Viename Vkietijos laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis su antrašte „AUF Spitzbergen landėte Fliegende Untertasse“ („Špicbergene nusileido skraidanti lėkštė“). Straipsnyje buvo rašoma, kad norvegu patruliniai naikintuvai virš Špicbergeno archipelago pateko į labai stiprų radio trigdžių zoną. O pilotai šiaurės- vakarų Žemės salos krante pamatė didžiuli disko formos objektą.
Pagal atliktus tyrimus objekto diametras buvo 49 metrai. Tai buvo nepilotuojamas ir distanciniu būdu valdomas skraidantis aparatas, kurio korpusas pagamintas iš nežinomo sidabro spalvos lydinio. Viršutinėje aparato dalyje buvo permatomos medžiagos kupolas. Kupolo medžiaga priminė pleksiglasą. Palei korpuso išorę buvo tolygiai įmontuoti 46 raketiniai varikliai. Objekto konstrukcija, o taip pat variklių išdėstymas ir orientacija leido manyti, kad diskas pakilimo metu sukosi apie savo ašį. Tai leido padidinti aerodinaminį stabilumą skridimo metu. Tuo metu permatomas kupolas išlikdavo nejudantis. Jo viduje buvo patalpinta distancinio valdymo aparatūra, įvairūs prietaisai bei galingi radijo trikdžių šaltiniai. Apatinėje korpuso dalyje aparato kūrėjai buvo numatę didelę patalpą su liuku – tikriausiai ši patalpa buvo numatyta bombų gabenimui.
Skaičiavimai parodė, kad diskas galėjo skristi iki 160 km aukštyje ir nuskristi 30 tūkstančių kilometrų. Toliau straipsnyje buvo rašoma, kad ant disko viduje rastų prietaisų ir instrumentų buvo rusiški užrašai. Reiškia, greičiausiai keistasis objektas buvo pagamintas SSRS. Aparatas buvo vietoje išardytas dalimis ir pergabentas į slaptą karinę bazę netoli Narviko miesto.
Analogiška medžiaga buvo išspausdinta 1952 m. liepos 9 d. Vakarų Vokietijos laikraštyje „Berliner Folksblatt“, o kiek vėliau ir žurnale „Der Fliger“. Savaime suprantama, kad ši informacija sukėlė didelį CZV ir Pentagono susidomėjimą. Taip pat neabejojama, kad sovietų žvalgybos organams ir karinei vadovybei šie straipsniai neprasprūdo pro akis.
Viename iš minėtų straipsnių buvo rašoma, kad diskinis skraidantis objektas buvo parodytas vokiečių inžinierius Reideliui, karo metu dirbusiu Vokietijos gynybos klausimais. Pamatęs aparatą, jis šūktelėjo: „Tai juk tipiškas V-7! Aš pats dalyvavau šio aparato paruošimui serijinei gamybai!“
Štai kaip buvo iš tiesų. Kai kurių šaltinių duomenimis, dar prieš karą vokiečių inžinieriai ėmė kurti naujo tipo ginklus, tame tarpe ir disko formos skraidančius aparatus. Karas, kuriam ruošėsi fašistinė Vokietija, jos vadovybės manymu turėjo tapti revanšu už šalies pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Todėl kiekvieno būsimo slapto ginklo pavyzdžiui pažymėti buvo naudojama raidė „V“ (vokiškai „fau“), kuria prasideda žodis „Vergeltungswaffe“ – „atpildo ginklas“.
Kaip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, pirmasis toks ginklas buvo nepilotuojamas lėktuvas-sviedinys Fau-1, turintis pulsuojantį reaktyvinį variklį ir tvirtai nustatyta taikymo sistema. Taip pat buvo naudojama balistinė raketa Fau-2, turinti skystu raketiniu variklį, dirbantį spirito ir skysto deguonies mišiniu. Fau-2 taip pat turėjo taikymo sistemą. Nieko panašaus prieš Vokietiją kovojusių šalių armijų ginkluotėje nebuvo.
Disko formos skraidančio aparato sukūrimo realybe vokiečių inžinieriai įrodė dar 1943 metais. Georgas Kleinas, vienas iš projekto autorių, pasakojo, kad 1943 m. vasario 14 d. dalyvavo Prahoje, kur buvo atliktas pirmas bandomasis „skraidančio lėkštės“ skrydis. Jo žodžiais, aparatas vertikaliai pakilo į orą, per 3 minutes pasiekė 12400 metrų aukštį ir išvystė 2200 km/h greitį.
Inžinierius pabrėžė, kad projektinis „lėkštės“ greitis buvo 4000 km/h. Vienas iš didžiausių sunkumų šio slapto aparato kūrime buvo tinkamos medžiagos. 1944-ų m. pabaigoje ši problema buvo išspręsta ir buvo pagaminti 3 bandomieji pavyzdžiai. Pradėti serijinę „skraidančių lėkščių“ gamybą buvo numatyta 1945-ų m. pradžioje.
Yra žinių, kad vienas iš diskinio skraidančio aparato prototipų, kuris buvo pažymėtas V-7 – „Vril-Haunebu“ modelis, 1943-1944 metais buvo išbandomas Lenkijoje Baltijos pajūryje. Pasakojama, kad šiuose bandymuose dalyvavo garsi vokiečių lakūnė-bandytoja, paties Hitlerio numylėtinė, aviacijos kapitonė Hana Reič.
1999 m. pradžioje vienas pagyvenęs lenkas (pavadinkime jį Jaceku), pašauktas į Lenkijos armiją neilgai trukus po karo pabaigos, prieš savo mirtį anūkui papasakojo tokią istoriją.
Jis tarnavo PLG padalinyje Baltijos jūros pakrantėje šalia Ustkos miesto netoli buvusio vokiečių aerodromo. Vieną 1945 m. liepos mėnesio naktį radarai aptiko danguje greitai iš vakarų artėjantį objektą. Jis judėjo palei pakrantę zigzagais, o objekto aukštis greitai mažėjo. Objektas nedideliame aukštyje praskrido virš karinio dalinio dislokacijos vietos. Jį jau buvo galima įžiūrėti paprasta akimi. Objektas ėmė greitai leistis žemyn, beveik kristi. Greitai pasigirdo sprogimo garsas, o danguje sužibo ryškus blyksnis. Iš karto buvo organizuota paieškos komanda, kuriai vadovavo 2 lenkų karininkai ir sovietų papulkininkis.
Katastrofos vieta buvo aptikta antrąją parą. Į keletą dalių sutrūkinėjęs skraidantis aparatas gulėjo gilioje duobėje. Tarp nuolaužų buvo aptikti du žmonės, apsirengę juodais kombinezonais su nacistinėmis emblemomis. Ant pilotų veidų buvo uždėtos deguonies kaukės. Vienas jų dar rodė gyvybės požymius. Papulkininkis per raciją iškvietė automobilį, kuriuo lakūnas buvo nugabentas į ligoninę. Vėliau tapo žinoma, kad po kelių dienų, kuriomis jį bandė klausinėti rusų kontržvalgybininkai, lakūnas mirė.
Sudužęs skraidantis diskas buvo apie 15 m diametro ir apie 5 m aukščio. Viršutinėje korpuso dalyje buvo apskrita stiklinė pilotų kabina, padengta metaliniu stogu, po kabina – variklis. Aplinkui variklį buvo nepažeisti kuro bakai ir dujų balionai. Pats variklis beveik visiškai sudegė. Specialistų manymu, tai nebuvo raketinis ar reaktyvinis variklis.
Pilotų kabina sprogimo metu nukentėjo nestipriai, nes ją nuo variklio skyrė du stori metalo lakštai, kurių tarpe buvo pripildytos į želė panašios medžiagos. Kabinos viduje buvo pilotų krėslai, prietaisų panelė su daugybe ciferblatų ir keletas avarijos metu pažeistų monitorių.
Antrą dieną buvo nuspręsta ištirti kuro bakus. Tačiau bandant atsukti vieno kuro bako atjungimo kraną, šis bakas sprogo. Visi, kas buvo šalia bako, žuvo. Jacekas, kuris stovėjo tolėliau, tik pamatė akinamą blyksnį ir neteko sąmonės. Jis į ligoninę buvo nugabentas sunkiai kontūzytas. Tie žmonės, kurie liko sveiki sprogimo metu ir toliau tęsė diskinio skraidančio aparto nuolaužų tyrimus, po kiek laiko ėmė mirti nuo nežinomos ligos.
Visi operacijos dalyviai privalėjo pasirašyti, kad laikys paslaptyje šį incidentą. Vėliau Jacekas sužinojo, kad dauguma liudininkų buvo slaptai sekami, tame tarpe ir jis pats. Pagal gandus, po skraidančio disko nuolaužų tyrimo, jos buvo išgabentos į artimiausią sovietų karinę bazę, lydimos sustiprintos apsaugos.
Yra versija, kad karo pabaigoje visa skraidančių diskų dokumentacija, bandomieji pavyzdžiai bei patys kūrėjai, dirbę Silezijoje Breslau (dabar Vroclavas) mieste, pateko į sovietų specialistų rankas ir buvo išgabenti kažkur į Uralą, kur prasidėjo ypač slaptų tyrimų programa. Taip bendromis vokiečių ir rusų specialistų pajėgomis buvo sukurtos ir išbandytos 5 eksperimentinės sovietų „skraidančios lėkštės“.
Tuo metu Špicbergeno įvykiai ėmė apaugti sensacingomis smulkmenomis su ryškiu kosminiu nuokrypiu. Pasirodė informacija, kad skraidančiame diske buvo aptiktas spindulinis ginklas, maisto koncentratai ir netgi žuvusių ufonautų kūnai. Iš pradžių buvo kalbama apie ketverius, vėliau jų skaičius padidėjo iki septynerių.
Keletą metų šį incidentą tyrinėjo norvegų ufologas Olė Jonas Brune ir jo kolega švedas Andre Lilergenas. Jų tyrimo rezultatai ir padarytos išvados buvo 1993 metais atspausdinti žurnale „UFO“, kurį leidžia Norvegijos ufologų organizacija UFO Norge. Ufologų nuomone, jei iš tiesų buvo toks incidentas, tai greičiausiai buvo ne NSO avarija, o kažkokio neįprasto ir, suprantama, slapto skraidančio aparato, kuris buvo sukurtas žmonių. Šis aparatas buvo sukurtas SSRS (kažkur Urale?), o jo prototipu buvo vokiečių skraidantis diskas V-7.
Tačiau kitas norvegų tyrinėtojas Ingvaras Haltufas mano, kad visa istorija apie Špicbergene aptiktą skraidantį diską nuo pradžios iki pabaigos buvo melas, sufabrikuotas šaltojo karo metu. Su šia nuomone sutinka ir žinomas lenkų ufologas, anomalių reiškinių tyrinėtojas, žurnalistas ir rašytojas Robertas Lesniakievičius. Tačiau jis pabrėžia, kad visiško aiškumo nėra. Mūsų dienomis atsiranda naujų duomenų, kuriems baigiasi įslaptinimo terminas. Ufologas mano, kad Špicbergeno atsitikimą būtina ir toliau tirti.
jus nepatiketumet net jei ant galvos jums nusileistu tokia lekste.
va taip atsiranda kalbos apie ateivius, patis zmones sau ateivei
as tikiu kad vokieciam pavyko sukurti toki aparata.ok jai netikit nu kad ir dabar ,gi paik vertikalaus pakilimo lektuva,padaryk ji lekstes formos ir yra nso:D na rimtai.tai zmoniu kuryba ne marsieciu.o beja siame straipsnyje daug iskraipytu faktu.siuos kaip ir kitus skraidancius aparatus bande Peenemunde bazeje,prie Baltijos juros,vokietijos teritorijoje.bet ne Lenkijoj.beto vokiskieji buvo pagristi antigravitacijos principu ,shobergerio ir Kolerio mechanizmais,bet tik ne 46raketiniais varikliais