Reikia priminti, kad ankstyvojoje krikščionybėje nebuvo tokio supratimo, kaip skaistykla. Tuo metu buvo kalbama tik apie pragarą ir rojų. Apie skaistyklą pradėta kalbėti tik vėlyvaisiais Viduramžiais. Yra manoma, kad į skaistykla patenka vėlės tų žmonių, kurie nebuvo tokie nuodėmingi, kad jų vėlės iš karto keliautų į pragarą, tačiau jie nebuvo tokie be nuodėmių, kad vėlei iš karto būtų atverti vartai į rojų. Skaistykla – niūri vieta, kur vėlėms tenka kurį laiką kęsti kančias ir atgailauti už nuodėmes, kurias žmonės padarė per savo gyvenimą. Tik tada vėlės gali gauti atleidimą ir patekti į rojų. Vėlės buvimo skaistykloje laiką galima žymiai sutrumpinti, jei už ją melsis mirusiojo žmogaus artimieji ir draugai, likę gyventi Žemėje.
Ypač dažnai vėlės vaiduoklių pavidalu Žemėje likusiems gyviesiems pasirodydavo XV-XIX amžiais. Vaiduokliai rodydavo žaizdas, kurias gavo kančių metu skaistykloje, palikdavo kokį nors ženklą ar užuominą, kad gyvieji neužmirštų savo maldose paminėti mirusiųjų. Dažniausiai dvasia prisiliesdavo prie daikto, ant kurio likdavo jos pirštų ar delnų atspaudai. Daiktai su tokiais atspaudais buvo laikomi tokiu pačiu stebuklu, kaip ir stigmos, kraujuojančios ikonos, Mergelės Marijos apsireiškimas -visi šie stebuklai katalikų pasaulyje ypač vertinami.
Šventosios kankinio širdies bažnyčioje esančiame muziejuje yra eksponuojami daiktai, turintys tokias keistas žymes. Vienoje vitrinoje yra prijuostė ant kurios matosi apdegę pirštų atspaudai. Šį ženklą paliko sesuo Klara Skelers, kuri 1637-ais metais mirė nuo maro. Ji vaiduoklio pavidalu pasirodė savo vienuolyno narei, prašydama užtarimo prieš Viešpatį. Kitoje vitrinoje padėta Marijos Zaganti maldaknygė. Ši moteris gyveno Italijoje, Parokjos miestelyje. 1871-ųjų m. kovo 5 d. naktį prieš jos akis pasirodė mirusio tėvo vaiduoklis. Jis atvertė ant stalo gulėjusią maldaknygę. Maldaknygė, tikriausiai, buvo atversta toje vietoje, kur buvo ypač svarbi mirusiam tėvui malda. Maldaknygės lapai pradeginti tose vietose, kur lietėsi vaiduoklio pirštai.
Tačiau kur kas įdomesnė antroji muziejaus dalis, į kurią lankytojai patenka nepaprastai retai. Daugelis atvykusiųjų turistų, apsilankančių muziejuje, net nežino, kad egzistuoja antra jo dalis. Ši dalis įrengta bažnyčios požemyje. Norint tenai patekti, reikia praeiti pro trejas metaline duris, kurios paprastai būna užrakintos. Būtent ši požemyje esanti patalpa, o tiksliau – joje esantys eksponatai, kai kuriems žurnalistams sukėlė visiškai pagrįstą mintį Šventosios kankinio širdies bažnyčioje įrengtą muziejų pavadinti „Šėtono muziejumi“.
Štai ką pasakoja apie muziejuje esančius eksponatus muziejaus vedėjas tėvas Ismaro Benediktas: „Daiktai, kurie matomi požemyje įrengtoje patalpoje, neabejotinai rodo apie piktosios dvasios egzistavimą. Šiuos daiktus Bažnyčia laiko konkrečiais įrodymais to, kad egzistuoja velnias ir pragaras. Mes šių eksponatų neafišuojame, tačiau juos saugome, kad galėtumėm parodyti, ką sugeba padaryti žmonijos priešas“. Daugumą šioje patalpoje esančius daiktus, bei viršutinėje patalpoje saugomus eksponatus Vatikanui 1933-iais metais perdavė muziejaus įkūrėjas tėvas Vitorė Zojė. Jis buvo šventyklos prižiūrėtojas, tačiau šventykla sudegė per baisų gaisrą.
Ugnies liežuviuose tėvas Vitorė pamatė siaubingą šėtono veidą. Kai gaisras buvo užgesintas, ant išlikusios sienos buvo matomas neryškus iš degėsių susidaręs moters atvaizdas. Jos veide atsispindėjo neviltis ir kančia. Pažiūrėti nepaprastą atvaizdą vyko gyventojai iš visos Romos, o viena žymi ponia užsakė 30 mišių tam, kad išgelbėtų nelaimingosios kankinės vėlės, esančios skaistykloje, išgelbėjimą. Yra pasakojama, kad po šio poelgio žymioji ponia pasveiko nuo sunkios ligos.
Tėvas Vitorė liepė moters atvaizdą perkelti į drobę. Ji ir tapo pirmuoju būsimojo muziejaus eksponatu. Po šio gaisro tėvas Vitorė ėmė visame pasaulyje ieškoti panašių reiškinių daiktinių įrodymų. Jų pavyko rasti daugiau nei 300. Kai kuriems iš įrodymų yra po kelis šimtus metų.
Tarp rūsyje įrengtos patalpos eksponatų yra akmuo, kuriame, kaip manoma, iškaltas šėtono veidas. Jo išraiška nuolat keičiasi, o akys visą laiką seka lankytojus. Kitas požemyje esantis eksponatas -Luizos de Senešal, gyvenusios Šanvriero mietelyje, Prancūzijoje, sijonas. Ši moteris 1875-ais metais tuščiame kelyje, kuriame daugiau nesimatė nė vieno žmogaus, sutiko velnią ir mirė iš baimės. Sijonas pradegintas tose vietose, kur lietėsi šėtono ranka. Netoli šio sijono galima pamatyti ikoną, kurioje pavaizduotas nebūdingas ikonoms vaizdas – pragare besikankinančios nuodėmingųjų žmonių vėlės. Ikonoje pavaizduotas velnio atvaizdas kartais sudrėksta nuo skystos sieros.
Patekti į požemiuose įrengtą ekspoziciją nėra lengva netgi aukštas pareigas užimantiems bažnyčios tarnams ar valdininkams, nekalbant apie paprastus turistus. Laisvas šios muziejaus dalies lankymas buvo uždraustas XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje, kai vienas iš kardinolų pareiškė nepasitenkinimą požemyje saugomais eksponatais. Be to, muziejaus lankytojams ne kartą nutiko nemalonūs dalykai – vieni jautė galvos svaigimą, kiti matė tamsias figūras, einančiais kiaurai per sieną. Gali būti, kad už viso to tikrai slepiasi nelabojo jėgos, tačiau tai tik dar kartą įrodo, kad šie eksponatai nėra falsifikatai.
Siekiant pažaboti piktąją dvasią, visose vitrinose pakabinti pašventinti kryžiai ir ikonos. Nesunku suvokti, kad didžiulio susižavėjimo tikinčiųjų tarpe Skaistyklos muziejus nekelia. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo bandoma eilinį kartą jį likviduoti. Tačiau vis tik viršų paėmė nuomonė, kad muziejus reikalingas – nuodėmingųjų pavyzdys padės netikintiesiems pasukti į doros kelią, parodys jiems, kokioms kančioms save pasmerkia pomirtiniame gyvenime netikėdami Dievu. Svarbiausia muziejaus reikšmė ta, kad jame esantys daiktiniai įrodymai patvirtina skaistyklos, pragaro iš šėtono egzistavimą, o tuo pačiu, kaip atsvarą, rojaus ir Dievo egzistavimą.
Visai neblogai butu aplankyti
krw kai tingiu skaityt, gal kasnors trumpai paaskins ;D
paskaityk, idomu ten visai
Na man tos religijos tikrai smarkiai kertasi su logika .. Jaigu dievas yra toks geras tai kaip jis gali netikinčius žmones pasmergti amžinoms kančioms . O antra tai krikščionybe tiki tik trečdalis pasaulio tai negi visi tikintis kitokia religija keliaus į pragara ? Bet tos religijos kartais yra net senesnės už krikščionybe ( tarkim būdizmas ) ar būdistus gelbės jų dievas ? Tačiau jugi dievas yra vienas ir vienintelis tai kaip čia gaunasi ? Kur patekdavo pagonių žmonių sielos kai krikščionybe niekas netikėjo ???
Zep to dievo nera visiskai cia yra nusipaistymas apie sita musu dieva pagalwokite apie tai jai mes visi kile is Ievos ir Adomo tai visas pasaulys vadinasi brolis ir sesuo ir mes visi kraujomaisos tai cia jau paneigia logika 😀
Tai taip ir yra, jau mokslo įrodyta, kad mes visi esame iš vienos giminės.
Dievas nėra kažkoks žmogelis su barzdą, vis yra viskas, aš, tu, medžiai, voverės, planetos.. Pažiūrėk į mūsų ląstele, ją sudaro atomas aplink jį visokie protonai, neutronai sukasi, o db pagalvok apie mūsų saulės sistema, viskas sukasi aplink saulę. Tai mano manymu mes esam kažkokia mažytė didelio organizmo dalis.. Tikiuosi ne beždžionės užpakalis ;D