Transo būsena

JAV jau daugelį metų veikia Neurolingvistinio programavimo draugija. Jos tikslas – ne tik parengti medikus psichoterapeutus, bet ir mokyti įvairių profesijų žmones psichinio poveikio, susireguliavimo ir asmenybės ugdymo. Neurolingvistinio programavimo specialistai dirba JAV privačiose firmose, valstybės departamente ir armijoje. Lingvistinio programavimo pagrindus padėjo amerikiečių psichologai, iš kurių labiau žinomi Ričiardas Benderis ir Džonas Grinderis. Jie rėmėsi medicinos daktaro Miltono Eriksono (1902—1980) hipnotizavimo technika.

Vargu ar pasaulyje yra žmogus, visiškai patenkintas savo charakteriu. Daugelis noterų pakeisti kuriuos nors savo asmenybės bruožus, išmokti save valdyti.

Tuo pat metu bet kurio žmogaus pasąmonėje glūdi daugybė gyvenimo patirties, prisiminimų ir vaizdinių elementų, iš kurių galima sukonstruoti bet kokį elgesio stilių. Bet kaip išgauti smegenų požievyje sukauptą lobį?

Lengviausia tai padaryti hipnozinio transo būsenoje. Patyręs hipnotizuotojas padės Jums suvaidinti bet kurį vaidmenį, pasireikšti bet kuriems charakterio bruožams. Tačiau specialistų, galinčių stabiliai ir ilgam įtvirtinti tokius pasikeitimus, yra nedaug, literatūros šiais klausimais taip pat trūksta arba ji labai abstrakti, paremta teorija, nepateikianti įtaigos metodikos. Dėl to hipnozę įsivaizduojame kaip paslaptingą arba net abejotiną meną, o ne mokslu pagrįstą metodą.

Hipnotinio poveikio kaip asmenybės neurolingvistinio programavimo modelis vertingas tuo, kad leidžia praktiškai įsisavinti ir panaudoti pasąmonės rezervus. Šio modelio šerdis – „kryptingos fantazijos“ principas.

Jo esmė yra ta, kad hipnotinis transas pasiekiamas mūsų pačių psichikos pastangomis, kurias hipnotizuotojas specialiais būdais nukreipia reikiama linkme.

Kai tik pavyksta pažinti žmogaus fantaziją, jis nugrimzta savyje. Jo dėmesys savaime nukrypsta vidun, į prisiminimus, vizijas arba tuo metu pasireiškiančius jausmus. Kasdieninis realybės matymas tartum nutraukiamas, įprastas pasaulis „suskaidomas“ į sudėtinius elementus. Išnyksta griežta riba tarp sąmonės ir pasąmonės. Bet panaši būsena iš esmės yra transas. Išvardytos jo savybės kaip tik leidžia atlikti psichoterapiją, savitaigą, įtaigą, formuoti naują asmenybės savijautą.

Iš tikrųjų atidus žmogus negali nepastebėti, kad būsena, panaši į transą, gana dažnai atsiranda savaime, be kieno nors poveikio. Aišku, visų pirma susimąstymo minutėmis, bet taip pat ir ilgai važiuojant, dirbant monotonišką darbą arba net lėtai bėgant. Šis reiškinys ir panaudojamas neurolingvistinio programavimo metu: vienas paprasčiausių būdų sukelti hipnozinį miegą – paprašyti pacientą prisiminti ir iš naujo išgyventi savo jausmus panašioje situacijoje.

Žmonės paprastai mielai pasakoja apie save, savo išgyvenimus, prisiminimus. Psichoterapeutas neįkyriai palaiko pokalbį, o pats įdėmiai fiksuoja pašnekovo išorės pakitimus, rodančius, jog artėja transas, tai yra tas momentas, kada galima pradėti įtaigą.

Laukiamos būsenos požymius gali atpažinti kiekvienas. Tai nejudrumas, veido raumenų atsipalaidavimas, sustingęs žvilgsnis. Neurolingvistinio programavimo specialistai neklysdami atskiria ir dar daug ką: nežymius, bet būdingus kūno pozos pakitimus, nevienodą atskirų raumenų grupių įtempimą, nežymius rankų judesius, odos spalvos ir veido mimikos pasikeitimus, vyzdžių išsiplėtimą arba susiaurėjimą ir t.t. Nuolatiniu tokių nežodinių (neverbalinių) požymių stebėjimu pagrįstas kitas svarbus neurolingvistinio programavimo principas – grįžtamasis ryšys: jeigu transo požymiai stiprėja nuo psichoterapeuto žodžio, jis supranta, kad eina teisingu keliu.

Pagal šią metodiką teoriškai galima tęsti pokalbį, kol pacientas užmiega giliu hipnotiniu miegu nė karto neištarus žodžio „ hipnozė“.

Kuo vertinga transo būsena? Kaip tik pabrėžia neurolingvistinio programavimo pradininkas Miltonas Eriksonas, psichika labiausiai linkusi į pakitimus ir naujų žinių suvokimą. Nors iš išorės žmogus atrodo atsipalaidavęs ir nejautrus, įprastiniai budinčio proto apribojimai išnyksta ir pasąmonės kūrybinė stichija atsipalaiduoja. Daug kartų padidėja fantazijos ir vaizdinio mąstymo galia. Žmogus ima „matyti“ ir „girdėti“ įvykius, į kuriuos jį įtraukia psichoterapeuto replikos ir jo paties prisiminimai. Tada pasąmonės galima tiesiog paprašyti parengti naują elgesio modelį, išspręsti tam tikrą problemą ir pan. Čia svarbiausia vartoti kiek galima bendresnes frazes, nesukaustyti psichikos labai aiškiai suformuluota užduotimi.

Kažkuriuo momentu suformuoti išgyvenimai pasidaro labai artimi realybei, nauji modeliai ryškūs ir išbaigti. Dabar belieka juos įtvirtinti pagal žinomą Pavlovo sąlyginio reflekso principą, bet šiuo atveju be daugkartinio kartojimo. Sąlyginis sužadintojas gali būti, pavyzdžiui, prisilietimas prie kūno tam tikrame taške. Ir vėliau, liečiant tą pačią vietą, pavyksta iškarto sužadinti žmogui reikiamą psichoemocinę būseną.

Argi nepanašu į kompiuterio darbą? Kaip tik dėl to ir kilo metodo pavadinimas “neurolingvistinis programavimas“. „Neurolingvistinio programavimo operatorius“ lyg ir sukuria paciento pasąmonėje naujas išgyvenimų, elgesio programas ir jas įveda į sąmonę. O vieno ar kito taško kūne paspaudimas įjungia smegenyse (kompiuteryje) atitinkamą programą.

Bet transo būsena galima pasinaudoti ir pačiam, neprašant niekieno paslaugų. Tam taikoma auto-hipnozės technika.

Komentuok su Facebook paskyra: