Ateiviai. Jų rasės ir civilizacijos

Paminėsime keletą ateivių grupių, siejamų su Žeme, remiantis įvairių liudininkų bei kontaktuotojų duomenimis. Nežemiškų civilizacijų atstovai gali būt skirstomi į rases, tačiau tai sąlyginis bandymas grupuoti, kaip sakoma, labiau būdingas „žemietiškam žvilgsniui“.

Patys ateiviai, kaip teigiama, nebūtinai vadina save ar skirsto rūšimis taip pat, kaip tai daro juos regėję ar pažinę žmonės. Kartais ateivių atstovai, pasak kontaktuotojų, šmaikščiai mestelna, kad tai žemiečiai nenurimsta, kol „neišdėlioja visko į lentynėles“, todėl jie leidžia būt vadinami pagal žmonių sampratą, nors aukštesniame pasaulyje – plačiojoje multidimensinėje visatoje – niekas griežtai neskirsto būtybių į rūšis ar rases.

Žemiečių-stebėtojų atveju, ateiviai pirmiausiai yra skirstomi į tipus, grynai pagal liudininkų parodymus, išskiriant tipų savybes pagal objektyvią pasakojimų daugumą. Turint minty, kad žmonija susiduria su būtybėmis iš kito pasaulio (ką tai bereikštų) nuo pat amžių pradžios, jų įvairovė yra tikrai gausi.

Čia neminėsime vaiduoklių, t.y. tipiškų vaiduoklių ( dažniausiai siejamų su buvusiomis gyvomis žmogiškomis būtybėmis), kurie ne tik pasirodo, bet yra dokumentuoti fotografijose ar vaizdo įrašuose. Kaip taisyklė tai, nors ir šiurpinantys, bet labiausiai „žmogiški“ fantomai, apsireiškiantys kaip daug maž peršviečiami siluetai, statiški arba judantys, sudaryti iš vidutiniškai švytinčios eterinės substancijos.

Taip pat neaptarinėsime gamtos dvasių (dažniausiai sudarytų iš eterinės medžiagos) fenomeno, o taip pat elementalių (nykštukų, fėjų, salamandrų, undinių ir kitų) bei devų (deva – sanskrito terminas, žymintis antgamtiškas būtybes ar dievybes), mus pasiekusių daugiausiai iš aprašymų budistiniuose tekstuose. Taip pat neįtrauksime būdingų angelų pasirodymų tiek senaisiais laikais, tiek dabartiniais. Visos paminėtos būtybės įprastai laikomos bekūnėmis, t.y. neturinčiomis fizinio kūno, kas jas skirtų nuo toliau einančių ateivių tipų.

Tokiu būdu, pirmiausia mūsų akiratyje atsidurtų bene žinomiausi ateiviai-žvaigždės, vadinami pilkieji (angl. greys), beje, klaidingai spalvos atžvilgiu skeptikų praminti „žaliaisiais žmogeliukais“ (kita vertus skeptikai taip vaidina visus įmanomus ateivius).

Tai apie metro su puse ūgio, trapaus ištysusio kūno sudėjimo, dažniausiai pilkšvos, ar sidabrinės spalvos ir didelė, platėjanti į viršų galva, didelės juodos akys (be vyzdžių, arba, kaip teigiama, tai gali būt ir kažkas panašaus į linzes). „Pilkieji“ daugeliui tapo tiesiog ateivio archetipu ir atstovautų bene gausiausiai pastebėtų  kosminių svečių tipą visoje ufologijos istorijoje iki šių dienų. Su jais siejami įvairiapusiški kontaktai, taip pat tai dažniausi vadinamųjų „žmonių pagrobimų“ kaltininkai.

Kaip ir dauguma kitų nežemiškų civilizacijų atstovų, „pilkieji“ vilki lyg ir kombinenzonais, galima sakyti idealiai prigludusiais prie kūno, todėl tai gali būt laikoma ir oda, bent jau „antrąja oda“.

Vadinami „pilkieji“ taip pat priskiriami ar yra painiojami su panašiais pagal išvaizdą reptoidais ( reptoids ), pavadintais taip pagal savybes, sietinas su reptilijomis. Kai kada teigiama, kad reptilijos tai „tikrieji“ Zeta Reticulis civilizacijos atstovai, tuo tarpu pilkieji yra savotiški biorobotai, dirbtinai sukurta aptarnaujanti klasė. Taip skatina manyti ir teiginys, kad pilkieji neturi biologinės reprodukcijos organų, bent jau įprastine žemiška prasme.

Kitasi atvejais reptoidai apibūdinami ir kaip žmogaus dydžio driežai, vaikščiojantys ant dviejų kojų, arba mišrių humanoidinių bei reptoidinių savybių būtybės. Teigiama, kad jie priklauso labai išsivysčiusių lygiui, pasirodo Žemėje nuo senų laikų, atvyko iš  žvaigždyno Alpha Draconis ir gal būt yra susieti su daugelio pasaulio tautų mitais apie drakonus.  Manoma, kad nėra ypač draugiškai nusiteikę žmonių atžvilgiu arba, kad net slapta dalyvauja žmonijos valdyme.

Ateiviai, atrodantys lyg didžiuliai (iki 2 metrų ) vabzdžiai-maldininkai ( praying mantis ), neabejotinai galėtų nušiurpinti, tačiau, kaip teigiama, yra neutralūs ir grėsmės nekelia. Pailgo, siauro veido,  didelėmis „žiogo“ akimis, ir vabzdžių tipo kūno, todėl lyginami su maldininku. Liudininkai tvirtina, kad ši būtybė geranoriška, aiškiai protinga, šiek tiek trūkčiojančių judesių. Kūnas šviesiai pilkos, tamsesnės, ar net aukso spalvos. Manoma, kad jie greičiausiai neminta kaip žemiški vabzdžiai, bet išsivystė tiek, kad gali gyventi maitindamiesi tiesiogiai šviesos energija. Kaip ir vabzdžiai-maldininkai, jie turi sparnus, bet, sakoma, nenaudoja keliavimo tikslais, o  kartais skraido meditacijai.

Remiantis visai ne ufologine literatūra, galima pastebėti, kad šių ateivių apibūdinimai  primintų gyventojus pasaulio, į kurį atveria duris haluicinogeniniai preparatai, šamanų praktikuojami įvairiose Žemė kampeliuose.

Tačiau antras ateivių tipas pagal pasirodymo populiarumą būtų taip pat humanoidinis, ir atitiktų žmogišką homo sapiens, kartais tiek panašiai, kad, kaip teigiama, kai kurie jų galėtų įsimaišyti į gatvės minią ir likt neatpažinti.

Ši ateivių grupė tapo vadinama šiauriečiais ( nordics ) dėl savo panašumo į skandinavijos gyventojus ar arijus – šviesių plaukų (dažnai ilgų), mėlynų (kartais migdolo formos) akių vyrus ir moteris, atletiškus, aukštus, kartais iki dviejų metrų ūgio ir aukštesnius.

Tokio tipo ateiviai piešiami pirmųjų XX a. kontaktuotojų (kaip kad George Adamski), ypač daug ir tiesioginių susidūrimų su jais minima nuo 6 d. tiek Amerikoje, tiek Europoje. Vėlesniais dešimtmečiais, tiesa, „šiauriečių“ pasirodymų ėmė mažėti ir didele dalimi Ameriką tiesiog užvaldė „pilkieji“.

„Šiauriečiai“ taip pat žinomi žmonių pagrobimo pasakojimuose, bet kaip taisyklė tai pozityvūs atvejai, labiau panašūs į pavėžinimą ekskursijon, lyginant su „pilkųjų“ medicininiais eksperimentais, nors ir čia yra išimčių. Išskirtiniais atvejais liudininkai (teigiantys apsilankę ateivių erdvėlaiviuose) mini humanoidinio tipo ateivius veikiant kartu su „pilkaisiais“.

Čiupakabros ( chupacabras ) būtų dar vienas dažnas „svečias“ ypač Pietų Amerikos ufologijoje ir galima sakyti, mitologijoje, nes pagal savybes primintų tipišką šėtonišką būtybe su vampyrizmo prieskoniais. Kažkiek turintis reptilijų savybių, čiupakabros tikriausiai užimtų agresyviausių neatpažintų būtybių kategoriją.

Pakankamai dažnos, ir jau ne humanoidinių ateivių tipo būtų skraidančios ar plūduriuojančios sferos (nuo kamuoliuko dydžio ir didesnės), liudininkų teigimu, aiškiai sąmoningos, apibūdinamos ir kaip „žvalgai – robotai“, taip pat kaip savotiški „psichotroniniai žaislai“ tokiais atvejais, kai apsireiškia vaikų pasaulyje.

Gal ir keista, bet taip pat ateiviais yra laikomi ir vyrai juodais drabužiais (men in black arba MIB). Be abejo sunku patikėti, kad tai gali būt ne filmų, o kasdieninės tikrovės herojai, bet būtent taip praneša nemažai liudininkų. „Žmonės juodame“ prisistato kaip taisyklė po NSO pasirodymo ar nusileidimo, pas tuos, kurie tai matė, ar buvo arti objekto. Dažnai jie mandagiai įspėja ar pagrasina neskleisti nieko apie regėtą įvykį.

„Vyrai juodais drabužiais“ nesivaiko madų ir klasikinis jų įvaizdis, – sunkiai apibrėžiamo amžiaus, vidutinio ūgio ir juodai apsirengę vyrai (kostiumais, sezono metu – lietpalčiais ar paltais). Dažniausiai ir su juoda skrybėle, tamsiais akiniais. Sakoma, kad jų veido oda šviesiai pilkšva ir plaukai rusvi ar visai šviesūs. Liudytojai apibūdina juos kaip mechaninės elgsenos, monotoniško balso tembro, primenančius robotus ar androidus. Taip pat jie, atrodo, yra jautrus šviesai. Kartais prisistato kaip pardavėjai, telefono komunikacijų meistrai, kitų oficialių ar neoficialių organizacijų atstovai. Ir atvyksta jie prabangiais juodais limuzinais, dažniausiai be markiruočių.

Robotų tipo ateivius galima būtų iš vis priskirti atskirai kategorijai, būtent pagal elgesio modelį, liudininkams suvokiamą kaip robotų, dažniausiai labai aukšto techninio lygio. Kita vertus, daugelis minėtų ateivių, pasak liudininkų, gali transformuotis iš pilnai kūniškų į eteriškas būtybes ir atvirkščiai.

Toliau trumpai apžvelgtume keletą nežemiškų civilizacijų, daugiausia remiantis kontaktuotojų duomenimis bei senaisiais mitologiniais tekstais, išskiriant jas pagal planetas, žvaigždžių sistemas ir civilizacijų gyvenimo pobūdį – paminint matavimus, kuriuose tos būtybės apsireiškia, (akivaizdu, kad žemiečių gyvenimo būdui tikrai svarbu ar būtybė turi ir fizinį kūną, ar egzistuoja tik subtilesnėse plotmėse ir apsireiškia lyg holograma).

Teigiama, kad žvaigždė ar žvaigždžių sistema turi savo ypatybes (nors ne visos žinomos), kai kurios jų, pagal legendinio SpiritWeb portalo duomenis, vadinamos „žvaigždžių vartais“ ( starry gateways) ar „vartų dariniais“ (doorway complex), greičiausiai pažymint, kad ten funkcionuoja perėjimas iš vienos dimensijos į kitą.

Kaip kad sekančios sistemos ir jų civilizacijos:

Plejadės – vartų darinys (savybė: Forma ir Kūrybiškumas), 3-4 bei 4-5 matavimo būtybės

Zeta-Reticula (savybė: Kolektyviškumas), 3-4 matavimo būtybės

Sirijus – vartų darinys (susietas su humanoidais ir delfinais), 4-5 matavimo būtybės

Lyra – vartų darinys (savybė: Išsiplėtimas), 3-4 matavimo būtybės

Vega , 3-4 matavimo būtybės

Arcturus (savybė: Nušvietimas), 4-5 matavimo būtybės [ypač išsivysčiusi civilizacija]

Orionas (savybė: Dualizmas), 4-5 matavimo būtybės

Andromeda (savybė: Atsakingumas), 4-5 matavimo būtybės, [Planetų Konfederacijos vadovų sektorius]

Alfa Centauri , 4-5 matavimo būtybės

Gulbė (Cygnus) , 4-5 matavimo būtybės

Polaris – pagrindinis šios galaktikos vartų darinys (Laiko ir Erdvės)

Epsilon Eridani žvaigždynas [planeta Jarga], 3-4 matavimo būtybės,

Artimoji Saulės sistema:

Marsas, Venera , Jupiteris, Saturnas, Uranas, Mėnulis… 3-4-5 matavimo būtybės gyvena ar lankosi beveik visose planetose, astraliniame bei fiziniame plane.

ir galiausiai…

Žemė – taip, yra pagrindo manyti, kad pačiam žydrosios planetos viduje, vadinamoje tuščiavidurėje Žemėje (Hollow Earth) gyvena 3-4 matavimo būtybės.

Apie keletą civilizacijų atskirai.

Bene seniausiai besilankantys Žemėje minimi Lyros žvaigždyno atstovai, glaudžiai susieti su žmonijos vystymusi. Įdomu, kad pakankamai konkretūs liudijimai apie gilioje senovėje mus lankiusias nežemiškas civilizacijas ateina iš tiek pat senų tekstų, kaip kad apie 5-8 a. sukurtas sanskrito kalba užrašytas indų rankraštis „Gheranda samhita“.

Viena civilizacijų, atklydusi iš Lyros, tai –„milžinai“, greičiausiai tie patys, Šumerų raštuose vadinami annuaki – žmonių rasės „bendraautoriai“ ir pradininkai.

Akivaizdu, kad išsiskirianti jų savybė – gigantiškas dydis, o taip pat ir griežtas, dogmatiškas charakteris. Ne atsitiktinai pasaulio mitologijoje taip dažnai sutinkami milžinai, turbūt nei vienos šalies pasakos ar legendos neapsieina be šių herojų dalyvavimo. Sakoma, kad žemiečių sąmonėje jie išliko kaip autoritetingi, griežti, bet globojantys tėvai, kuriuos žmonės mylėjo, tačiau prisibijojo. Savo rasės pažymėjimui Lyros atstovai naudojo paukščių ir kačių simbolius.

Kita svarbi žmonijos istorijoje ateivių grupė –Sirijiečiai. Manoma, taip pat dalyvavę žemiečių kūrime ir vystyme, humanoidinės grupės Sirijaus atstovai pasireiškė kaip žmonių užtarėjai ir gelbėtojai, atitinkantys mylinčios motinos pusę. Jei Lyriečiai buvo linkę vadovauti, Sirijiečiai tarnavo žmonių gerovei nuoširdžiai tam atsiduodami, kartais net pernelyg įsipainiodami ten, kur jiems nepriklauso. Simboliai, kuriuos naudojo Sirijiečiai, tai – žalčiai bei gyvatės ir šunys.

Be humanoidinės rasės, Sirijus minimas ir dėka savotiškų antropomorfinio tipo būtybių, apsilankiusių Žemėje ir bendravusių, pasak gyvos mitologijos, su Dogono gentimi (Mali, Afrika). Sirijaus energijos yra ypač susietos su Žemės delfinais ir banginiais.

Plejadiečiai – dar viena ateivių grupė, ypač artima žmonijai, galima būtų juos net vadint vyresniaisiais broliais. Bet taip pat ir mylinčiais globėjais. Beje, teigiama, kad dėl meilės žmonėms, minėtos ateivių rasės jų tiesiog nepasidalindavo, imdavo peštis tarpusavyje, ar manipuliuoti žemiečiais.

Kartais Plejadiečiai suprantami ir kaip „keliautojai per dimensijas“ bei vartų į skirtingus matavimus sergėtojai. Viena žymiausių Plejadžių sąmonės „balsų“ – Barbara Marciniak, populiarių visam pasaulyje knygų autorė, kurios „Nešantys šviesą“ (Bringers Of The Dawn) yra išleista ir lietuvių kalba.

Dar viena ateivių rūšis, turbūt aktyviausiai pasireiškusi Žemėje, tai minėti „pilkieji“ arba Zetos – pagal vietą iš kur atvykę, Zeta Reticulis žvaigždyną. Turbūt jau niekam nereiktų priminti jų išvaizdos ypatybių – lašo formos galvos su nepamainomomis juodomis, kaip anglis pailgomis akimis, užtikrinančiomis hipnotizuojantį žvilgsnį. Zetos, kaip minėta, dalyvauja beveik visuose, vadinamųjų pagrobimų atvejuose. Yra rimto pagrindo manyt, kad jie ne tik tyrinėja žmonių rasę, bet ir „pasiskolina“ vieną kitą elementą ar net užsimezgusius embrionus hibridinės rasės sukūrimo tikslais.

Daugiausia pagrobimo atvejų yra užfiksuota JAV, su tuo siejasi hipotezė apie slaptą Amerikos vyriausybės ir nežemiškos civilizacijos sandėrį, leidžiantį „pilkiesiems“ grobstyti žmones mainais už technologinę pagalbą karinėms struktūroms. Viena garsiausių istorijų, kaip įžanga tokiai hipotezei –  buvusio karinių pajėgų bendradarbio, fiziko Bob Lazaro 1989-ųjų metų atskleidimas apie tai, kad karinėje bazėje Nevadoje, kitaip žinomoje „vietovės 51“ vardu, padalinyje „S4“, slaptas militaristinis-mokslinis padalinys laiko savo žinioje keletą skraidančių lėkščių, viena kurių galėtų priklausyti kaip tik Zeta Reticulis atstovams. Nors Bob Lazar nesako matęs pačių ateivių, tačiau pateikia išsamią ir įspūdingą medžiagą apie ateivių erdvėlaivius, kurių jis matė bazėje bent devynis.

Manoma, kad Zetos veikia Žemėje jau nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Dar senesnė, ufologijos klasika tapusi, Roswell’o istorija byloja apie 1947-ais Nevados dykumoje nukritusį ateivių erdvėlaivį ir net žuvusius jos pilotus, taip pat  galimai priklausančius ZetaReticulis rasei. Daugiau kaip pusšimtį metų ginčus kaitinantis pasakojimas nepraranda aktualumo. Vis daugiau įvykio liudininkų į gyvenimo pabaigą siekė išpasakoti kas jiems buvo uždrausta ir „gulėjo“ ant sąžinės ilgus dešimtmečius.

Dar labiau šokiruojanti versija sieja „pilkuosius“ su nacistine Vokietija ir asmeniškai Adolfu Hitleriu, kuris kuris, kaip visuotinai žinoma, tikėjo ateinančia nauja super-žmogaus rase. Manoma, kad Zetos galėjo tiesiogiai įtakoti Hitlerį ar Nacių karinę vadovybę ir nuorodomis į tai pateikiama okultinė Trečiojo Reicho istorija, slaptų grupuočių bei SS padalinių bandymai sukurti skraidančios lėkštės prototipą, o taip pat koncentracijos stovyklos, kaip žmonių šaltinis „pilkųjų“ ateivių genetiniams eksperimentams.

Nuo šių niūrokų hipotezių persikelkime į šiltas, meilės kupinas vibracijas iš visai artimos grožio ir gėrio planetos vardu Venera. Visad gyva romantiškų sielų mitologijose, Venera buvo mokslininkų „nuvainikuota“, kaip negalinti turėti savo miglotame paviršiuje nei užuominos į gyvybę.

Tačiau jei ieškoti egzistencijos ne fizinėje plotmėje, bet aukštesnėse dimensijose – tuomet, kaip teigiama – Veneroje švyti astraliniai miestai ir juose gyvena savita civilizacija.

Apie Veneriečių apsilankymą Žemėje bene ankstyviausiai, 1952-ais pareiškė George Adamski, vienas pirmųjų kontaktuotojų Amerikoje. Nors Adamski turėjo liudininkų raštiškus kontakto patvirtinimus, nuotraukas, pasakojimus apie technologijas – jos kelia daug abejonių net ir atviros mąstysenos ufologams. Keistu sutapimu yra ir tai, kad Adamskio nufotografuotos skraidančios lėkštės labai panašios į Trečiojo Reicho erdvėlaivius iš slaptųjų karinių projektų dokumentacijos.

Tačiau yra daug daugiau atvejų, išreiškiančių sąsajas su Venera, kaip kad tiesioginių atstovų apsireiškimai bei prisistatymai, žymiausi kurių tokios asmenybės kaip Valiant Thor ir Omnec Onec.

Atrodanti lyg ir paprasta Žemės moteris, Omnec sakosi atkeliavusi iš Veneros ir pradžioje daug laiko praleidusi Tibete, slaptame vienuolyne kalnuose, kur atstovai iš kitų planetų adaptuojasi gyvenimui Žemėje – mokosi prisiderinti prie gravitacijos bei žemiškų vibracijų, valgyti maistą ir naudotis fiziniu kūnu.

Tuo tarpu šių dienų Inkų dvasinis mokytojas Willaru Huayta detaliai pasakoja apie savo kelionę į Venerą astraliniame plane. Garsus okultinių knygų autorius Lobsang Rampa taip pat aprašo apsilankymą pas Žemės „sesę“, veikale „Mano vizitas į Venerą“ ( My Visit to Venus,1957, pirmą kart išleista 1966 m. )

Straipsnio autorius Lukas Devita

Teksto ištraukos buvo skelbtos svetainėje nso.lt bei laikraštyje laikas.lt

Komentuok su Facebook paskyra: