Šumerai ir jų pasiekimai medicinoje

Senoves civilizacijų tautos mums paliko nemažai paslapčių. Tarp tokių mįslių ypatingą vietą užima artefaktai, aptikti dabartinio Irako teritorijoje – paslaptingi indai, pagaminti iš dviejų rūšių metalo. Šių indų paskirtis buvo atskleista visai neseniai.

„Dievai“ šumerų žyniams buvo atskleidę gydomųjų eliksyrų gamybos paslaptis, kurios kitoms tautoms buvo nežinomos. Šiais eliksyrais buvo gydomos daugelis. Gydytojas turėjo ąsotį. Jame esančiu skysčiu plovė mūšyje nukentėjusiesiems žaizdas bei duodavo atsigerti. Senasis žynys žinojo – jei nesiims neatidėliotinų priemonių, tai karštyje žaizdos ims pūliuoti, o sužeistųjų po 2-3 dienų lauks garantuota mirtis.

Tik vienas dalykas nedavė ramybės -ar visiems užteks eliksyro? Užpuolikai sugriovė ne tik gyvenamuosius pastatus, bet ir šventyklą, kurioje buvo laikomi šventieji eliksyrai. Iš molio plytų sumūryta siena griuvo ir prispaudė ąsočius. Laukiniai klajokliai nesuprato jų vertės, tačiau, prieš visiškai sugriaudami šventyklą, iš ąsočių išėmė auksinius ir sidabrinius strypus. Grobis buvo toks vertingas, kad priešas nebesivargino pasiimti su savimi varinių ąsočių. …Kokie šie stebuklingi vaistai? Ar iš tiesų šumerai žinojo kaip juos gaminti ir vartoti? Dabar galima teigti, kad tai buvo tiesa. Šią versiją patvirtina šie faktai.

1936-ais metais Vilhelmo Kenigo vadovaujama archeologinė ekspedicija atliko kasinėjimus buvusios Mesopotamijos teritorijoje, netoli nuo Bagdado. Mokslininkai aptiko keistas keramikines talpas, kurios buvo priskirtos šumerų civilizacijai. Viename inde buvo varinis cilindras, o jame – geležinė šerdis. Gali būti, kad šumerai žinojo apie meteoritinę geležį, taip pat apie geležį, kuri putų pavidale susidaro aukso lydymo procese.

Po 30-ies metų toje pačioje vietovėje amerikiečių ekspedicija atkasė ištisą analogiškų įrenginių sandėlį. Kai kuriuose induose buvo varis ir geležis, o dalis indų buvo tušti. Ąsočių viduje esantis metalas buvo paveiktas korozijos. Archeologai nusprendė, kad jie aptiko galvaninius elementus, kurie buvo naudojami sidabro gaminių paauksavimui. Nuo to laiko beveik neginčijamai buvo teigiama, kad V.Keningo atrasti indai – tai patys seniausi srovės šaltiniai. Ar taip yra iš tikrųjų?

Iki mūsų dienų neišliko nė vienos užuominos apie tai, kad senovės pasaulyje buvo naudojama elektra. Tokios informacijos nėra ir užrašuose, aptiktuose 30-yje tūkstančių molinių plokštelių, sukauptų karaliaus Ašurbanipalo bibliotekoje. Šiose plokštelėse buvo surašytos visos žinios, kurias Mesopotamijos tautos sukaupė įvairiose gyvenimo srityse.

Norint atlikti elektrocheminį paauksavimą, reikia turėti ypač švarių druskų tirpalus, kuriuos išgauti tapo galima tik XIX amžiuje. Senovėje tam nebuvo jokio būtinumo – tų laikų juvelyrai žinojo kitą paauksavimo būdą. Senovės meistrai gaminį padengdavo aukso amalgama ir paskui kaitindavo. Taip gyvsidabris išgaruodavo, o gaminys likdavo padengtas plona aukso plėvele.

Jei į indą su variu ir geležimi, kurie liečiasi tarpusavyje, įpilti paprasčiausio vandens, tai vanduo taps prisodrintas geležies jonais. Šis reiškinys fizikoje žinomas jau seniai ir vadinamas elektro-korozija. Vandenyje taip pat atsiras vario pėdsakų. Būtent toks procesas ir vykdavo šumerų induose, kai į juos buvo pripilama vandens.

Elektrokorozija būna dar stipresnė, jei vietoje vandens į indą įpilama acto ar sulčių, kurių sudėtyje yra citrinos rūgšties ar daug vitamino C. Šių laikų gydytojai pasakys, kad geležies tirpalas su variu ir maistine rūgštimi – tai puikiausia priemonė mažakraujystei gydyti! Tokius preparatus gamina šiuolaikinė farmacijos pramonė.

Senaisiais laikais, kai žmogus dažnai netekdavo kraujo mūšiuose, medžioklėse, dirbdamas sunkų fizinį darbą, toks geležies ir vario tirpalas galėjo būti pirmasis pagalbininkas. Galima teigti, kad V.Kenigo ekspedicijos archeologiniai radiniai, greičiausiai, buvo ne galvaniniai elementai, o gydomųjų preparatų gamybos priemonės, kurios buvo saugomos senovės šventyklose. Reikia pažymėti, kad Artimųjų Rytų tautose, paveldėjusiose šumerų kultūrą, ir šiandien gyvuoja tradicija gaminti vaistus, keramikiniuose induose su metalais ilgai laikant supiltas vaisių sultis.

Entemenos vaza

Prieš varį žmonijai buvo žinoma apie natūraliai randamą sidabrą ir auksą. Mūsų protėviai labai gerai žinojo apie antimikrobines sidabro savybes. Jie vandenį laikydavo sidabro induose, todėl netgi karštame klimate vanduo ilgai negesdavo. Kai kurie indai buvo gaminami iš elektro – sidabro ir aukso lydinio. Elektras į vandenį išskiria tris kartus daugiau sidabro jonų, nei grynas sidabras.

Kas būtų, jei varis būtų sujungtas ne su geležimi, o su sidabru? Pavyzdžiui, į vario ąsotį su vandeniu įmesti sidabrinę monetą? Šiuo atveju vanduo bus prisotintas vario jonais. Vandenyje taip pat atsiras nedidelis sidabro oksido kiekis. Netgi labai mažas sidabro kiekis keletą kartų sustiprina gydomąsias vario savybes. Varis ir sidabras – tai sinerginiai metalai. Jie abu kartu mikroorganizmus veikia kur kas stipriau, nei atskirai. Jei į vario ir sidabro tirpalą įpilti truputį citrinos sulčių, tai bus gaunamas gydomasis preparatas, kuris savo sudėtimi beveik analogiškas 1996-ais metais patvirtintam preparatui „Cyarcum“.

2400 metų prieš m.e. šumerų Lagašo valstybėje gyveno karalius Entemena. Jo įsakymu juvelyrai pagamino vazą, kurios viršutinė dalis buvo iš sidabro, o dugnas – iš vario. Tokioje vazoje vanduo tapdavo gydančiuoju eliksyru. Įpylus dar truputį citrinos sulčių ar vyno, eliksyro gydomosios savybės tik dar labiau sustiprėtų.

Lagašo karaliaus Entemenos vaza išliko iki mūsų dienų. Mes tiksliai žinome šios vazos atsiradimo istorija dėka senovės juvelyro molio lentelėse padarytų įrašų. Iš pradžių šumerų civilizacijos tyrinėtojai šį užrašą išvertė taip: indas „šviesiems riebalams“. Tai specialistus labai nustebino, nes vazoje nebuvo aptikta jokių riebalų pėdsakų. Tačiau piktograma, reiškianti „riebalai“, turi ir kitą prasmę – „vaistas“. Žodis „šviesus“ savo reikšme labai panašus į žodį „permatomas“. Tokiu būdu pasidarė aišku, kad „permatomas vaistas“ – tai vandens tirpalas. Šumerai labai didelę reikšmę teikė gydymui tirpalais. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad žodis „daktaras“ yra šumerų kilmės ir reiškia „žinantis vandenį“.

Gyvatė – medicinos simbolis

Trečiojo tūkstantmečio prieš m.e. Mesopotamijos kultūros paminkluose aptinkami gydymo dievo Ningišzidės atvaizdai, kuriuose jis vaizduojamas kartu su gyvate. Manoma, kad tai yra pirmieji piešiniai, kur gyvatė pavaizduota kaip medicinos simbolis. Archeologai taip pat aptiko metalinius indus, kuriuose buvo įvairių metalų kombinacijos – varis ir sidabras, varis ir auksas. Ant kai kurių indų pavaizduota gyvatė. Visa tai yra papildomas argumentas tam, kad tokie indai turėjo medicininę paskirtį.

Trečiosios Uro dinastijos laikų bareljefuose, padarytuose ant sienų, galima matyti scenas, kuriose vaizduojama, kaip valdovui paduodamas gėrimas iš ąsočio, kuris tiksliai pakartoja kasinėjimo vietose aptiktų indų su variu ir sidabru formą.

Šių laikų mokslininkai įvairiose pasaulio laboratorijose atliko tyrimus, kurie patvirtino tai, kad tirpalai, paruošti induose su dvejais metalais, stiprina žmogaus imunitetą. Tokie preparatai ne tik stiprina žmogaus atsparumą infekcijoms, bet ir sutrumpina ne vienos ligos gydymo laiką. Jau pradėti gaminti įrenginiai, kurie veikia šumerų indų veikimo pagrindu. Taip mūsų protėviai be jokių elektrotechnikos žinių žinojo kaip pasigaminti gydančius vario ir sidabro tirpalus.

Komentuok su Facebook paskyra: