Ateivių pagrobimas kurio nebuvo?

1972 metų liepos 5 dieną Maurena Pudi (Maureen Puddy) lankėsi kalnuotoje vietovėje netoli Melburno. Čia baigiasi Australijos Alpės. Buvo naktis, ji važiavo viena automobiliu. Toje nuošalioje vietovėje, Muraduko kelyje tarp Frankstono ir Dromanos gyvenviečių, jos automobilį nušvietė ryški mėlyna šviesa. Ji sustojo ir išlipo iš automobilio norėdama išsiaiškinti, iš kur sklinda šviesa. Moterį sukrėtė pamatytas reginys. Maždaug 30 m skersmens lėkštės formos objektas sklendė virš telegrafo stulpų kaip tik link jos mašinos. Jis tyliai ūžė. Išsigandusi moteris šoko į automobilį ir stipriai numynė greičio pedalą. Apimta panikos moteris pastebėjo, kad objektas seka ją. Nors ir kaip greitai važiavo, objektas neatsiliko. Šiurpą keliančios lenktynės vyko apie 13 km, tada objektas staiga pakeitė kryptį ir dingo.

Po trijų savaičių, 1972 metų liepos 25 dieną, moteriai vėl teko važiuoti tuo pačiu keliu. Ji jautėsi labai nejaukiai, nes dar nebuvo pamiršusi baimės, patirtos susidūrus su NSO praėjusį kartą. Netikėtai toje pat vietoje virš jos vėl sušvito mėlyna šviesa. Ji apšvietė automobilį, medžius ir uolas. Moteris vėl numynė greičio pedalą vildamasi pabėgti, bet variklis užgeso. Automobilis nuriedėjo į pievą šalia kelio ir sustojo.

Galvoje ji išgirdo balsą: „… nusiramink, nenorime tavęs sužeisti, – ir dar pridūrė: – Pranešk žiniasklaidai“. Pagaliau balsas nuramino: „Tu laisva“. Šviesa akimirksniu išnyko ir Maurena Pudi užvedė automobilį. Drebėdama ji nuvažiavo iki artimiausio policijos posto, iš ten jos pranešimą perdavė Karališkosioms Australijos oro pajėgoms. Šios vėliau pas moterį atsiuntė darbuotojus ir jie ją išsamiai apklausė. Po šio įvykio buvo gauta daugybės žmonių, tą naktį pastebėjusių ryškias mėlynas šviesas danguje, pranešimų.

Praėjo 6 mėnesiai. Per tą laiką ponia Pudi susipažino su privačių tyrėjų grupe „VUFORS“. Grupės nariai Džudita Meidžė (Judith Magee) ir Paulius Normanas padėjo moteriai įveikti patirtus išgyvenimus. Tačiau 1973 metų vasario 22 dieną jos galvoje vėl suskambo balsas, pažįstamas iš susitikimo Muraduko kelyje. Balsas pareikalavo susitikti. Maurena Pudi tuoj pat paskambino „VUFORS“ tyrinėtojams ir šie pasisiūlė važiuoti kartu į sutartą vietą. Atvažiavę abu tyrinėtojai atsisėdo į liudininkės automobilį. Beje, bevažiuojant moteriai atrodė, kad šalia sėdi geltonu kombinezonu apsirengusi būtybė.

Atsitiko keistas dalykas. Moteris pasakojo apie automobilyje trumpam pasirodžiusią būtybę, vėliau pamatė ją prieinant prie automobilio. Nepažįstamasis stovėjo žibintų šviesoje. Liudininkė susijaudino, tačiau nei Dž. Meidžė, nei P. Normanas ateivio nematė. Abu buvo tikri, kad moteris neapsimetė.

Ranka būtybė pakvietė ponią Pudi sekti jai iš paskos, tačiau išsigandusi moteris dar stipriau įsikibo į automobilio vairą. Staiga ji suriko, kad ją pagrobė ir nunešė į NSO.

Ji pradėjo pasakoti, kaip atrodo maža patalpa be langų. Joje moteris pamatė grybo formos daiktą, kuriame burbuliavo į drebučius panaši medžiaga. Staiga ji liovėsi jaudintis, atsipalaidavo. Keisčiausia, kad ponia Pudi nė akimirkai neišėjo iš automobilio, ją visą laiką stebėjo NSO tyrinėtojai. Jie nematė nei ateivio, nei mėlynai šviečiančio NSO. Atrodė, kad visa vyksta liudininkės galvoje.

Šiuo atveju nesukant galvos galima padaryti išvadą, jog moteris serga kokia nors psichikos liga. Vėliau atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad nei prieš tai, nei po to ponia Pudi nesirgo persekiojimo manija, šizofrenija, somnambulizmu ar panašiomis psichikos ligomis. Ar galima į žmogaus smegenis perduoti įspūdžius „iš išorės“? Galėtume į šią istoriją nekreipti dėmesio, bet toks „virtualaus bendravimo“ atvejis ne vienas. Japonijoje šeštajame ir septintajame dešimtmečiais tokių atvejų pasitaikydavo dažnai. Jie vykdavo ne mažiau dramatiškai nei aprašytasis.

Komentuok su Facebook paskyra: