Valstybinė NSO paslaptis

1988-ųjųgruodį daugybė liudininkų Puerto Rike stebėjo Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų lėktuvų susidūrimą su keistu milžinišku ateivių erdvėlaiviu. Liudininkai matė, kaip du naikintuvai F-14 įskrido į didžiulį trikampio formos skraidantį objektą . Ar lėktuvai buvo sunaikinti, ar jie vykdė bendrus manevrus su nežinomu erdvėlaiviu? Kai kurie slaptųjų teorijų kūrėjai spėja, kad Jungtinių Vilstijų vyriausybė glaudžiai susijusi su ateiviais ir leidžia jiems naudotis savo nusileidimo aikštelėmis. Teigiama, kad viena tokių nusileidimo aikštelių yra vandenyno dugne vakarinėje Atlanto dalyje. Dar yra teorijų, kad nežemiškos būtybės grobia JAV piliečius mainais už atskleistas technologines paslaptis. Tačiau kas gali pasakyti, ką mūsų valdžia iš tikrųjų žino apie NSO?

JAV gynybos departamentas oficialiai su NSO niekaip nebesusijęs, nes terminas NSO nebevartojamas. Dabar tokie reiškiniai vadinami neidentifikuotais taikiniais (NT).Taip vadinami virš žemės pasirodantys nepažįstami skraidantys objektai. JAV kariškiai retai kada pasako tai, kas jiems žinoma, todėl tikslių duomenų beveik nėra. Oficialiai jokio departamento, kuris tirtų tokius dalykus, nėra, nors daugelis ekspertų teigia, kad tai netiesa. Kad ir kaip ten būtų, nuo 1974 m., kai JAV kariškiai liovėsi viešai analizuoti ir skelbti duomenis apie NSO, susidūrimų su jais nė kiek nesumažėjo.

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo gausybė NSO pasirodymų paskatino JAV vyriausybę pradėti vadinamąją „Žydrosios knygos“ operaciją (Operation Blue Book). Šios operacijos tikslas buvo įtikinti visuomenę, kad JAV vyriausybė nieko nuo jos neslepia, kas susiję su ateivių erdvėlaivių tyrimu. Tačiau šis „atvirumas“ buvo veikiau tik priedanga, nes kariškiams buvo uždrausta viešinti faktus apie NSO. Nesilaikantieji tokio draudimo buvo laikomi padarę nusikaltimą, prilyginamą žvalgybai. „Žydrojoje knygoje“ buvo aprašomi tik tokie atvejai, kurie buvo pripažinti melagingi arba klaidingi. Skeptiškai nusiteikęs mokslininkas astrofizikas Alanas Hynekas (Allan Hynek), dirbantis šios operacijos konsultantu, papasakojo, kad bet kokie pranešimai, gauti iš asmenų, jaunesnių negu 18 metų, būdavo atmetami automatiškai jų net nenagrinėjus, o kiti liudijimai būdavo skelbiami tik tada, kai juos būdavo galima racionaliai paaiškinti. Per „Žydrosios knygos“ operaciją ištirti 15 000 su NSO susijusių atvejų, tačiau dauguma jų iki šiol liko iki galo neištirti. Pats A. Hynekas tarsi atsivertė. Jis tapo sąmoningas „tikintysis“ ir išpopuliarino terminą „artimasis susidūrimas“.

Britanijoje taip pat yra keletas žmonių, panašiai nusiteikusių kaip A. Hynekas. Antai Gynybos ministerijoje dirbo valstybės tarnautojas Nikas Poupas (Niek Pope). Jo darbas buvo atsakyti į visuomenės užduodamus klausimus apie NSO. Dirbdamas jis surinko tiek įspūdingos informacijos, kad pradėjo rašyti knygas apie šį nepaaiškinamą reiškinį. Kai kurių specialistų nuomone, šiose knygose atskleista daug svarbios informacijos, tačiau tai tėra ledkalnio viršūnė. Viename rinkinyje, pavadintame „NSO politika“, paskelbtas šešių puslapių dokumentas, parašytas 7-ajame dešimtmetyje. Jame rašoma, kad bet kokios informacijos atskleidimas be leidimo turi būti laikomas Valstybės paslapčių įstatymo pažeidimu.

Gynybos ministerija oficialiai teigia, kad ji netiria NSO pasirodymų, nebent jie „būtų susiję su nacionaliniu saugumu“. Nepaisydami svarių įrodymų ar liudininkų pranešimų Gynybos ministerijos pareigūnai nuolat tvirtina, kad visi šie atsitikimai nacionaliniam saugumui jokios reikšmės neturi. Bent jau tokia yra oficiali pozicija. Kas vyksta užkulisiuose, mes nežinome.

Britų tyrinėtojų darbą sunkina tai, kad su tyrimo objektu susijusios ministerijos ir departamentai turimus duomenis labai sumaniai slepia. Jungtinių Valstijų pareigūnai atviresni. JAV Konstitucija ir Informacijos laisvės įstatymas orientuoti į tai, kad visuomenė žinotų, kas vyksta. Vis dėlto 1980 m. visuomenės grupė „Piliečiai prieš neišaiškintų skraidančių objektų įslaptinimą“ iškėlė bylą Nacionalinio saugumo tarnybai. Jie reikalavo, kad NASA paviešintų medžiagą, susijusią su 239 susidūrimų su NSO atvejais, bet pareigūnai atsisakė, nes tai esą gali pakenkti JAV nacionaliniam saugumui. Tačiau pastaraisiais metais pakeitus dokumentų klasifikacijos taisykles dauguma šių pranešimų visuomenei taps prieinami.

Vis dėlto nuojauta kužda, kad dokumentai, galintys visuomenėje sukelti sąmyšį, nebus paviešinti. Ar valstybių vyriausybės slepia tiesą nuo savo piliečių, ar iš tikrųjų neturi ką pasakyti? Tai klausimas, į kurį atsakymo galbūt niekada nesužinosime.

Komentuok su Facebook paskyra: