Tyrinėdami Senovės Egipto piramides ir šventyklas bei žavėdamiesi vidaus patalpose aptiktomis freskomis, reljefais, egiptologai atkreipė dėmesį, jog nei ant lubų, nei ant sienų nėra jokių suodžių pėdsakų. Vadinasi, senovės menininkai, ilgai dirbdavę tamsiose patalpose, pasišviesdavo ne fakelais ar deglais.
Senovės Romos, Graikijos ir Egipto rašytiniuose šaltiniuose dažnai minimi keisti šviestuvai, degę laidojimo patalpose negesdami šimtus metų, bet užgesdavę į jas įsibrovus plėšikams. Matyt, pirmuoju laikytinas atsitikimas, kai 1485 metais toks degantis šviestuvas aptiktas Cicerono dukters Tuliopos kapavietėje. Tektų tikėti, jog ji uždaroje patalpoje be oro atsinaujinimo degė 1600 metų. Tą faktą aprašo vienuolis Benediktas, kai buvo pakviestas išsiaiškinti, ar tas šviestuvas, degantis prislopinta melsva šviesa, nėra velnio išmonė. Bet, atvykus vienuoliui, šviestuvo nebuvę likę net pėdsakų.
XV amžiaus kronikose pasakojama apie sensaciją, kai, Romos apylinkėse atvėrus kažkokio Polanto sarkofagą, prie galvūgalio degė šviestuvas. Skaičiuojant pagal palaidojimo metus, jis turėjo degti apie 2000 metų! Bet netrukus po sarkofago atidarymo šviestuvas užgeso. Dabar jau žinoma, kad archeologai tokių šviestuvų yra radę Amerikos, Kinijos, Indijos, Egipto kapavietėse ir šventyklose.
Bet tyrimams dažniausiai likdavo tik tuščias šviestuvo indas. Spėjama, jog tokiems šviestuvams naudota speciali alyva ar jie buvo sujungti su naftos telkiniu ar saugykla. Kad ir kaip bandė tyrėjai pagaminti panašų šviestuvą, nieko nepešė. Tiesa, egiptiečių „Mirusiųjų knygoje“ aptikta mintis, kad faraonai bet kuriuo metu galėdavo palikti savo kapavietę, bet tam jiems reikėjo gyvybingumo jėgos, kuri buvo saugoma greta esančiame inde. Bet čia kalbama ne apie patalpai apšviesti skirtą šviesos šaltinį.
Pirmuosius senovėje naudoto apšvietimo šaltinio pėdsakus, ko gero, 1930 metais aptiko vokiečių inžinierius Vilhelmas Kenigas. Garsiojo Irako istorijos muziejaus saugyklos rūsiuose Bagdade rado dėžę su užrašu „Neidentifikuoti kulto daiktai“. Inžinierių sudomino molinis indas su įvairių metalų strypais viduje. Įdomų radinį aprašė vokiečių laikraštis Die Zeit: „Bateriją sudaro keraminė 18 cm aukščio vaza, trumpesnis varinis cilindras ir apsioksidavęs geležinis strypas, ant kurio išlikę bitumo ir švino likučių. Tokios baterijos gamintos taip: iš plonos vario skardos sulenkdavo apie 12 centimetrų ilgio ir 2,5 centimetro skersmens cilindrą, užlydydavo švino ir alavo lydiniu.
Cilindro pagrindą sudarė į jį tvirtai įstatytas ir iš vidaus bitumu izoliuotas ratukas. Iš viršaus cilindras užsidarė bitumo kamščiu, per kurį kyšojo geležinis strypas. Kai tokia konstrukcija buvo užpildoma rūgštimi ar šarmu, išeidavo galvaninis elementas. Norėdami apsaugoti cilindrą, įleisdavo į keraminę vazą ir užliedavo bitumu.“
Visai nenuostabu, kad archeologai, nelabai išmanydami fiziką, tą radinį palaikė kulto objektu. Pasirodo, ne vienas toks daiktas aptiktas netoli Bagdado kasinėjant senovinius šumerų miestus bei Selevkiją Irane.
Po straipsnio spaudoje radiniu susidomėjo JAV Pensilvanijos universiteto mokslininkai. Jie radinio detales sudėjo reikiama tvarka, į indą įpvlė elektrolito ir tas galvaninis elementas ar baterija tiekė 0,5-0,6 volto srovę. O didesnę įtampą senovės „elektrikai“ galėjo gauti elementus sujungę į grandinę. Taip buvo atrastas senovėje naudotas elektros šaltinis.
Ilgai truko šviestuvo paieškos. Tyrinėtojai Senovės Romos ir Graikijos filosofų raštuose rado pasakojimų apie „paslaptingą šviesą“, kuri apšviesdavo piramidžių ir šventyklų patalpas Egipte. Kartu minima, jog žyniai nusižengėlius bausdavo „griaustinio jėga“. Matyt, elektros srove. Kol daugelį šimtmečių nebuvo daiktinių įrodymų, tai laikyta pasakomis.
Kadangi Tarpupis prekiavo su Senovės Egiptu, tai aprašytas elektros baterijas galėjo naudoti ir faraonai bei jų žyniai.
XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Reinhardas Habekas tyrė IV-I a. pr. Kr. statytą deivės Hatoros šventyklą Denderos gyvenvietėje Nilo vidurupyje, šiauriau Tėbų. Vienoje tamsių šventyklos patalpų ant sienos jis apšvietė keistą reljefą. Jame vaizduojami žmonės, laikantys apie metro ilgio kolbas su viduje gyvatę primenančia banguota linija. Iš kolbos išeinanti stora „žarna“ lyg kabelis veda į prietaisų dėžę ar transformatorių, prie kurio stovi archeologams gerai žinomas mokslo dievas Totas, rankose laikantis peilius. Taip jis galbūt įspėja apie gresiantį pavojų ar simbolizuoja jungiklius.
Kolbos remiasi į laikiklius, labai panašius į šiuolaikinius aukštos įtampos izoliatorius. Kolbos gale galima įžiūrėti šiuolaikinį lempos lizdą. Reljefo kampe surašyti hieroglifai dar neiššifruoti. Abejoti, kad tai lempos, neleidžia reljefe esantis visiškai šiuolaikiškas ženklas „įtampa“ ir pliuso bei minuso simboliai.
Austrų inžinierius elektrikas Valteris Harnas, ilgai studijavęs Hatoros reljefo nuotrauką, pagal piešinį pagamino du modelius. Vieną su elektros lanku, kitą – 40 cm ilgio stiklinę kolbą su dviem metaliniais kaiščiais. Tyrimų rezultatus aprašė knygoje „Šviesa faraonams“, kurioje tarp kita ko mini: „Jei iš tos kolbos išsiurbtume orą, tai ten, esant neaukštai įtampai, įvyktų iškrova. Esant apie 40 cm gyvsidabrio stulpelio slėgiui, šviečiantis siūlas banguoja. Jei toliau siurbtume orą, tai gyvatės pavidalo linija išsitemptų ir užpildytų visą stiklinę kolbą. Šio proceso vaizdas atitinka pavaizduotą senajame reljefe.“
Štai taip tik XX amžiaus pabaigoje įsitikinta, jog Senovės Egipto faraonai ir jų žyniai nusimanė apie elektrą ir naudojo didžiules lempas patalpoms apšviesti. O Edfu šventykloje buvo aptikta į žemę įkastų ilgų strypų, „apvilktų“ poliruoto vario lakštais. Mokslininkams nekilo abejonių, jog tai įžeminimai.
Aišku apie tuos negestančius šviestuvus tai čia nesąmonė bet kad kokie tai alchemikai galėjo būtį išrade kažką panašaus į primityvų akumuliatorių arba ir kokį tai generatorių tai visai galimas daigtas nėra čia jau tokie stebuklingi daiktai paprasčiausia fizika .
Viskas yra imanoma…