1954-ieji. Ateiviai įsiveržia į Europą

Nuo 1954 metų apie ateivius imta kurti kino filmus. Prigalvota visokių nebūtų istorijų, pavyzdžiui, apie įvairiausias pabaisas, nusileidžiančias į Žemę stilizuotomis skraidančiomis lėkštėmis ir įlendančiomis į žmonių kūnus, gleivėtas, panašias į želė ir apskritai tokias šlykščias ir blogas, kiek tik įmanoma įsivaizduoti. Šie populiarūs kino filmai buvo visiška priešybė kontaktuotojų filosofijai, pagal kurią kosmoso broliai yra draugiški, panašūs į mus ir visuomet domisi mūsų reikalais. Antra vertus, ir šiuos milijonai šviesmečių skyrė nuo tų tikrų „realiųjų”, su kuriais kontaktų nuo to laiko pamažu daugėjo.

Ar galėjo Holivudo B kategorijos filmai, tokie kaip „Daiktas iš kito pasaulio” (1951), „Jie atvyko iš kosmoso gelmių” ar „Įsibrovėliai iš Marso” (abu 1953), paveikti „tikrus” kontaktus su ateiviais? Vis dėlto įvyko labai mažai šiurpių atsitikimų, iš kurių labiausiai pagarsėjo įvykis, nutikęs 1955 metų rugpjūčio mėnesį Hopkinsvilyje (Hopkinsville), Kentukio valstijoje, — šeima nušovė mažą, į gobliną panašią būtybę didelėmis smailiomis ausimis, tykojusią jų namuose. Tačiau ir tokie atsitikimai pagarsėdavo daugiausia todėl, kad jų buvo labai mažai palyginti su kino sukurtų įvaizdžių lavina.

Nors spauda ir NSO tyrinėtojai tuo metu šito neįvertino, bet gana mažai kontaktų buvo panašūs į tuos, kurie vyko pačioje pradžioje. Tačiau 1954 metų spalio mėnesį jų gerokai padaugėjo.

Žmonės matydavo NSO visame pasaulyje, daugiausia JAV. Tai būdavo it antplūdžiai, kurie tęsdavosi kelias dienas arba savaites. Tačiau tik dabar pasipylė daugybė palyginti įtikinamų pasakojimų apie susitikimus su ateiviais. Pirmasis sukrėtė Europą tų metų rudenį. Jis neatitiko vis dar slapto CŽV plano ir paskatino kai kuriuos NSO ekspertus pagaliau susidomėti pranešimais apie žmonių regėtus ufonautus.

Netrukus po to, kai prasidėjo dar vienas NSO antplūdis, Kvarublio (Quarouble) kaime, netoli Valensieneso (Valenciennes), prie Prancūzijos ir Belgijos šiaurės rytų sienos, atsitiko įdomus įvykis. Patirti jį teko trisdešimt ketverių metų liejyklos darbininkui, gyvenančiam su žmona ir mažais vaikais šalia geležinkelio. Šioje vietoje buvo vietinės reikšmės bėgių susikirtimas.

Vieną vėlų vakarą šis liudininkas, Mišrius Devaildas (Marius Dewilde), skaitė. Staiga ėmė loti jo šuo. Kadangi tai buvo nuošali vieta, Devaildas pagalvojo, kad kažkas nori įsibrauti, ir paėmęs prožektorių išėjo pasižiūrėti.

Lauke jis iš karto pamatė ant bėgių kažką juoduojant. Atrodė, lyg ten stovėtų vagonas arba koks nors vežimas. Tačiau jo dėmesį atitraukė iššliaužęs ant pilvo šuo, aiškiai išgąsdintas, inkščiantis, viauksintis. Laimė, kad išgąstis šuniui netrukus dingo. Pasigirdo nutolstantys žingsniai. Devaildas nukreipė į tą pusę prožektorių. Jis nesitikėjo išvysti tai, ką iš tamsos išplėšė šviesos pluoštas.

Ant bėgių stovinčio „vagono” link lėtai šliurino dvi būtybės, apsirengusios tamsia narų apranga. Galvos, palyginti su kūnu, buvo gana didelės, o abiejų ūgis — maždaug 3,5 pėdos. Nieko negalvojęs, Devaildas puolė paskui būtybes, bet nubėgo vos kelis žingsnius, kai iš tamsaus daikto ant bėgių į jį šovė akinantis blyksnis (panašus į magnio blykstelėjimą). Žmogus akimirksniu buvo paralyžiuotas ir negalėjo net riktelėti.

Spindulys Devaildą laikė sukaustęs keletą sekundžių, — kol girdėjo nutolstančius žingsnius. Po to spindulys staiga dingo ir žmogus vėl galėjo judėti. Jis nubėgo prie tamsios dėmės ant bėgių, bet spėjo tik pamatyti į viršų pakylantį juodą šešėlį. Iš jo sklido keistas švilpiantis garsas, o iš apačios veržėsi garai. Netrukus šešėlis pavirto raudona švytinčia dėme ir išnyko. Keletas vietinių žmonių paskui pasakojo regėję šį švytėjimą.

Papasakojęs viską žmonai ir kaimynui, Devaildas iš karto nuėjo į policiją, bet buvo per daug sukrėstas, kad galėtų ką nors aiškaus pasakyti. Nepatenkintas policininkų reakcija į savo pasakojimą, nuėjo pas komisarą. Šį pasisekė įtikinti. Komisaras iškvietė karinius specialistus. Prie bėgių jie rado akmenų, nuo baisaus karščio pasidariusių trapiais, o ant pabėgių — penkis įspaudus, kurie, pasak inžinierių, rodė, kad pabėgius buvo prislėgęs 30 tonų objektas.

Pirmą kartą po kontakto su ateiviais liko daiktinių įrodymų. Tačiau Prancūzijos vyriausybės sudaryta komisija, paėmusi šiuos pavyzdžius ištirti, buvo labai nekalbi. Vietiniai policininkai vėliau skundėsi negalėję sužinoti, ką ekspertai nustatė.

Po daugelio savaičių Devaildas dar kartą susitiko su ateiviais, bet buvo taip pasipiktinęs oficialių pareigūnų elgesiu po ano karto, kad nutarė niekam apie tai nebepasakoti. Gal šis antras susitikimas buvo labai reikšmingas, nes netrukus daugelį liudininkų ateiviai vėl aplankė. Tų kontaktų pobūdis pasikeitė — ateiviai žmonių nebestabdydavo (kaip Johanio ir Devaildo), bet ėmė aktyviai su jais bendrauti.

Maži žmogučiai didelėmis galvomis po to dar keletą savaičių pasirodydavo, ypač Prancūzijoje. Tokio agresyvumo kaip Kvarublyje beveik nepasitaikydavo. Pavyzdžiui, spalio 16 dieną Bajolė (Baillolet), į pietus nuo Diepo (Dieppe), automobiliu važiuojantis gydytojas buvo pritrenktas spindulio — jis pats pasijuto tarsi elektros smūgį gavęs, o variklis ir šviesos išsijungė. Tai buvo vienas iš pirmųjų vadinamojo „automobilių sustabdymo” atvejų. Vėliau toks būdas užmegzti kontaktą labai padažnėjo. Iš tikrųjų —jeigu bijote susitikimo su ateiviais, tai net dabar labai pavojinga važiuoti tuščiu keliu vėlai naktį.

Bajolė gydytojas buvo paralyžiuotas ir gulėjo be sąmonės nežinia kiek laiko arba bent jau neatsimena nieko iki tol, kol NSO ir būtybės dingo, o variklis ir šviesos vėl įsijungė.

Galbūt šis ir keli kiti 1954 metų susitikimai slypi giliau liudininkų atmintyje, ko nei tyrinėtojai, nei patys liudininkai net neįtaria. Kadangi kontaktai su ateiviais tęsiasi, tai gali būti atskleista, nes buvo žengtas dar vienas žingsnis šių neįprastų įvykių linkme.

Komentuok su Facebook paskyra: