Keletą artimų kontaktų, kurie truko 6 mėnesius, patyrė išsvajoto miestelio Golf Bryzo (Florida) gyventojai 1987-1988 metais. Kaip vėliau paaiškėjo, verslininkas Edas Valtersas (Ed Walters) buvo keletą kartų pagrobtas. Jam pavyko padaryti daug objekto nuotraukų. Kartu su žmona Francese knygoje aprašė patirtus įvykius.
Tai prasidėjo 1987 metų lapkričio 11 dieną. Apie 17 valandą E. Valtersas visai atsitiktinai pažiūrėjo pro savo darbo kambario langą. Jau tamsiame danguje jis pamatė keistą šviesą. Vyriškis, kuris anksčiau iš kiekvieno pranešimo apie NSO juokdavosi, tuoj pat suprato, kad keistas skrendantis daiktas virš jo buvo neįprastos formos lėktuvas. Susijaudinęs jis išbėgo į lauką ir kelis kartus nufotografavo objektą.
NSO vis artėjo prie vyro. Staiga jį visiškai paralyžiavo nutvieskęs mėlynas spindulys. Negalėdamas pajudėti ir net įkvėpti oro, Edas Valtersas pamanė, kad miršta. Taip jautėsi apie 20 sekundžių – tai jam atrodė kaip amžinybė. Didžiuliam savo siaubui jis pastebėjo, kad kyla nuo žemės ir sklendžia pakilęs 50 cm. Skamba beprotiškai, tačiau atrodė, kad mėlyna šviesa jį laiko. Paskiau galvoje nuaidėjo kompiuterinis balsas, raginęs nusiraminti. Jis dar kelis kartus girdėjo pas „juos“ ateiti raginusį balsą. Mintyse kilo nesuprantami vaizdiniai. Sklido keistas kvapas, panašus į amoniako ir cinamono.
Edas Valtersas jautėsi bejėgis, manė jau pražuvęs, kai išgirdo lėktuvo ūžesį, kuris artėjo iš šiaurės rytų. Matyt, šis sugriovė skraidančio objekto komandos planus, nes mėlynas šviesos spindulys pradingo. Edas nukrito ant žemės. Čia jį, visiškai sutrikusį, rado ką tik namo grįžusi žmona.
Kelias dienas pasvarstęs liudininkas nusprendė tą vakarą padarytas nuotraukas perduoti vietos laikraščiui „Gulf Breeze Sentinel“. Šis išspausdino nuotraukas bei trumpą komentarą prašydamas atsiliepti ir kitus šio įvykio liudininkus.
Mačiusiųjų buvo netikėtai daug. Per kelias dienas atsiliepė 150 įvykio liudininkų. Tarp jų buvo solidžių žmonių: gydytojas ir Golf Brozo miesto tarybos narys. Jie nepabūgo paliudyti Edo Walterso parodymų.
Po trijų savaičių, 1987 metų gruodžio 2 dieną, įvyko dramatiškas susitikimas. Apie 3 valandą 30 minučių verslininką prikėlė nuosavo šuns lojimas. Vyras šoko iš lovos, griebė pistoletą ir nubėgo prie stiklinių miegamojo durų, ryžtingai patraukė aukštyn žaliuzes. Kitoje durų pusėje stovėjo mažas padaras. Jis spoksojo į Edą didelėmis juodomis akimis.
Edas, priblokštas vaizdo, žengė kelis žingsnius atgal ir pargriuvo. Mažas padaras paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo. Jis buvo 1,2 m aukščio, ant galvos pūpsojo šalmas, pro jį matėsi didelės juodos įkypos, migdolo formos akys. Didžiąją kūno dalį dengė į skydą panašus daiktas. Tada padaras apsigręžė ir nuėjo į tamsą. E. Valtersas atidarė duris ir nusekė paskui padarą į sodą. Gal tai buvo ateivio triukas, kad issiviliotų vyrą iš namo, nes tuoj pat iš NSO įsižiebė mėlynas spindulys, bandantis nusitempti jį į viršų. Šį kartą nuo pagrobimo jį išgelbėjo jo žmona Francesė. Ji atėjo paskui vyrą į sodą ir patraukė nuo spindulio.
Per keletą kitų susitikimų su NSO, kurie truko iki 1988 metų gegužės, vyras ne kartą susidūrė su paslaptingu energijos spinduliu. Kartą Edas Valtersas pastebėjo laiko poslinkį ir kreipėsi į NSO tyrinėtoją Budą Hopkinsą. Šis pritaikė regresyviąją hipnozę. Paaiškėjo, kad Edas ne pastaruosius šešis mėnesius, o daug anksčiau buvo paslaptingų būtybių grobiamas. Pirmą kartą, kai buvo 17 metų.
Pasirodžius Edo ir Francesės Valtersų knygai, daugelis abejojo, ar tai tiesa. Išsamiai ištyrinėjus nuotraukas nerasta jokių padirbinėjimo pėdsakų, tačiau atsirado savanorių „demaskuotojų“, kurie tikino, jog visa istorija yra išgalvota. Vienas jų buvo publicistas (Ulrich Magin). Jis tą atsitikimą vadina „gan nesudėtinga apgaule, kurią NSO tyrinėtojai smarkiai išpūtė“.
cia sitos foto tikros? pirmoji gan relei atrodo apie antra nieko negaliu pasakyti kolkas 😀