Telepatija

telepatija

Telepatija yra menamas žmogaus sugebėjimas per atstumą siųsti informaciją arba ją gauti nesinaudojant jutimais, neturint jokių techninių priemonių ar technologijų, nenaudojant juslių (optinių, akustinių, lytėjimo, skonio).

Meditacija, hipnozė, sapnas ir kitos pakitusios sąmonės būsenos daugeliui individų suteikia telepatinių sugebėjimų. Parapsichologai tą poveikį aiškina faktu, kad, kaip ir jausminių stimulų atveju, tos būsenos mums leidžia suvokti tai, kas yra suvokiama pasąmonės, nors kitais atvejais tai lieka nepastebėta. Smegenys, savo ruožtu, į tokią padėtį gali patekti, kai yra vadinamojoje „Alfos būsenoje“. Esant šiai būsenai, sumažėja elektromagnetinių bangų, kurias skleidžia sinapsė arba neuronų grandinė, dažnis. Kai kurie tyrinėjimų dalyviai šią būseną tapatina su gilios vidinės ramybės būsena, kuri tradiciškai siejama su meditacija. Tais momentais, jų liudijimu, viskas atrodo susieta su viskuo, ir pranyksta ribos tarp asmenų ir daiktų.

1974 metais parapsichologas Čarlzas Honortonas atliko seriją įdomių eksperimentų norėdamas ištirti telepatines būsenas, kurios susidaro sapno metu. Vieno eksperimento metu telepatinis „siuntėjas“ turėjo paimti fotografiją ir pabandyti perduoti ją asmeniui „priėmėjui“, kuris miegojo. Kai „priėmėjas“ atsibudo, papasakojo, ką jis sapnavęs. Grupė teisėjų iš įvairių fotografijų turėjo atrinkti tą, kuri geriausiai iliustravo jo sapnus.

Fotogrfijos, perduotos „siuntėjo“, buvo atrinktos daug kartų dažniau, negu kitos. Kito eksperimento metu „siuntėjas“ turėjo pamėginti perduoti keletą fotografijų „priėmėjui“, kuris buvo kitame kambaryje. „Priėmėjas“ turėjo, pasinaudodamas mikrofonu, papasakoti, kokie vaizdai iškyla jo sąmonėje. Nors daugelis apibūdinimų buvo per daug neaiškūs, bet pasitaikė ir tokių nepaaiškinamų atvejų, kai „priėmėjai“ fotografijas apibūdindavo gana tiksliai.

Honortono ir kiti telepatiniai eksperimentai yra pagrįsti technika, kuri yra vadinama „gancfeldo technika“, kas vokiškai reiškia „ištiso lauko technika“. Tą techniką sudaro „priėmėjo“ smegenų izoliavimas nuo visų sensorinių stimulų, kad jis susikauptų į savo paties vidinius suvokimus. Dėl to dalyviai turi užsirišti akis pusiau peršviečiamais raiščiais ir užsidėti ausines, kurios apsaugo nuo triukšmo (panašiai kaip priimant radijo signalą, kad nebūtų sintoniškas). Tyrimai parodė, kad gancfeldo technika gali skleisti smegenų sinapsės dažnius tam, kad generuotų alfa bangas, arba net teta beta bangas, kaip tas, kurios susikuria gilaus miego metu. Įvairūs tyrinėjimai, kur telepatijos sėkmė iki penkiasdešimties procentų viršija statistinę tikimybę, yra virtę telepatijos tyrinėjimo standartiniais metodais.

Yra daug asmenų, kurie yra atlikę ypatingo lygio telepatinius eksperimentus ir buvo nustebinti jų rezultatų. Jų mintys (pavyzdžiui, skaičiai) buvo atspėtos, ir jie atsisakė eksperimentą pakartoti, bijodami, kad praras intymumą.

Bangų dažnumas

1928 metais psichiatras Hansas Bergeris (Berger) nustatė, kad žmogaus smegenų neuronų judėjimas sukuria elektromagnetinius laukus. Tie laukai yra sudaryti iš įvairaus dažnumo bangų, susijusių su smegenų skirtingos veiklos sferomis. Bangos (beta), kurios keičiasi nuo 23 iki 14 ciklų per sekundę, yra labiausiai įprastos ir yra susijusios su racionaliu mąstymu ir kasdiene smegenų veikla. Bangos (alfa), kurios keičiasi nuo 14 iki 8 ciklų per sekundę, apibūdina tokias relaksacijos būsenas kaip meditacija, kurioms esant, būtų galima lengviausiai prisijungti prie mūsų pasąmonės. Bangos (teta), kurių kaita yra nuo 8 iki 4 ciklų per sekundę, yra labai lėtos ir eksperimento metu buvo susijusios su emocine kaita. Dar žemesnio dažnio bangos yra (delta), kurių kaita yra mažiau kaip keturi ciklai per sekundę ir kurios valdo gilaus miego būseną.

Telepatija skirtingai nuo kitų energijos formų, tokių kaip radijo bangos, nepriklauso nuo nuotolio. Vieno reto eksperimento metu „priėmėjas“ buvo Ciuriche, Šveicarijos Alpių centre, ir bandė pagauti pranešimus„siuntėjo“, kuris užsiiminėjo povandeniniu sportu prie Floridos (JAV) krantų. Signalus siunčiantysis turėjo nenustodamas nardyti sukaupdamas dėmesį į keletą vardų. „Priėmėjo“ reakcijos buvo kontroliuojamos panaudojant prietaisą, skirtą kraujo kapiliarų susitraukimams matuoti. Kai signalų priėmėjas vardus, apie kuriuos galvojo signalų siuntėjas, įspėdavo, prietaisas registruodavo ženklius pasikeitimus jo kraujo apytakoje.

Komentuok su Facebook paskyra: