1989 m. gegužės 7 d. PAR KOP virš Kalahario dykumos atakavo NSO. Praėjo 25 metai po šio įvykio, kuris savo svarba žymiai pranoksta garsųjį Rozvelo incidentą, nes Afrikoje ateiviu pilotai buvo aptikti gyvi… Šio įvykio tikrumą patvirtino keletas šalies žvalgybos karininkų. Jie netgi parodė nukritusio objekto nuotraukas. Tai, kad toks įvykis tikrai buvo, patvirtino PAR KOP eskadrilės vadas pulkininkas Gozenas, kuris pats dalyvavo perėmime ir numušė NSO.
Apie incidentą Pietų Afrikoje yra žymiai daugiau patikimų žinių, nei apie Rozvelo incidentą. Ir šiuo atveju buvo laikomasi griežčiausio slaptumo režimo, tačiau vienas karinių oro pajėgų karininkas, suprasdamas šios informacijos svarbą žmonijai, atskleidė katastrofos paslaptį. Tais pačiais 1989-ais metais apie šį įvykį rašė viso pasaulio spauda.
1989 m. gegužės 7 d. 13:45 Grinvičo laiku JAV KJL fregata, plaukiojusi Atlanto vandenyne, į KJL štabą Keiptaune perdavė radijo pranešimą apie neatpažintą skraidantį objektą, skrendantį link Afrikos žemyno. 13:52 objektas įskrido į PAR oro erdvę.
Iš KOP „Valhalos“ bazės skubiai į orą buvo pakelti du naikintuvai „Miražas“, iš kurių vieną pilotavo eskadrilės vadas pulkininkas Gozenas. 13:59 jis pranešė bazei, kad mato objektą, kurio negali identifikuoti. NSO, nemažindamas greičio, atliko manevrus, kuriuos atlikti įprastu skraidančiu aparatu buvo neįmanoma. Vadovybė įsakė atidengti ugnį. Ataka turėjo poveikį. Lakūnas pranešė apie keletą akinančių blyksnių iš objekto, kuris netrukus ėmė stipriai siūbuoti, toliau skrisdamas šiaurės kryptimi. 14:02 objektas ėmė prarasti aukštį, o po to dideliu greičiu atliko viražą ir atsitrenkė į Kalahario dykumos paviršių. Tai nutiko už 80 km į šiaurę nuo PAR ir Botsvanos sienos.
Į NSO avarinio nusileidimo vietą atvyko žvalgybos grupė, kuri aptiko 150 m skersmens ir 12 m gylio kraterį. Kraterio dugne gulėjo sidabro ir plieno spalvos disko formos objektas, kuris į žemę atsitrenkė 45 laipsnių kampu. Aplink kraterį esantis smėlis ir dirvožemis buvo išsilydę nuo karščio.
Pirmasis atskridęs gelbėjimo malūnsparnis, būdamas 152 m aukštyje virš objekto, netikėtai tarsi pakibo ore, o po to smigo žemyn. Žuvo penki ekipažo nariai. Gedo ir automobilių, kurie bandė priartėti prie kraterio, varikliai. Greitai paaiškėjo, kad viso to priežastis yra nuo objekto sklindantis labai stiprus elektromagnetinis laukas. Tik po to, kai objekto paviršių pavyto užtepti polimerine derva, neutralizuojančia magnetinio lauko poveikį, pavyko atgabenti techniką arčiau ir ištraukti diską iš dirvožemio.
Nežiūrint į tai, kad smūgis buvo labai stiprus, objektas buvo praktiškai sveikas. Tą pačią dieną jis buvo išgabentas į slaptą PAR KOP bazę, o kritimo vieta buvo užmaskuota smėliu ir akmenimis. Uždaroje patalpoje bazėje, buvo atlikta pirminė apžiūra, kurios visa eiga buvo filmuojama. Objekto skersmuo buvo 18,2 m, aukštis – 8,64 m, o svoris – 50 tonų. Pagal perimetrą buvo įrengti 12 ovalių iliuminatorių, nusileidimo įrenginys buvo išsikišęs iš korpuso. Pačiame korpuse nebuvo matyti jokių siūlių ar kniedžių, vietoje nepavyko nustatyti medžiagos, iš kurios aparatas buvo pagamintas.
Apžiūros metu disko viduje pasigirdo garsus beldimas, vienoje pusėje atsidarė liukas. Pro liuką į išorę išėjo dvi į žmones panašios būtybės, apsirengusios pilkais prie kūno prigludusiais kostiumais. Pirmasis iš disko išėjęs ateivis įsižiūrėjo į žmogų su dujokauke ant galvos, ir žmogus susmuko ant grindų. Ateivių rankose ir ant drabužių nebuvo pastebėta jokių daiktų. Buvo iškelta prielaida, kuri vėliau pasitvirtino, jog ateiviai savo biolauku gali paveikti žmones, sukeldami šiems baimės jausmą ir paralyžių.
Tik po kelių valandų, kai į bazę buvo atgabenti skafandrai, galintys apsaugoti nuo galingo spinduliavimo, žmonėms pavyko priartėti prie ateivių be pavojaus gyvybei.
Humanoidai buvo nugabenti į medicinos centrą, kur buvo atlikta apžiūra. Tai buvo neaukšti, apie 1,3 metro ūgio humanoidai, išoriškai panašūs į Rozvelo – žalsvai pilka oda, neproporcingai didelė (žmonių požiūriu) beplaukė galva, į priekį išsikišęs veidas, kuriame buvo didelės akys be vyzdžių, maža nosis ir maža burna, panaši į pjūvį. Kaklas buvo plonas, rankos plonos ir ilgos, siekiančios kelius ir besibaigiančios trimis pirštais su plėvėmis tarp jų.
Ateiviai elgėsi neagresyviai, jų eisena ir judesiai atrodė vangūs. Jie suprasdavo, kai ženklais buvo parodoma eiti ar stovėti vietoje. Medicinos centre jie leido nuo savęs nutraukti prigludusius rūbus. Tik kartą, kai vienam ateiviui buvo įbestas švirkštas, norint paimti kraujo tyrimams, šis parodė agresiją, garsiai šnypšdamas ir atstumdamas žmogų.
Po apžiūros ateiviams buvo sugrąžinti jų kombinezonai. Medicinos centre paaiškėjo, jog vienas ateivis yra gana sunkiai sužeistas. Netrukus abu humanoidai kartu su aparatu buvo perduoti JAV atstovams ir nugabenti į Rait Patersono karinę bazę.
Šią informaciją Anglijos ufologų organizacijai perdavė Pietų Afrikos Respublikos karininkas Džeimsas Van Grojenas, kuris kartu su amerikiečių specialistais dalyvavo incidento tyrime. Jis perdavė PAR KOP dokumento, pažymėto grifu „Visiškai slaptai“, kopiją. Dokumente buvo detaliai aprašytas įvykis, kuriam suteiktas kodinis pavadinimas „Sidabrinis rutulys“.
Van Grojenas papasakojo, kad visi grupės, atvykusios į NSO kritimo vietą, nariai pasirašė dokumentą, kuriuo įsipareigojo neskleisti slaptos informacijos apie šį įvykį. Tačiau KOP karininkas nusprendė sulaužyti šį pasižadėjimą, nes manė, jog šios informacijos nuslėpimas būtų „nusikaltimas visai žmonijai“. Van Grojeno likimas tragiškas – grįžus į PAR jis buvo areštuotas ir, kaip skelbiama, sušaudytas už ypač slaptos informacijos paviešinimą. Apie tolimesnį ateivių ir jų skraidymo aparato likimą patikimų žinių nėra.
Yra žinoma, kad medžiagos, iš kurios buvo pagamintas disko korpusas, spektrinė analizė, atlikta Rait Patersono aviacijos bazėje, parodė, jog į jos sudėtį įeina ypatingos kristalinės struktūros magnis, kurio Žemės sąlygomis praktiškai neįmanoma išgauti.
Taip pat yra žinoma, kad po to, kai atvyko į JAV, vienas humanoidas mirė ir buvo atliktas jo skrodimas. Ateivio oda buvo porėtos struktūros ir tanki. Pjūvio vietose iš jos ištekėjo gelsvos spalvos gleivės. Vidaus organai neturėjo jokio panašumo į žmogaus organus. Nebuvo aptikta nei kepenų, nei inkstų, nei skrandžio. Užtat organizme buvo labai daug gleivių ir arterijų, todėl padaryta išvada, kad „tiriama būtybė, greičiausiai, artimesnė augalijos pasauliui, nei gyvūnijos“.
Tai netiesiogiai patvirtino likusio gyvo piloto stebėjimas: jis nevalgė jokio maisto, judėjo lėtai, o eisena darėsi vis sunkesnė. Po mėnesio prie jo buvo galima artintis be skafandro. Tikriausiai, išsieikvoję vidiniai resursai nebeleido jam daryti poveikio žmonėms. Nors, gali būti, humanoidas nebematė jokio tikslo jį daryti.
Buvo pabandyta su ateivių pilotu užmegzti kontaktą. Jam buvo parodyti mūsų planetos kosminiai aparatų, įvairių formų ir tipų NSO atvaizdai, tačiau nė vienas jų nesukėlė jokio ateivio susidomėjimo. Su juo dirbo psichologai, bandydami nors bent kiek jį „išjudinti“, tačiau viskas veltui.
Apie nežemiškojo aparato įrangą nieko nepranešama, žinoma tik tiek, kad visa aparatūra sugedo kritimo metu. Kai likusiam gyvam humanoidui buvo leista vėl įeiti į diską, jis iš karto patraukė link įrangos, kuri, kaip manoma, naudojama apšvietimui. Bandymai ją paleisti veikti buvo nerezultatyvūs.
Tuomet buvo iškelta prielaida, jog šviesa yra jo mitybos pagrindas. Tai netiesiogiai patvirtina organizme aptiktas didelis kiekis medžiagos, panašios į chlorofilą. Gali būti, kad ateivio organizmas fotosintezės būdu perdirbo šviesos energiją. Tačiau Saulės šviesa ateiviui netiko. Žymiai geriau jis jausdavosi liuminescencinių lempų šviesoje. Ilgiau buvęs patalpoje su tokiu apšvietimu jis kiek atgydavo. Tačiau buvo matyti, kad ir ši šviesa jam tinka tik dalinai. Tinkama šviesa buvo laive, ji leido atlikti tolimus kosminius skrydžius. Tačiau dabar įrenginys nebeveikė ir tai sudarė rimtą problemą tiek ateiviui, tik žmonėms.
Humanoidas miegojo atviromis akimis. Jis tai darydavo šviesoje, kelius pritraukęs prie galvos. Tokioje pozoje išgulėdavo daug valandų, o po to vaikščiodavo po jam atviras patalpas. Į parodytus filmus su Žemės ir kitų planetų kraštovaizdžiais nereagavo, tačiau pastebėdavo priešais jį pasitaikančius žmones. Tačiau ir jie nesukeldavo jokio susidomėjimo. Šis ateivis mirė 1989-ųjų metų rugsėjo mėnesį.
Visą laiką ateiviai buvo stebimi vaizdo kameromis. Iš nufilmuotos medžiagos buvo sumontuotas filmas, kuris, kaip teigiama, buvo parodytas mokslininkams, kurie prieš tai pasirašė sutartį dėl informacijos neplatinimo.
Dabar reikia laukti, kada šis filmas bus parodytas visuomenei. Šiais laikais tokias paslaptis sunku išsaugoti, nes anksčiau ar vėliau įvyksta informacijos nutekėjimas. Tuomet amerikiečių kariškiams garantuotai bus užduoti klausimai apie šiuos ateivius, ir apie kitus dalykus, iki šiol slepiamus slaptose bazėse ir susijusius su pačia karščiausia dabarties paslaptimi.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai, Apiemistika.lt
As su mielu noru paziuresiu filmuota medziaga. :-)))))) kai mja publikuos. Taciau near abejoniu kad cia tikrai kazkas yra. Pridursiu prie straipsnio. Bet pries tai… Prie visu panasiu istoriju labai greitai veikia kitos tarnybos kurios pasistengia visa istorija ivilkti I specialius marskinelius kuriuose nesuprasi kur tiesa kur ne. Taigi po objekto nukritimo buk tai amerikieciu spec tarnybos pazadejo PAR perduoti naujos ginkluotes uz pristatyta objekta. Objektas buvo pasautas lazerine iranga kuri buvoi bandoma (??? instaliuota) toje srityje (PAR ir Botswana siena), nes Mirazas negalejo jo pavyti. Oficiali istorija – buvo bandoma pridengti meteorito kritimu. Vel gi datos painiojamos. vieni sako metais atgal kiti I prieki ta pacia diena. 2 nepriklausomi stebetojai – UFO tyrinetojai (veliau ir trecias) buvo isvaziave tirti ivykioo ir ABU vienodai pastebejo istorijos idomuma ir ja patvirtino. Taciau minetas James Van Greunen buvo pagautas meluojant – jis ir pats prisipazino sumelaves „kai ka“. Po to „UFO Times“ Paskelbe straipsni „Melo anatomija. UFO duzimas ant PAR ir Botswanos sienos“. kur pateikta issami dokumento analize – kur meluota, kartu su 14 gramatiniu klaidu pataisymu. jokiu duomenu apie ateivius rastus objekte neturiu. Taciau galvoju kad zinant kokia tiksli informacija apie UFO, gali tik speti kiek tiksli informacija apie UFO pilotus. MAn asmeniskai tai labai primine visu internetiniu pasakojimu santrumpa. Kaip sakiau mielu noru paziureciau filmuota medziaga.