Kasdienę psichologinių eksperimentų rezultatų nuokalnę pagimdė didelis tyrinėtojų skaičius. Kad būtų išvengta to efekto, psichologas Čarlzas Tartas (Tart) 1970 metais atliko tokį eksperimentą: jo dalyviai buvo susodinti prie konsolės su dešimtimi elektros lempučių. Jiems reikėjo spėti, kuri lemputė užsidegs, ir paspausti norimą mygtuką. Paspaudus kurį nors mygtuką, elektroninis generatorius uždegdavo atsitiktinai parinktą lemputę.
Buvo galima pamatyti, ar eksperimento dalyvis buvo teisingai nurodęs, kuri lemputė užsidegs. Laukiamas atsakymas palaikydavo subjektų budrumą ir atrodė, kad stiprina jų psichinius sugebėjimus. Teisingų atsakymų skaičius buvo ne tik aukščiausias pagal galimybes, bet taip pat pagal rezultatą, pasiektą tų pačių asmenų per kitus eksperimentus, kurių sėkmė arba klaidingumas sužinomi tik eksperimento pabaigoje. Tas patikrinimas dalyviams buvo toks reikšmingas, kad psichologas priskyrė jį prie varžybų. Ir kad jam turėjo įtakos nesąmoningas nusiteikimas.
Psichinius reiškinius atgaminti laboratorijose, kaip to reikalauja tradicinis mokslas, galima tik labai retais atvejais. Džozefo Raino (Rhine) žodžiais tariant, kalbama apie įvykius, kurie „vyksta, išnyksta ir tuoj pat virsta prisiminimu“. Be to, jie nepalieka jokių pėdsakų, priklauso neapčiuopiamiems faktoriams, dėl kurių numatyti eksperimento rezultatus yra neįmanoma. Pavyzdžiui, savo bandymais su Cenerio (Zener) kortomis Rainas atskleidė, kad tie patys asmenys panašiomis aplinkybėmis gali pasiekti labai skirtingų rezultatų. Sugebėjimai, kurie jiems leidžia atspėti kortų simbolius, ne tik nepadidina patirties, bet dažnai ją ir sumažina bandymus kartojant. Netgi tie nedaugelis individų, kurie, atrodo, apdovanoti tvirtais sugebėjimais, gali juos bet kuriuo momentu prarasti.
Eksperimentinių rezultatų padrikumas, atrodo, kelia abejones dėl pačių psichologinių sugebėjimų egzistavimo. Jei eksperimento subjektas praranda interesą tam, ką daro, arba jei jaučiasi sugniužęs, to eksperimento rezultatai taip pat bus silpni. Tuo atveju, kai kuris nors asmuo pradeda abejoti savo paties psichinėmis galiomis, tada jis būna labai atsipalaidavusios dvasinės būsenos. Psichologė Gertrūda Smaidler (Schmeidler) atskleidė su šiuo atveju susijusį efektą, kurį pavadino „avių-ožkų“ efektu.
Anot Gertrūtos Smaidler, subjektai, įtikinti, kad turi psichinių sugebėjimų, paprastai geriau atsiskleidžia bandymuose, nors nustoja „būti avimis“ savo ekstrasensoriniais suvokimais. Atvirkščiai, asmenys, kurie būna įtikinti priešingai, pasiekia skurdžius rezultatus, nes spiriasi „kaip ožkos“ nuo tolimesnių ekstrasensorinių suvokimų. Raino bandymuose su Cenerio (Zener) kortomis kai kurie žaidėjai atspėdavo labai nedaug kortų palyginti su tikimybe, tartum būtų sąmoningai vengę teisingai atspėti. Daktarė Smaidler tuos skirtumus priskiria nesąmoningam norui nepaisyti savo ekstrasensorinių sugebėjimų.
Ryšius tarp pasąmonės ir psichologinių reiškinių yra giliai išstudijavęs Kalifornijos psichologas Čarlzas Tartas (Tart). Anot Tarto, ekstrasensoriniai sugebėjimai faktiškai yra pasąmonės ženklai, kuriuos nuolatos gauna visos žmogiškosios būtybės. Tik „apdovanotaisiais“ laikomi individai yra tiems ženklams jautresni negu likusieji, ir tas jautrumas duoda dingstį, kad ženklai įsibrautų į jų sąmonę. Kad pademonstruotų tą hipotezę, fizikai Haroldas Puthofas (Puthoff) ir Raselas Targas (Targ) atliko eksperimentą, kurio metu vienas asmuo turėjo perduoti telepatiškai kitam asmeniui, kada užsidegs šviesa, ir matavo antrojo asmens smegenų reakcijas encefalograma. Nors receptoriaus atsakymai neviršijo apskaičiuotų tikimybių, encefalogramos registras kiekvieną kartą, kai užsidegdavo šviesa, rodydavo svyravimus. Subjektas nesuvokė to, ką jis priima, bet jo smegenys kiekvieną kartą į telepatinius pranešimus sureaguodavo.
Psichinio eksperimento rezultatus taip pat gali sąlygoti tyrinėtojo pozicija ir instinktyvūs norai. Bet kokio reiškinio studijavimas faktiškai pastarąjį transformuoja, ir paties eksperimento realizavimas gali sustabdyti jame dalyvaujančio asmens psichinius sugebėjimus, kurie yra pakankamai ryškūs esant kitam kontekstui. Pats tyrinėtojas gali pagerinti rezultatus dalyvių atsakymus paskatindamas nevalingais ženklais.
Įprastas eksperimento rezultatų pablogėjimas taip pat buvo priskirtas tam „eksperimentuotojo efektui“, kurį atskleidė Rainas su Cenerio kortomis. Dar daugiau, nesąmoninga eksperimentuotojo ir eksperimento dalyvių sąveika gali net pakeisti tam tikrų matavimo prietaisų funkcionavimą. Objektvvus ir bešališkas mokslinis modelis studijuojant psichinius reiškinius yra nepasiekiamas idealas. Tyrinėtojas turi bandyti išlaikyti įmanomai neutralią poziciją, žinodamas, kad jo pasąmonė visą laiką gali siųsti ženklus, kurie turės įtakos eksperimento rezultatams. Ir eksperimento subjektas turi rūstis kuo labiau atsipalaidavęs.
Hallo Herr Wege,Die Aktienkurse spiegeln lediglich die spekulativen Erwartungshaltungen der Aktionäre wieder, haben mit der Reinvestition der Gewinne nicht das Geringste zu tun. Fällt der Aktienkurs oder steigt der Aktienkurs, so sagt das lediglich etwas darüber aus, ob die Aktien des jeweiligen Unternehmens gerade überwiegend gekauft oder überwiegend verkauft werden.Im Prinzip kümmert sich das Unternehmen wenig um den täglichen Aktienkurs. Es ist für das Tagesgeschäft i.d.R. untdWeressani.FreunnlichstF.t.