Susitikimu su NSO metu žmonės dažnai „atsijungia“, o tuo metu ateiviai jus sučiumpa ir įsitempia į savo aparatus, neretai kartu su visu automobiliu, kuriuo žmonės važiavo. Baigę procedūras su žmonėmis, ateiviai juos dažniausiai paleidžia kartu su visu jų turtu, tik kartais sugrąžina ne į pagrobimo vietą, o už šimtu ar net tūkstančiu kilometrų.
8 tūkstančių kilometrų šuolis
Vienas iš keisčiausių, tačiau ir tuo pačiu metu patikimiausių įvykių yra nutikimas su Vidalių šeima. 1968 m. birželio 3 d. ryte argentinietis advokatas Gerardas Vidalis kartu su žmona išvyko automobiliu iš Maipos miesto į Caskomusą aplankyti vyro tėvų. Kartu su sutuoktiniais kitu automobiliu iškeliavo artimi draugai, taip pat vyras su žmona. Tos pačios dienos vakare, po apsilankymo pas Vidalio tėvus, abi sutuoktinių poros keliavo namo. Priekyje važiavo advokato šeimos draugai, kurie prie įvažiavimo į Maipą pametė savo draugus iš regėjimo. Jie apsisuko ir sugrįžo atgal, norėdami išsiaiškinti ar Vidaliams neatsitiko kokia nelaimė. Tačiau dingusio draugų automobilio jie niekur nematė. Taip pat jokios informacijos nesuteikė skambučiai į policijos nuovadą ir ligoninę. Nieko apie dingusiuosius negalėjo pasakyti ir nejuokais sunerimę Gerardo tėvai.
Praėjo dvi paros, Vidalio tėvų namuose suskambo telefonas. Skambino sūnus iš… Meksiko, t.y. beveik 8 tūkstančiai km nuo namų. Jis pranešė, kad jis ir žmona yra sveiki ir tuojau išskris į Buenos Aires.
Aerouoste Vidalių porą pasitiko draugai ir giminės. Iš lėktuvo išlipusi pora neturėjo jokių daiktų, jie buvo apsirengę tais pačiais drabužiais, kaip ir kelionės į Caskomusą metu. Gerardas atrodė žvalus, tačiau jo žmona patyrė stiprų nervinį sukrėtimą ir buvo išgabenta į ligoninę. Su ja kartu iškeliavo ir vyras.
Dauguma pasitikusiųjų nuvyko į Gerardo tėvų namus, kuriuose nekantriai laukė jo paties atvykstant. Po kiek laiko pasirodė ir pats Vidalis, kuris susirinkusiesiems papasakojo nepaprastą istoriją.
Grįžtant iš tėvų, sutuoktiniai įvažiavo į labai tirštą rūką, aplinkui pasidarė tamsu, jie patys tarsi kažkur prasmego. Tačiau staiga rūkas išnyko, visiškai giedrame danguje švietė saulė, kuri kažkodėl buvo pačiame zenite, nors jau buvo vėlyvas vakaras. Jie sėdėjo savo „Peugot-403″ automobilyje, kuris stovėjo šalikelėje išjungtu varikliu. Dėl nesuprantamų priežasčių jiems abiems skaudėjo kaklus. Gerardas išlipo iš automobilio ir pamatė, kad visi dažai automobilio išorėje buvo apdegę, tarsi kažkas juos kaitino su lietlempe. Pasukus užvedimo raktelį, variklis iš karto ėmė veikti. Visos kitos automobilio sistemos taip pat funkcionavo normaliai. Tik laikrodis prietaisų skydelyje, kaip ir laikrodžiai ant sutuoktinių rankų, buvo sustoję.
Kelias ir vietovės buvo visiškai nežinomos. Sustoję viename miestelyje, Vidaliai atsargiai išklausinėjo sutiktų gyventojų, kur jie atvažiavo. Pasirodė, kad jie buvo netoli Meksikos sostinės. Atvykę į Meksiką, sutuoktiniai surado Argentinos konsulatą, kur sužinojo, kad nuo to laiko, kai jie įvažiavo į rūką, praėjo dvi paros.
Šis įvykis Argentinoje sukėlė tikrą sensaciją, jis buvo plačiai aprašinėjamas spaudoje. Pavyzdžiui, laikraštyje „La Razon“ („Argumentai“) buvo rašoma: „Nežiūrint į fantastiškumo aureolę, kuria apgaubtas įvykis su Vidalių pora, jame yra momentų, kurie, mūsų įsitikinimu, tvirtai parodo, kad visa tai ne prasimanymas. Tai, visų pirma, automobilio dingimas tarp Caskomuso ir Maipos be jokių pėdsakų. Po to – oficialiai patvirtintas sutuoktinių kreipimasis į Argentinos konsulatą, į kurį atvyko savo automobiliu. Jų telefoninis skambutis iš Meksiko į tėvų namus ir po to atvykimas į Buenos Aires lėktuvu, kuris atskrido iš Meksiko be tarpinio nusileidimo. Visos šios aplinkybės verčia mus į visą šią istoriją žvelgti rimtai ir ja patikėti, siekiant surasti protingą paaiškinimą“.
Ateiviai pasirinko Meksiką?
Atrodo, kad Meksikos sostinė tapo pačia mėgstamiausia vieta Pietų Amerikos žemyne, į kurią ateiviai perkelia pagrobtus automobilistus. Ufologijos istorijoje yra užfiksuoti dar keli atvejai, kai žmonės su automobiliais po ufonautų pagrobimo atsidurdavo būtent Meksike.
Tais pačiais 1968-ais metais jaunavedžių pora automobiliu keliavo po Braziliją. Jie sustojo Rio Grande do Sul valstijoje pailsėti. Netikėtai abu labai užsinorėjo miego. Sutuoktiniai atsibudo savo automobilyje viename Meksiko pakraštyje.
Vėl 1968-ieji metais, vėl Rio Grande do Sul valstija. Du jauni žmonės, keliavę džipu, staiga prie Porto Alegrės miesto pateko į tirštą baltą rūką ir neteko sąmonės. Atsigavo jiedu Meksike.
1969-ais metais Brazilijos pietuose, netoli sienos su Urugvajumi, ufonautai „išjungė“ ir pagrobė automobiliu važiavusius Marsilijų Ferasą ir jo žmoną, San Paulo gyventojus. Kai sutuoktiniai vėl atsigavo, sužinojo, kad randasi tame pačiame Meksike.
1974 m. gegužės 31 d. iš Solsberio miesto Pietų Rodezijoje (dabar -Zimbabvės Respublika) į PAR esantį Durbano miestą iškeliavo 24-ių metų Piteris su savo 20-mete žmona Frense. Kelyje jie pamatė neaukštai virš žemės pakilusius du NSO. Tuo metu ant kelio priešais automobilį pasirodė kažkoks keistas tipas, automobilio variklis užgeso, viduje staiga pasidarė šalta, o sutuoktiniai užmigo ar neteko sąmonės.
Kai Piteris ir Frensė atsipeikėjo, jų savijauta buvo visiškai normali, automobilio salone vėl buvo šilta, variklis užsivedė pirmu bandymu, porelė nuvažiavo toliau. Tačiau Baitbridže, esančiame ant Rodezijos ir PAR sienos, jie atsidūrė visa valanda anksčiau, nei tikėjosi būti. Tai reiškė, kad 270 km atstumą jie įveikė per 1 valandą 45 minutes, t.y. vidutinis greitis buvo didesnis nei 150 km/h! Suprantama, to negalėjo būti. Degalinėje paaiškėjo, kad šiems 270 km įveikti jiems pakako mažiau nei 2 l. benzino, t.y. automobilio variklio ekonomija išaugo vos ne dešimtį kartų. Nuriedėto kelio skaitliukas parodė, kad jaunuoliai nuvažiavo vos 15 km, o ne 270 km. Visa tai racionaliai paaiškinti nesugebėjo ne tik Piteris su Frense, bet ir niekas kitas.
Hey, that post leaves me feeling fosoilh. Kudos to you!