Mėnulio kalendorius

Mėnulio kalendorius tai Mėnulio ritmai, fazės kuriais galima ir yra geriausia atlikti vienokius ar kitokius veiksmus savo gyvenime. Daugelį žmonių domina klausimas: kaip Mėnulio kalendorius turi įtakos pavyzdžiui, vaistams vartoti ar vaisių derliui nuimti? Juk vos jam Mėnulio fazės pasibaigia –  pradeda veikti kitos, visiškai priešingos jėgos, kurios lyg ir turėtų tą veiksmą pasmerkti nesėkmei? Ar tai reiškia, kad neigiama energija negali neutralizuoti teigiamos?

Pavyzdžiui, bulvės, nukastos ir supiltos į rūsį tinkamu momentu, negenda ištisus mėnesius, o nukastos vos porą dienų anksčiau ar vėliau
gana greitai supūva. Atsakymas skambės gal kiek paslaptingai, bet būtent taip ir yra: lemiamos reikšmės turi pats Mėnulio kalendorius ir jo išmanymas, t. y. veiklos, nukreiptos į žmogų, augalą ar gyvūną, momentas.

Žmogus akylai stebėjo ne tik daiktų būsenas, bet ir tai, kaip jos susijusios su pačiu stebėjimo momentu – paros, mėnesio, metų laiku, Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių padėtimi. Archeologiniu požiūriu svarbių senovinių pastatų tyrimai liudija, kad dangaus šviesulių stebėjimas, jų judėjimo apskaičiavimas mūsų protėviams turėjo nepaprastai didelės reikšmės. Juos domino ne tiek pats tyrinėjimas „nesuinteresuotu“ žvilgsniu, kiek nauda, kurią duoda tam tikrų žvaigždžių konsteliacijų daromos įtakos išmanymas. Mėnulio kalendorius, kuriuos jie sudarydavo apskaičiavę
Saulės ir Mėnulio judėjimą, padėdavo numatyti tam tikrus impulsus – jėgas, tik tam tikru metu veikiančias gamtą, žmones bei gyvūnus ir pasikartojančias reguliariais intervalais. Ypač tas jėgas, kurios Mėnulio ritmu veikia visa, kas gyva, kurios lemia medžioklės ir derliaus, konservavimo ir gydymo sėkmę.

Savo klasikiniame veikale „Apie žmogaus kilmę“ gamtos tyrinėtojas Charles’as Darvinas irgi užsimena apie tai, ką žinojo ir kuo mokėjo pasinaudoti ne viena prieš jį gyvenusi karta: „Kaip ir žinduoliai, paukščiai ar net vabzdžiai, žmogus yra pavaldus paslaptingam dėsniui, pagal kurį tam tikri natūralūs procesai, pvz., nėštumas, augalų augimas ir branda, įvairių ligų trukmė, priklauso nuo Mėnulio periodų“. Budrumas, aštrūs pojūčiai, gebėjimas patirti ir akylas gamtos, augalų ir gyvūnų pasaulio stebėjimas mūsų protėvius buvo pavertę tikrais
tinkamo laiko meistrais.

Pamatysite, kad:
• daugybė gamtos reiškinių (potvyniai ir atoslūgiai, oro permainos, menstruacijų ciklas ir daugelis kitų) yra susiję su Mėnulio ciklu;
• daugelis gyvūnų savo veiklą taip pat derina su Mėnulio padėtimi, pvz., paukščiai šapelius savo lizdams renka tik tam tikru metu, nes tada po lietaus jie greitai vėl išdžiūsta;
• daugybės kasdieniškų ir nevisai kasdieniškų darbų sėkmė taip pat priklauso nuo gamtos ritmų (pvz., medžių kirtimas, valgio gaminimas, valgymas, plaukų kirpimas, sodo darbai, tręšimas, skalbimas, vaistų vartojimas, operacijos ir kt.);
• vienomis dienomis operacijos arba vaistai gali būti naudingi, kitomis — ne, o trečiomis net ir visai žalingi, dažnai net nepriklausomai nuo vaistų kokybės ar gydytojo meistriškumo;
• augalus ir net atskiras jų dalis kasdien veikia skirtingos energijos, o jas privalu išmanyti norint sėkmingai sodinti, auginti ir sulaukti gero derliaus; tam tikru metu surinktos vaistažolės turi kur kas daugiau gydomųjų savybių nei surinktos kitu metu.

Žodžiu, sėkmingas ketinimų įgyvendinimas priklauso ne tik nuo turimų gebėjimų ir pagalbinių priemonių, bet didžia dalimi ir nuo pasirinkto laiko momento. Tam pasitarnauja Mėnulio kalendorius. Žinoma, savo žinias ir patyrimą mūsų protėviai siekė perduoti vaikams. Norint juos perduoti, stebimus reiškinius reikėjo pavadinti parankiais, lengvai suprantamais vardais ir visų pirma sujungti į aiškią sistemą, padedančią paaiškinti visas veikiančias jėgas, o svarbiausia – prognozuoti galimą jų poveikį. Reikėjo išrasti visiškai kitokį, ypatingą laikrodį. Mėnulio kalendorius būtent tai ir daro. Puikiausias tokio laikrodžio pavyzdys, beveik rodyklių ir ciferblato atitikmuo buvo Saulė, Mėnulis ir žvaigždės. Priežastis – labai paprasta: bet kokio ritmo esmė yra pasikartojimas. Tarkime, pastebėjus, kad palankiausias metas tam tikriems augalams sėti būna dvi ar trys dienos per mėnesį, kai Mėnulis lenkia vis tas pačias žvaigždes, visai nesunku mintyse tas žvaigždes sujungti į viena ir tą konsteliaciją pavadinti specifinį jos poveikį išreiškiančiu vardu. Žvaigždynas tampa skaičiumi dangaus skliauto ciferblate. Kiek supaprastinus būtų galima teigti, kad mūsų protėviai išskyrė dvylika jėgos impulsų, kurių kiekvienam būdingos tam tikros savybės, tam tikras atspalvis. Žvaigždynus, kuriuos, kol trunka kiekvienas šių impulsų, (per metus) apkeliauja Saulė ir (per mėnesį) Mėnulis, jie pavadino dvylika skirtingų vardų. Taip atsirado dvylika Zodiako ženklų: Avinas, Jautis, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis, Žuvys.

Žmogus susikūrė „žvaigždžių laikrodį“, kuriuo galėjo nustatyti, kokios jėgos veikia tam tikru metu, apskaičiuoti, kada tos jėgos bus palankios, o kada kliudys įgyvendinti jo ketinimus. Senasis Mėnulio kalendorius būdavo sudaromi atsižvelgiant į Mėnulio judėjimą, nes tos jėgos, kurių veikimą rodo Mėnulio padėtis Zodiako ženkluose, turi kur kas didesnės reikšmės žmogaus kasdienybei nei tos, kurias rodo Saulės padėtis. Tikriausiai žinote, kad dar ir dabar daugelis mūsų švenčių priklauso nuo Mėnulio padėties: pavyzdžiui, Velykas nuo II amžiaus pabaigos priimta švęsti pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties.

Baigiantis XIX amžiui visos žinios apie šiuos ypatingus gamtos ritmus staiga buvo visiškai pamirštos; galbūt todėl, kad bet kokiam sisteminimui kažkiek būdingas migdomųjų vaistų poveikis. Jei laikrodis ir taip rodo vidurdienį, kam gi dar žiūrėti į Saulę? Jei tiesioginis jėgų ir impulsų, valdančių dienos ritmus, patyrimas pasidaro nebesvarbus, greitai nustoja galioję ir iš jo atsiradę dėsniai bei taisyklės. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl buvo atsižadėta senųjų žinių, yra ta, kad šiuolaikinė technika ir medicina pažadėjo kur kas greičiau išspręsti kasdienes problemas. Per trumpiausią laiką jos mus dar ir įtikino sugebėsiančios tą pažadą išpildyti. Stebėti gamtos ritmus ir jų paisyti staiga nebeliko jokios prasmės. Mėnulio kalendorius tapo nebenaudingas. Tos žinios išliko tik paskiruose regionuose.

Jauni šiuolaikiniai ūkininkai, miškininkai, sodininkai šaipėsi iš savo tėvų ir senelių, vadino visa tai prietarais, o juk jų tėvams svarbiausias dalykas buvo Mėnulio kalendorius. Patys jie pasitikėjo tik mašinomis, instrumentais, pesticidais bei trąšomis ir juo toliau, juo daugiau jų naudojo. Jie manėsi galį ignoruoti senolių žinias, tinkamo laiko išmanymą, o vis gausėjantys derliai gana ilgai liudijo, kad jie teisūs. Šitaip nutrūko jų ryšys su gamta. Pamažu, iš pradžių patys nesuvokdami, jie tapo gamtos niokotojais, visuomet remiamais pramonininkų, puikiai gebančių įtikinti savo gebėjimu išspręsti visas problemas.

Šiandien gamtos dėsnių ir ritmų nepaisymo pasekmės badyte bado akis. Derlingumas mažėja, nes iki paskutinio lašo išsunkta dirva, kuriai neleidžiama pailsėti ir regeneruotis, virto tikru rojumi kenkėjams. Per pastaruosius keletą dešimtmečių net kelis kartus išaugęs sunaudojamų pesticidų kiekis nebeduoda rezultatų. O apie derliaus kokybę ir naudingumą sveikatai neverta nė kalbėti. Chemijos pramonės ir farmacijos pažanga ne vieną gydytoją sugundė manyti, jog galima nebaudžiamam ignoruoti visumą, gamtos ciklų bangavimą. Sėkmingo gydymo liudijimu tapo greitas skausmų ar ligos simptomų pašalinimas, o priežasčių tyrimas, profilaktika, kantrybė, ilgalaikis gydytojo ir ligonio bendradarbiavimas – būkim atviri – tapo antraeiliu dalyku. Be to, šiuolaikiniais mokslo metodais Mėnulio kalendorių ir jo poveikį galima įrodyti, tačiau sunku pagrįsti. Į klausimą „kodėl?“ greičiausiai dar ilgai nebus atsakymo, o daugeliui linijinio mąstymo tipo mokslininkų tai – pakankamas pagrindas jį apskritai ignoruoti.

Ir mes patys, lengva ranka numojantys į visus ritmus, taip darome pirmiausia todėl, kad trumpalaikis patogumas mums tapo didžiausiavertybe, didesne ir už protą, saiką ar tikslą. Mums atrodo, kad viską galima pralenkti – taip pat ir gamtą, bet šitaip manydami tik prasilenkiame su pačiais savimi. Mūsų laikams būdingu pragarišku greičiu mes galvotrūkčiais veržiamės iš praeities į ateitį. Dabarties akimirka, vienintelė vieta, kurioje iš tikrųjų gyvename, kažkur pranyksta. „Pilietis tampa vis labiau priklausomas nuo paslaugų, kurioms jis negali daryti įtakos, ir ekspertų, kurie jam pataria ir nurodo, kaip gyventi. Instrukcijų ir potvarkių šūsnyse dūsta normalūs, įgimti gabumai, žmogus visą gyvenimą lieka nesavarankiškas, priklausomas kaip vaikas – jis gali ir turi toks likti. Nepasitikintis savimi, nepasitikintis ateitimi, netikintis, kad visa, kas gyva, susireguliuoja savaime.“