Maždaug prieš 4000 metų Centrinėje Amerikoje visai netikėtai atsirado pirmoji civilizacija, gavusi olmekų vardą. Archeologams niekaip nesiseka nustatyti, iš kur olmekai atsirado, kaip staiga ši civilizacija suklestėjo, o paskui netikėtai dingo.
1862 metais sąsmaukoje į pietus nuo Meksikos įlankos atkasta didžiulė iš akmens iškalta kario su šalmu galva. Archeologus labai suglumino kario veido bruožai. Vėliau pamažu Tabasko ir Verakruzo valstijose iš po žemių atkasta iš viso septyniolika akmeninių galvų. Paskutinioji – San Lorense 1994 metais. Didžiuma tų galvų yra 1,5-2,5 metro aukščio, bet viena net 3,4 metro! Visos su šalmais ir ausų papuošalais. Visų stilius vienodas, bet šalmai ir veidai skiriasi. Labiausiai tyrėjus stebina tai, jog akmenyje pavaizduoti negridai – storos lūpos, didelės akys, plokščios nosys. Tie veidai visai nepanašūs į senųjų Meksikos gyventojų veidus. Gal jie iš Afrikos ar Pietryčių Azijos?
Akmeninių galvų su tokiais veido bruožais Amerikoje daugiau niekur nerasta. Nuostabą kelia ir jų apdorojimas. Galvos iškaltos iš bazalto – labai kietos uolienos, tačiau taip nušlifuotos, jog neįmanoma įžiūrėti jokių įrankių poveikio pėdsakų. Juk įrankiai turėjo būti kietesni už bazaltą! Geologams pavyko nustatyti, kad tokio bazalto radimo vietų yra už 90-100 kilometrų nuo tų vietų, kur galvos aptiktos. Šventyklų altoriai, stelos, žmonių ūgio skulptūros iš granito ir bazalto siekia 10-50 tonų svorio. Kaip visa tai atgabenta per džiungles? Kiti greta galvų aptikti radiniai rodo, kad jos pagamintos maždaug prieš 3000-3500 metų.
Amerikiečių mokslinis žurnalas Science 2006 metų rugsėjį paskelbė unikalių atradimų Verakruze. Ant akmeninio bloko aptikti nežinomi rašmenys datuojami 1000 m. pr. Kr. Blokas 36x12x13 cm su 62 ženklais sveria dvylika kilogramų. Tais pačiais metais Tamtoke (maždaug 900 km nuo Mechiko) rastas kitas 30 tonų akmeninis blokas. Ten pat aptikta to paties laikotarpio buvusių kanalų, drėkinimo sistemų, smulkių artefaktų.
Pamažu ėmė aiškėti, jog maždaug prieš 3500-4000 metų atsiradusi ir daugiau kaip 1000 metų gyvavusi civilizacija sunyko ar ištirpo tarp kitų. Ji buvo užėmusi gana didelį plotą nuo Meksikos iki dabartinės Kosta Rikos. Svarbiausi olmekų paminklai yra San Lorenso, La Vente h l’res Sapotes (San Lorenzo, La Ventos, Tres Zapotės) miestai. Šie žmonės save vadino ši, o archeologai juos pavadino olmekais. Actekai atsiminimuose juos vadino „kaučiuko žmonėmis“. Olmekai statė miestus, supiltines piramides, nekropolius, turėjo savo raštą – hieroglifus, tikslų kalendorių, originalią skaičiavimo sistemą. Tik po 1000-1500 metų po olmekų pasirodė majai.
Kai kurie mokslininkai mano, kad olmekai atvyko iš Vakarų Afrikos. Mat jų rašmenys panašūs į Vakarų Afrikos genčių hieroglifus, o keramika ir stelos labai primena senovės Egipto meną. Pagaliau Meksikos Verakrto valstijos Chalapos muziejuje yra olmekų indas, ant kurio pavaizduotas sėdintis dramblys. Bet olmekų laikais drambliai Amerikoje negyveno. Dabartinių dramblių giminaičiai Amerikoje išnyko paskutinio apledėjimo pabaigoje maždaug prieš 12 000 metų. Archeologai jau atkasė negridų palaikų. O legendos pasakoja, jog anksčiau Meksikoje gyveno gigantai, atsikėlę iš Šiaurės. Yra užrašyta pasakojimų, kad actekai ispanams rodę išnaikintų gigantų kaulus. Gal tos didelės akmeninės galvos buvo iškaltos olmekų pergalei prieš gigantus pažymėti?
Apie olmekus daug galima sužinoti Mechiko valstijoje, Meksikos plokščiakalnyje nuo olmekų laikų išlikusiame Teotihuakane (Teotihuacan). „Visas tas miestas yra ištisa mistika ir paslaptis“, – rašo japonų archeologas Saburo Sagijama, daug metų paaukojęs šiam miestui tirti. Prieš 1,5 tūkstančio metų miestas dar gyvavo ir buvo didesnis už tuometę Romą. Jame gyveno ne mažiau kaip 125 000 gyventojų. Miestas ir jo palikimas turėjo įtakos vėlesnėms majų ir actekų kultūroms.
XIII a. į miestą atėję actekai jau rado jį tuščią. Actekų kalba miesto pavadinimas reiškia „Kur žmonės tapo dievais“. Tik XX a. pradžioje iš Teotihuakano teritorijos išvalius džiunglių augaliją ir nuo kai kurių statinių nukasus žemes, miestas sušvito visa savo didybe. Jo ašis yra 45 m pločio ir apie 2,4 km ilgio grįstas kelias, einantis iš pietų į šiaurę. Actekai jį vadino „Mirusiųjų keliu“. Bet senose legendose tas kelias vadinamas „Žvaigždžių keliu“ ir, ko gero, simbolizuoja Paukščių Taką. Į vakarus nuo kelio stūkso 65 m aukščio laiptuota Saulės piramidė, o į rytus – 43 m aukščio Mėnulio piramidė. Dar XVI a. ant Mėnulio piramidės viršaus stovėjo 5,5 m aukščio Mėnulio stabo skulptūra. Anksčiau panaši buvusi ir ant Saulės piramidės. Bet ispanų vyskupo, kuris kovojo prieš stabmeldystę, nurodymu skulptūros buvo sunaikintos.
Teotiuakano tyrėjas Gremas Henkokas pastebėjo, kad miesto piramidžių išdėstymas yra veidrodinis (apverstas) Gizos piramidžių Egipte atspindys arba Oriono žvaigždyno (lietuviškai – „Septynių Šienpjovių“) medžiotojo diržo trijų žvaigždžių (Alnitako, Alnilamko ir Mintakos) derinys. JAV inžinierius Hju Harlstonas dar 1970 metais apskaičiavo, jog šio miesto statiniuose naudotas ilgio vienetas yra Žemės skersmens viena dvylikamilijoninė dalis. Principas panašus kaip Egipte, tik ilgis kitas. Miesto statiniuose ir tarp jų inžinierius rado proporcingai sumažintus Jupiterio, Saturno, Urano atstumus nuo Saulės. Tai, matyt, nėra atsitiktinumas, nes NASA ekspertai sutiko su H. Harlstono teiginiais apie buvusį olmekų dangaus kultą.
Tas pats kaip ir su megalitais, nieks nieko nezino bet svaigsta apie keleta tukstanciu metu kad tilptu y juju darvinizmo teorijos remus.