Savaiminis užsidegimas – kas už to slypi?

Savaiminis užsiliepsnojimas yra toks reiškinys, kuris buvo žinomas visais istorijos laikais. Tikėjimas, kad žmogaus kūnas gali užsiliepsnoti savaime, nors šimtmečiais buvo siekiama tai įrodyti, vis dėlto neatrodo, kad būtų aiškus.

Savaiminio užsiliepsnojimo atvejai visiškai skiriasi nuo mirčių dėl gaisro, ir mokslininkams bei teismo medicinos specialistams kelia sumaištį. Aukų kūnai virsta baltais pelenais, tačiau dažnai kojos arba rankos lieka nepaliestos. Aplinkiniai daiktai taip pat paprastai lieka nepaliesti, o kartais net drabužiai nepaaiškinamu būdu lieka be jokių ugnies pėdsakų.

Kūnas užsiliepsnoja per keletą minučių ir dega taip sparčiai, kad lavonas (jei iš jo kas nors lieka) per tą laiką net nepajuda, tartum liepsnos jo net nebūtų palietusios. Liepsnojimo greitis ir jo fokusavimasis yra didžiausia savaiminio užsiliepsnojimo mįslė. Kad būtų galima žmogaus kaulus paversti pelenais, reikia labai aukštos temperatūros. Net ir krematoriumų krosnyse, kur temperatūra siekia daugiau kaip 1100 laipsnių Celsijaus, kūnui sudegus, visi kaulai lieka ir juos vėliau tenka smulkinti. Manoma, kad savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra turi siekti 1650 laipsnių Celsijaus, o tai yra temperatūra, kuri dviem šimtais laipsnių yra aukštesnė už tą, kurią pasiekia buitinė ugnis.

Nerandant savaiminio užsiliepsnojimo paaiškinimo, manoma, kad jo priežastis slypi užsidegusio kūno viduje. Vis dėlto, kokioms aplinkybėms esant žmogaus kūnas galėtų degti su tokia jėga? Kas turi atsitikti, kad aukų kūnai taptų tokie degūs?

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kūnai užsiliepsnoja dėl nenormalios vandenilio ir deguonies reakcijos, vykstančios ląstelių lygmenyje. Tokio tipo cheminė reakcija sukelia labai didelę temperatūrą ir yra naudojama kosminių raketų varikliuose. Savo ruožtu, Šiaurės Amerikos daktarai Aivenas Sandersonas ir Vinsentas Gadisas išstudijavo fosfogenų kaip vitamino B susidarymą žmogaus raumenyse.

Šios medžiagos, kurios yra panašios į nitrogliceriną, gali turėti polinkį kauptis tokių namisėdų asmenų kūne, kaip senukai, kurie dažniausiai ir yra savaiminio užsiliepsnojimo aukos. Vis dėlto nė viena ta teorija nepaaiškina, iš kur atsiranda degtuvas, kuris tas liepsnas įkuria. Kai kurios hipotezės teigia, kad uždegti galėtų kokio nors kaulo lūžimas.

Iš tikrųjų savaiminių kaulų lūžimų dėl kalcio trūkumo pasitaiko dažnai. Išskirtiniai atvejai, kai užsiliepsnojusieji išlieka gyvi, išsiaiškinti šio reiškinio priežastis nedaug tepadeda. Anot informuotų teismo medicinos specialistų, atrodo, kad kai kurios aukos prieš užsiliepsnojant buvo įkvėpusios į plaučius daug dūmų, todėl buvo tartum apimtos letargo ir net nemėgino ugnies gesinti.

Beveik visos aukos mirė netrukus po kaulų lūžimo. Nėra nė vieno užrašo, kuriame išlikusi gyva auka būtų papasakojusi, kaip ugnis prasidėjo. Medikų duomenimis, kas ketveri metai įvyksta po savaiminį užsiliepsnojimą. Vis dėlto paranormalių reiškinių tyrinėtojai teigia, kad tokių atvejų yra daug daugiau, negu jų užregistruojama.

Italų grafienė Kornelija Bandi buvo pirmoji savaiminio užsiliepsnojimo auka, kurios atvejis buvo dokumentais patvirtintas. Vieną 1731 metų balandžio vakarą savo namuose Veronos apylinkėse grafienė, kurį laiką pakalbėjusi su savo kambarine, nuėjo gulti. Kitą rytą kambarinė veltui beldė į duris, o kai įėjo, pamatė kraupų vaizdą. Miegamasis buvo juodas nuo suodžių. Nuo palangės lašėjo gelsvas skystis, kurio kvapas buvo baisus, o ant grindų buvo tokios pat spalvos klampaus skysčio klanai.

Vis dėlto lova nebuvo subjaurota. Paklodės buvo atverstos, kas rodė, kad grafienė naktį kažkuriuo momentu buvo atsikėlusi. Už pusantro metro nuo lovos ant grindų, susimaišiusios su balzganais pelenais, gulėjo dvi kojos. Pelenuose gulėjo grafienės Bandi smegenys, kaukolės kaulas, smakras ir trys apdegę pirštai. Liudininkai, kurie lietė pelenus, pasakojo, kad jie buvo lipnūs kaip seilės.

Nors ir labai retas atvejis tačiau yra buvę ir taip, kad žmonės po savaiminio užsidegimo išgyvena.

Šiaurės Amerikos gyventojas Džekas Andželas buvo vienas iš tų nedaugelio asmenų, kuris po savaiminio užsiliepsnojimo išgyveno. Vieną 1974 metų naktį jis miegojo savo namuose Džiordžijoje. Atsibudo po keturių dienų baisiai apdegęs. Ugnis buvo susikoncentravusi jo dešiniojoje rankoje, ir gydytojai buvo priversti ją amputuoti. Vis dėlto nei pižama, nei paklodės neatrodė apdegusios. Andželas nejautė jokio skausmo iki tol, kol po keleto valandų atgavo sąmonę. Kaip užsiliepsnojo, jis taip niekada neprisiminė, net ir užhipnotizuotas.

Rodosi, kad savaiminio užsidegimo paslaptis bus atskleista dar negreitai.

Komentuok su Facebook paskyra: