Žemė – tai gyvas sutvėrimas

XX a. pabaigoje kilo neatidėliotina būtinybė rasti būdą, kaip atsikratyti radioaktyvių atominių elektrinių bei karinės pramonės atliekų ir nuodingų cheminių medžiagų. Tų būdų ieškojo žymiausi mokslininkai ir įvairių šalių garsiausi institutai. Realiausiu ir „nekalčiausiu“ imtas laikyti projektas išgręžti maždaug metro skersmens ir apie kilometro gylio šachtą ir į ją suversti visas „atliekas“. Rusai jau buvo parinkę ir vietą tokiam gręžiniui prie Semipalatinsko. Laimei, biudžete nesurado kelių milijonų rublių.

Vis daugiau mokslininkų, jau nebijodami skeptikų kritikos, pareiškia, jog Žemė – gyvas ir protaujantis organizmas.

Dar 1959 metais žinomas britų mokslininkas Džeimsas Lovlokas, išstudijavęs žymiausių pasaulio geologų, geofizikų ir kitų sričių mokslininkų tyrimų duomenis, paskelbė, jog Žemė – sudėtinga savireguliuojanti sistema, be to, gyvas organizmas, o uolienos, vanduo, oras, augalai, gyvūnai – jos organai. Toje hipotezėje jis Žemės planetą pavadino senovės graikų deivės Gėjos vardu.

Juk procesai, vykstantys mūsų planetoje ir išsaugantys gyvosios gamtos egzistavimo stabilumą, nėra atsitiktiniai. Nors Saulės „kaitra“ kinta, Žemės paviršiuje nuolatos laikosi 15 – 35 laipsnių temperatūra, vandenyno druskingumas neviršija 4 %, nes druskų kiekiui viršijus 6 % ribą organinių ląstelių sienelės suirtų. Deguonies kiekis atmosferoje irgi stabilus -21 %. Esant mažesniam gyvūnai neišgyventų, o didesniam – planetoje kiltų siaubingi gaisrai nuo savaiminio užsidegimo. Atmosferoje yra pastovus amoniako kiekis, kuris užtikrina azoto ir sieros rūgščių neutralizavimą, nes priešingu atveju keltų pavojų gyviems organizmams. Ozono sluoksnis Žemės gyvybę apsaugo nuo pražūtingos ultravioletinės radiacijos. Šį sąrašą galima būtų tęsti, bet svarbiausia – visi būtini egzistencijos parametrai nekinta, nežiūrint aktyvios, dažnai kenksmingos žmonijos veiklos.

Britų mokslininkai Hartmanas ir Karis, tirdami bioenergetinius žmogaus ir aplinkinio pasaulio ryšius, aptiko vėliau jų vardu pavadintą energetinį tinklą, gaubiantį visą Žemę, ir tam tikruose tinklo „mazguose“ nustatė per parą besikeičiančius pulsuojančius elektromagnetinius virpesius. Tie „mazgai“ vienas nuo kito nutolę per 4000 kilometrų, jų pulsacija priklauso nuo Mėnulio ir kitų planetų išsidėstymo. Tai reiškia, jog Žemė per plutos plyšius „iškvepia“ savo ir „įkvepia“ kosminę energiją. Ritmo dažniai dar priklauso nuo paros laiko, metų sezono, geografinės platumos. Vidutinėse platumose vasaros dieną ritmas yra 30-40 minučių, o pusiaujo juostoje jis beveik pastovus ir siekia 130 minučių. Žmogus giliau įkvepia per burną, o Žemė per savo geoaktyviąsias vietas. Kai Mėnulis pridengia Saulę, Žemė „susijaudina“ ir elektromagnetinio lauko parametrai pastebimai kinta.

Po šių atradimų suabejota Žemės atsiradimo hipoteze. 1956 metais astronomams stebint Arendo-Rolano kometą aptiktos dvi jos uodegos, kas prieštarauja žinomiems Visatos dėsniams. Kai kurios kometos dėl mums nežinomų aplinkybių keičia skriejimo trajektorijas ir greitį, o nuo kai kurių iš jų sklinda nesuprantamas radijo spinduliavimas – tarsi kokie signalai. Atsirado hipotezė, jog asteroidai ir kometos galbūt yra gyvos būtybės, turinčios titano-organinę kilmę. Kol kas tai sunku suvokti.

Bet pastarųjų tyrimų duomenys aiškiai patvirtina, jog daugumoje Visatos kūnų – planetose, jų palydovuose, asteroiduose, kometose – esama vandens, nesvarbu, ar skystu, ar ledo, ar garų pavidalu. O remiantis japonų pro f. dr. Masaru Emoto ir jo bendraminčių tyrimų duomenimis, vanduo turi unikalių savybių, tarp jų ir blounergoinformacinių mainų gebėjimų. Todėl vandenį pradėta vadinti planetų krauju. O pačias planetas, turinčiomis vandens, imta vadinti gyvybingomis arba mąstančiomis. Atrodo, fantazija? Kol kas gal ir taip.

Dabar atsirado hipotezė, jog kometos ir asteroidu, nešdami įvairaus pavidalo vandenį ir jungdamiesi, „sulipdė“ planetas ir atidavė savo „kraują“, vandens pagrindu sukurdami protaujantį organizmą. Kad visa tai neatrodytų mistika, pacituosiu britų prof. dr. Sidnėjų Džeksoną: „Kaip žinoma, mus supančiame pasaulyje enrgoinformacinį lauką turi ne tik bet kuris gyvas organizmas, bet ir apskritai bet koks daiktas – kėdė ar akmuo. Reikalas tas, jog protingos būtybės energoinformacinis laukas labai skiriasi nuo analogiškų negyvųjų daiktų laukų. Energoinformacinius pirmo tipo laukus turi tik trys mus supančio pasaulio būtybės: žmogus, delfinas ir… pati Žemė! Ir tai iš tikro taip! Planeta nėra tiesiog rutulys, susidedantis iš mineralų, vandens ir organikos. Ji -protinga, mąstanti būtybė, Visatos bendrijos dalis. Dėl šio fakto mums jau nebe paslaptis, kodėl periodiškai iš Žėmės į Visatos platybes labai plonu energetiniu pluoštu sklinda savotiškos informacinės „žinios“. Akivaizdu, kad jas „siunčia“ pati planeta…“

Po tokių profesoriaus minčių nelabai yra ką pridėti. Nebent tai, jog Žemė žino ir jaučia žmonių civilizacijos gyvenimą bei, matyt, kenčia dėl jų nepamatuotos veiklos. Todėl reikia manyti, jog reaguoja į besaikį jos išteklių naudojimą, aplinkos teršimą, branduolinių užtaisų sprogdinimus, o gal ir protingumo ribas peržengiantį gyventojų daugėjimą. Todėl nereikia stebėtis Žemės nepasitenkinimu: suaktyvėjusiu vulkanizmu, žemės drebėjimais, cunamiais, uraganais, tornadais, pražūtingais potvyniais, sausromis ir kitais nemalonumais.

Yra mokslininkų, manančių, kad Žemė turi savų svertų, leidžiančių jai paveikti žmonių karus, pavojingų virusų ir ligų atsiradimą bei kitus reiškinius. Kai kurie jau ima pripažinti, kad Žemė turėjo įtakos gyvybės ir žmogaus atsiradimui planetoje.

Žmonija privalo pakeisti savo elgesį.

Komentuok su Facebook paskyra: