia maždaug piršto diametro skyle plokštelės. Yra ir grioveliai. Tik nuo šiuolaikinių garso plokštelių skiriasi tuo, kad grioveliai eina iš vidurio spirale į pakraštį. Tarp dviejų griovelių išgravyruoti keisti rašmenys.
Kinų archeologai prie šių ženklų plušėjo daugiau nei 20 metų. Tik 1962 metais Pekino ankstyvosios istorijos akademijos mokslininkų komanda, vadovaujama profesoriaus Tsum Umnui, iššifravo kelių diskų įrašų fragmentus. Griovelių hieroglifai pasakoja nusileidusių kosmonautų nuotykius. Tai vyko tuo metu, kai, pagal mūsų klasikinę istoriją, kosminės keliones nebuvo įmanomos. Metraštininkas, kuris savo istoriją užrašė ant akmeninių skritulių,pasakoja, kad jo tautiečių grupė prieš 12 000 metų buvo nublokšta į trečiąją Saulės sistemos planetą. Leidžiantis jų kosminis laivas buvo smarkiai apgadintas. Truko medžiagų, todėl negalėjo pataisyti kosminio laivo ar sukonstruoti naujo. Nusileido visiškai svetimame pasaulyje ir buvo priversti šioje Bajan Hara Ulos srityje apsigyventi. Jei tikėsime minėtomis vietinėmis legendomis, tai priešiškai nusiteikusios gentys juos išnaikino.
Oficialusis mokslas ši fantastiškai skambanti pranešima, kuris 1965 metais prieš Ankstyvosios istorijos akademijos valią buvo paskelbtas Japonijoje, priėmė kaip provokacija. Kinija ir Tarybų Sąjunga nenoromis jį įsidėmėjo. Kinų archeologai buvo labai atsargūs kalbėdami šia tema. Vakaruose tyrimu rezultatai, gauti penkių archeologu komandos, buvo ignoruojami (dar ir dabar) arba apšaukiami išsigalvojimu. Tas pranešimas netiko jau susidarytam pasaulio vaizdui, ji apjuodino, o tuos, kurie buvo užsispyrę ir rašė apie tai, paskelbė nepilno proto. Profesorius Tsum Umnui, žmogus, gražiausius savo gyvenimo metus paskyręs akmeninių skritulių paslapčiai įminti, paskelbęs savo darbą netrukus mirę nusiminęs ir mokslo pasaulio apjuodintas.
Ar tuo ir baigiasi Bajan Hara Ulos radiniu istorija? Ne, nes akmeniniu skrituliu pranešimas (mums ar kam nors kitam) nėra vien hieroglifas. Kad artefaktai butų nuodugniau ištirti, keletas radinių buvo nugabenti į Maskva. Tarybiniai mokslininkai padare keletą stulbinamų atradimų.
Atlikus cheminę analizę paaiškėjo, kad grioveliuose esančioje medžiagoje daug kobalto. Šio metalo kartu su nikeliu daugiausia randama Kanadoje ir Centrinėje Afrikoje. Kinijoje jis kasamas Cing-hai provincijoje, kurioje ir yra Bajan Hara Ulos sritis. Manau, kad ateivių grupė, palikusi palikuoniams 716 akmeniniu skritulių, kobaltą panaudojo tikslingai. Šiandien kobaltas naudojamas kietinant specialius įrankius. Tie, kurie perdavė informaciją, norėjo, kad ji ilgiau išliktu ir perduotų neįtikėtiną žinią.
Chemikai žino, kad kobalte yra labai radioaktyvaus izotopo. Jeigu jo rastume skrituliuose, tai įrodytų, kad aukšto išsivystymo lygio civilizacija paliko pėdsakų, reiškiančių: „Mes čia buvome“. Tarybiniams tyrinėtojams radus kobalto kyla klausimas: kaip, turint omenyje tuometinį technikos lygi, šis metalas pateko į lydinį?
Dvi informacijos perdavimo sistemos
Be kobalto, dar rasta aliuminio ir silicio, turbūt grioveliuose sukūrusių magnetinį pėdsaką panašiai kaip magnetinėje juostelėje. Todėl buvo iškelta hipotezė, kad informacija skrituliuose buvo užrašyta dvejopai. Pirmasis būdas rašmenys (dalis jų iššifruoti). Antrasis informacijos perdavimo būdas slypi metalu dengtuose grioveliuose. Gal tai magnetinis užrašas, laukiantis savo šifruotojų?
Pastarasis informacijos perdavimo būdas, matyt, buvo skirtas žmonėms, gyvensiantiems po kelių tūkstančių metų, intelektualiai ir techniškai išsivysčiusiems, kad sugebėtų papasakoti jų neįtikėtiną istoriją. O gal informacija apie liūdną likimą patyrusius astronautus buvo skirta jų tėvynainiams, jeigu šie ieškotų avariją patyrusių savo rasės atstovų?
Gal mums padėtų kitas Maskvoje padarytas atradimas. Mokslininkai pastebėjo keistą dalyką: prijungus oscilografą, radiniai vibruoja neįprastų dažnių virpesiais, lyg prie jų būtų prijungta stipri elektros srovė. O kas būtų, jeigu ji paveiktu stiprus elektros laukas? Šie apvalūs mažiausiai 12 000 metu akmenys tebėra iššūkis mokslui.
Akmeninių skritulių radimo vieta taip pat turi savo paslapčių. Bajan Hara Ulos urvuose buvo rasta keistų sienų piešinių. Juose pavaizduota mūsų Saulė, Mėnulis, kai kurios žvaigždės, mūsų Žemė, jie visi sujungti taškeliu linijomis.
Šie piešiniai rodo kelią, kuriuo atskrido astronautai? Jų kelionė nesėkmingai baigėsi neįžengiamuose kalnuose, kaip rašoma akmeniniuose skrituliuose, ir tragedija, kai senieji gyventojai juos naikino.
Pėdsakai veda į Fergana
Ar galėjo kas nors dar žinoti apie ką tik aprašytus įvykius? Pėdsakai (nors tuo kai kas abejoja) veda į Uzbekiją, viena iš iširusios Tarybų Sąjungos respublikų. Ta vieta, kuri yra už 2500 km nuo Bajan Hara Ulos, galima pasiekti lėktuvu. Rytuose ta vietove ribojasi su Tian Šanio prieškalnėmis, šiaurėje — Kirgizijos kalnais, pietuose — su Alajaus kalnų grandine. Tai slėnyje įsikūręs Ferganos miestas. Netoli Šio miesto, jei tikėsime 1968 metais „Sputniko“ žurnale išspausdinta medžiaga, rastas keistas piešinys ant uolos. Veliau to piešinio rekonstrukcija tapo plačiai žinoma.
Paveikslo fone kaip kontūras driekiasi kalnų grandinė, prieš juos stovi žmogus kosmonauto skafandru. Virš jo, prieš stilizuotai nupieštą saulę kabo neaiškus objektas. Mūsų amžininkas neabejodamas pasakytų, kad tai įprastos formos NSO. Maži rutuliukai, matyt, vaizduoja kitus dangaus kūnus. Po NSO stovintis žmogus taip pat apsirengęs kaip tikras kosmonautas. Net antenos kyšo iš šalmo.
Tačiau pačiame piešinio priekyje pavaizduota didelė kraupi figūra. Ši būtybė taip pat užsidėjusi šalmą. Jei paveikslas autentiškas, norėtume pastebėti, kad dailininkas, nupiešęs jį ant uolos, nelabai suprato perspektyvos vaizdavimo. Šviesos blikai ant šalmo gadina vaizdą, mat technikos neišmanantis dailininkas nežinojo, ką vaizduoja. Tačiau aiškiai matome antveidžio atidarymo mechanizmą, kažką panašaus į kvėpavimo žarnos ventili kaklo srityje. Kvėpavimo žarna, matyt, aprūpino nežinomą būtybę kvėpavimo mišiniu. Aiškiai matyti ir didelės, įkypos, migdolo formos tos būtybes akys.
Kas galėtų atsakyti, ar atsitiktinai tokias akis vaizduoja NSO pagrobimų aukos?
Veidas nėra aiškus, užtat kitos detalės pavaizduotos tiksliai. Šiame piešinyje štai kas labiausiai pribloškia: kairėje pirštine apmautoje rankoje ši kosmoso būtybė laiko skritulį. Ant jo pažymėti grioveliai, jų spiralės eina nuo vidurio į pakraštį. Primena akmeninį Bajan Hara Ulos skritulį!
Grįžkime į Kiniją, kur mįslės įminimo laukia 716 artefaktų. Aštuntajame dešimtmetyje Erichas fon Denikenas ir Peteris Krasa (Peter Krassa) nusprendė pasidomėti pagarsėjusia Tsum Umnui tyrimų ataskaita, turėjusia būti archyve. Kadangi Didžioji Raudonoji šalis viską, ypač panašaus pobūdžio paslaptis, slėpė už kinu sienos, tyrinėtojai oficialaus atsakymo nesulaukė.
Kas nutiko tyrimu objektui?
Visai gali būti, kad per kultūrinės revoliucijos sąmyšį dokumentai apie 1937-1938 metų ekspediciją ir profesoriaus Tsum Umnui darbas buvo sunaikinti ar pradingo. Ši medžiaga galėjo būti priskirta ardomajai ar nukreiptai prieš komunistinę ideologiją. 1966 metais prasidėjo ir aštuntojo dešimtmečio viduryje pasibaigė „valymo“ banga, kuria vykdė studentai ir Raudonoji gvardija. Tos „didžiosios proletarines kultūrinės revoliucijos“ į pilietinį karą panaši suirute ir smurtavimas Kiniją pavertė prievartos ir žudynių lauku. Sunku net apytikriai nustatyti žuvusių žmonių skaičių ir sunaikintas didžiules kultūrines vertybes.
Per patį kultūrinės revoliucijos įkaršti Japonijoje buvo paskelbtas pranešimas apie akmens skritulius. Butu keista, jei siautėjanti prastuomenė jo nebūtų apšaukusi „buržuaziniu dekadansu“.
Paskutinį kartą kultūrinė revoliucija suliepsnojo 1976 metais, kai mirė Mao Dzedongas. Jo našle Džiang Cing, partijos sekretoriaus pavaduotojas Vang Hongvenas, San- I chajaus partijos vadovas Džang Cunciao bei buvęs redaktorius Jao Venjuanas pabandė paveržti valdžia valstybėje ir partijoje. Jao Venjuanas ypač pasireiškė per revoliucine suirutę. Jis suorganizavo ir kontroliavo kampaniją, nukreiptą prieš Konfucijaus mokymą, pjudė valstybės aparate nuosaikiuosius bei savo žinioj turėjo žiniasklaidą.
Tik kai 1976 metų spalio mėnesį vadinamąją keturių grupę nuvertė, smurto banga buvo sustabdyta. Gyvenimas šioje milžiniškoje šalyje iš lėto grįžo į vėžes.
Dabar keliaujantiesiems po Kinijos Liaudies Respublika, lankantiesiems pagodas ir šventyklas turistams dažnai pasakojama, kad jos išliko tik drąsių ir ryžtingų žmonių dėka. Žmonės neleido jų griauti Raudonajai gvardijai dažnai rizikuodami savo sveikata ir gyvybe. Laimei, daugelis kultūros lobiu išliko. Be jų turistams besivystanti Kinija butu daug nykesnė.
Du skrituliai Sianyje
Ieškodami akmeniniu skrituliu atsitiktinai radome pėdsaką. Jis nuvedė į Centrines Kinijos miestą Siani. Sianis, valdant vienuolikai dinastijų, ilgą laiką, daugiau nei 1080 metų, buvo Kinijos sostinė. Šiais laikais jis yra Sansi provincijos sostine. Sianis yra vienas turtingiausių Cinu, Tangu, Mingu dinastijų brangenybių lobynų. Šis Šilko kelio gale esantis legendinis miestas labai anksti tapo svarbiausiu Tolimųjų Rytų prekybos centru.
Šiandien Sianis turistų gerai žinomas ir lankomas miestas. Jei svečiuojates Kinijoje, būtinai turite užsukti į ši miestą, kaip ir i vieną iš trijų restauruotų ir lankytojams rodomų kinų sienos atkarpų ar pamatyti nepamirštamą Guilino upę.
Imperatorius Ši Huangdi (259-210 m. pr. Kr.) iš Cinu dinastijos dar jaunuolis būdamas suplanavo savo būsimą mauzoliejų. Matyt, jis labiau rūpinosi savo anapusine gerove nei šiapusine. Tam, kad niekas nedrumstu jo kapo ramybes, jis įsakė iš molio pagaminti daugybe arklių, vežimų ir ginkluotų karių ir jais apstatyti jo paskutinės ramybės vieta. Įžymiąją terakotinę armiją 1974 metais atsitiktinai atrado darbininkai greždami šulinį. Pavadinimas prigijo archeologu terminologijoje ir kelionių prospektuose. Lig šiol iškasta 8000 skulptūrų, tačiau archeologai mano, kad tai tėra nedidele lobio dalis. Dirbama toliau. Dar daugybe terakotiniu figūrų žemėje laukia savo atradėjų. Nors kultūriškai ir istoriškai senojo Cin Huangdi terakotinė kariuomenė įdomi, šiuo atveju mums ji nėra tokia svarbi. Pasirodo, likimas į Siani atbloškė du Bajan Ha-ra Ulos akmeninius skritulius!
Sianio priemiestyje kinų darbininkai, kasdami gamyklai pamatus, 1953 metais aptiko neolito laiku gyvenvietę — taigi jai apie 6000 metų. Ši Banpo kaimu pavadinta gyvenviete yra geriausiai išlikusi akmens amžiaus gyvenviete Kinijoje. Tam, kad radiniai butu apsaugoti nuo oro permainų, ir juos galetų pamatyti lankytojai, buvo įkurtas Banpo muziejus. Jis iš dalies apima 100 000 kvadratiniu metru plotą. Archeologu nuomone, tai irgi tik dalis, gal tik penktadalis, viso gyvenvietes ploto. Banpo muziejui priklauso ir keletas mažesniu pastatų. Juose eksponuojami radiniai iš naujesniu laikų gyvenvietės, kurioje gyveno apie 200-300 žmonių.
Kaip tik tame Banpo muziejuje austrų inžinierius Ernestas Vegereris (Ernst Wegerer) aptiko du panašius į 1938metais atrastus akmeninius skritulius. Inžinierius po Kinija keliavo 1974 metais ir net nufotografavo tuos artefaktus. Muziejaus direktorė su kuria jis kalbėjosi, žinojo kiekviena šukę, jos atradimo vieta, kam ji buvo naudojama. Kai kalba pakrypo apie akmeninius skritulius, moteris kažką nerišliai sumurmėjo apie „kultūrinius skritulius“, kurių paskirtis nežinoma. Austrų inžinieriui buvo leista artefaktus paimti į rankas. Plokšteles buvo apie 29-30 cm skersmens, apie 1 cm storio, jose buvo išraižyti grioveliai, kurie nuo piršto skersmens kiaurymes viduryje sukosi spirale iki plokštelės pakraščio. Vizualiai atrodė, kad skrituliai iš akmens, gal panašūs į marmurą, tačiau jie buvo tokie kieti kaip granitiniai. Kiekvienas skritulys svėrė apie 1 kg, o tai liudija dideli medžiagos tankį.
Opūs klausimai ir išvados
Šis atsitiktinis atradimas kelia tokių klausimų, į kuriuos sunku atsakyti. Ar tos dvi plokštelės iš Banpo muziejaus tikrai yra iš 716 Bajan Hara Ulos radimvietės? Kadangi radinys toks nepakartojamas, matyt, taip. Kodėl pavieniai egzemplioriai išmėtyti po įvairius šalies muziejus?
Ar ant akmens išraižyto pranešimo vertimas buvo toks svarbus, kad artefaktus reikėjo išsklaidyti į visas šalis? Gal kultūrinės revoliucijos sumaištis atbloškė kelis neįprastus radinius į provincija, toli nuo sostinės neramumu ir sukrėtimų, kad butų saugūs? Koks likimas tu egzempliorių, kurie buvo išsiųsti į Maskva? Ar likę jų pėdsakų? Gal jie vis dar Rusijoje Tuo metu pašlijo Kinijos ir Rusijos santykiai, todėl gali būti, kad į Maskvą atgabenti artefaktai taip ir negrįžo į savo vietą.
Klaidas ištaisyk, berašti …
Iš tiesų įdomus straipsnis, bet tos klaidos nervina x-(
Ai dar nlb bet žiauru kinai nužudė nso db tie nso jieško tų kur nukrito ir kai sužinos kad jų nėra ar bent tų diskų tai mum bus chana nuo jų !
taigi tai ivyko pries 12 000m turbut (jei jie egzistuoja)daugiau ju laivu dingsta kosmose
Man atrodo siauraakiai suede tuos ateivius:D
Na kaip supratau, kad ant vienos is 716 ploksteliu buvo parasyta, kad jiem zemeje bu nekas, bet kaip suprantu ant kitu 715 ploksteliu turetu buti skirtinga informacija. Logiskai pagalvojus tas ploksteles isifravo ir ten buvo kazkoke informacija kuri buvo tikrai neskirta zmonem, todel gal ir rusai su kinais ir susipyko, nes kinai norejo ir gauti ta informacija. Kas cia zino koke ta informacija tose plokstelese. Gal paip psidaryt paciam laiva:P tai ateivei isireze i zeme susidure su naujai elementais nemate ploksteliu negali susitvarkyti laivu ir taip randami NSO:D
jeigu tie didziagalviai zmogeliukai lanko musu planeta dar kai zmones buvo urviniai tai kodel jie dabar retai rodosi ir vengia kontaktu su mumis , palikdami mum zenklus pievose ? nu yra variantas . kai kada skaiciau is anglisku svetainiu apie tuos didziagalvius jie kai kuriem pagrobtiesiems pasakojo ta pacia istorija : dabar jie turi bedu del kuriu turi grobti musiskius o kai mes susitvarkysim planeta ir busim pasiruose jie susisieks su mumis ir padesim vieni kitiem .
nu biski nesamone bt idomu 😀