Turino drobulė – didžiausia tamplierių paslaptis

Svarbiausia iš visų nepripažintų krikščioniškojo pasaulio relikvijų dar laukia, kol kas nors atras jos paslapties raktą. Prieš beveik 435 metus, 1578-ųjų rugsėjo 14 dieną, atėjo galas mūsų Išganytojo įkapių klajonėms po pasaulį, užsitęsusioms net pusantro tūkstantmečio. Ramybę jos pagaliau atrado Italijos Turino miesto katedroje. Iš čia ir gimė relikvijos naujasis vardas – Turino drobulė. Vienas labiausiai ginčytinų mūsų laikų religinių objektų.

Egzistuoja tik trys tokio kalibro artefaktai: tai ta pati Turino drobulė, šventasis Gralis ir Longino ietis. Nė viena iš pagrindinių krikščioniškųjų bažnyčių nė vieno iš jų tikrąja relikvija nepripažįsta, tačiau ietis, drobulė ir mitinė taurė kaitina tiek tikinčiųjų, tiek ir specialistų vaizduotę. Turino relikvija išsiskiria iš jų visų, nes yra vienintelė, vien savo išvaizda įkvepianti besąlygišką tikėjimą ja ir… didžiausias abejones.
Turino drobulės tyrimas radioaktyviosios anglies metodu, Romos Kurijos iniciatyva atliktas dar 1988 metais, turėjo sutaikyti visus – tikinčiuosius ir skeptikus. Mat tuomet buvo moksliškai patvirtinta, jog audinys negali būti ankstyvesnis kaip 1260-ųjų ir vėlyvesnis kaip 1390 metų. Nuo to laiko drobulė katalikybėje turi oficialų ikonos, bet ne relikvijos statusą.

Deja, paslapčių, gaubiančių Turino šv. Jono Krikštytojo katedros brangiausią turtą, dėl to nė kiek nesumažėjo. Mokslas kol kas sugebėjo atsakyti tik į vieną klausimą apie Turino drobulę – kada. Tačiau vis dar neatsakytas lieka klausimas „kaip“. Vieni entuziastai bandė įrodyti, kad ją buvo įmanoma išpaišyti dažais, kiti tvirtino, jog piešiniui ant audinio atsirasti buvo būtinas galingas energijos blyksnis, kaip per branduolinį sprogimą. Bet nei vieni, nei kiti taip ir neįrodė savo. O juk dar reikia rasti tikslų atsakymą ir į klausimą „iš kur“.

Nepaprasta lavondengtė

Nepaisant radiometrinio datavimo rezultatų ir oficialios Bažnyčios pozicijos, daugelio tikinčiųjų ir net specialistų nuomone, Turino drobulė yra tos pačios įkapės – arba lavondengtė, kaip tai kadaise buvo vadinama, – į kurias įvyniojo Išganytojo kūną nuėmę jį nuo kryžiaus. Leidimą laidotuvių apeigoms davė pats Poncijus Pilotas – slapto Kristaus sekėjo Juozapo Arimiečio, turtingo sinedriono nario, rūpesčiu.

Turino drobulė yra labai ilga lininio audinio atraiža. Jos tikslus ilgis siekia 4 m 36 cm, nors dažnai suapvalinama iki 4 m 40 cm. Plotis – 1 m 10 cm. Audimo būdas tekstilės meistrų vadinamas „eglute“ ir naudojamas iki mūsų dienų. Tačiau „eglute“ drobulės žemiškumas ir baigiasi.
Kaip visi žinome, svarbiausia Turino drobulėje yra į ją įsigėręs išblukęs pageltęs vyro kūno atspaudas: vaizdas iš priekio atsispaudęs ant tos dalies, kuria kūnas turėjo būti uždengtas, vaizdas iš nugaros – kitoje dalyje, ant kurios kūnas buvo paguldytas.

Šis „piešinys“ unikalus tuo, jog nebuvo nupieštas – bent jau ne dažais. Mokslininkai beveik vienbalsiai sutaria: tam, kad jis atsirastų, drobulė turėjo būti paveikta termiškai. Tas žmogus, mokslininkų vertinimu, turėjo būti gana aukštas – 175–188 cm – ir gerai išvystytais raumenimis. Jis nešiojo ūsus, per vidurį perskirtą barzdelę, tiesiu sklastymu šukuojami plaukai siekė pečius.

Audinyje taip pat ryškiai matomos ir rausvai rudos dėmės – tarsi kraujo pėdsakai. Ir jos labai tiksliai atitinka mums žinomas Kristaus žaizdas. Pavyzdžiui, vyro galvos oda – ir ypač kakta – subadyta erškėčių vainiko spyglių (nors tokio pobūdžio kankinimai prieš du tūkstantmečius nebuvo labai paplitę – tiesą sakant, Kristaus istorija vienintelė, kur jie minimi). Veidas – ištinęs nuo sumušimų, ant dešiniojo skruosto net matyti didžiulė mėlynė. Dešinėje krūtinės pusėje – dūrio ietimi pėdsakas su kraujo likučiais, visai kaip Evangelijoje pagal Joną. Ant nugaros aiškiai matyti plakimo romėnišku rimbu keliomis „uodegomis“, lotyniškai vadintu flagrum, žymės. Dešinysis petys, ant kurio pasmerktasis nešdavo kryžių, nubrozdintas. Ant dešiniojo riešo – apvali žymė nuo vinies su kraujo pėdsakais. Kairysis riešas buvo po dešiniuoju, taigi audinio sukruvinti negalėjo.

Velionio krūtinės ląsta išgaubta, o tai būdinga nukankintiesiems ant kryžiaus. Biblijos žodžius patvirtina ir kojos – jos sveikos. Mat kartais romėnai tam, kad nukryžiavimo aukos greičiau numirtų, sulaužydavo joms kojas. Tai buvo vadinama gailestingumo smūgiu, nes netekus atramos ir pakibus tik ant rankų labai greitai išsivysčiusi plaučių edema žmogų nužudo. Bet Kristui gailestingumo smūgio neprireikė – romėnai kariai nusprendė, kad jis miręs. Todėl vienintelė ant drobulės matoma kojų žaizda yra toje vietoje, kur pėdos buvo prikaltos vinimi.

Beje, yra ant šio audinio ir kitų žymių. Ryškiausios – 1532 metais įvykusio gaisro: apsmilkusios skylės ten, kur drobulė, laikyta sidabro skrynioje, lietėsi su iki raudonumo įkaitusiu metalu, ir didelės dėmės nuo vandens. Aiškiai matyti audinyje ir klostės, iš kurių ryškiausia įsispaudusi tiesiai po nukryžiuotojo atvaizdo smakru.

Stebuklo odisėja: per amžius ir valstybes

Pirmąsyk drobulė buvo paminėta Evangelijoje pagal Joną (20:4-9). Joje aprašoma, kaip Simonas Petras su kitu apaštalu (omenyje, reikia manyti, turimas pats autorius), Marijos Magdalietės pakviesti, prisikėlimo rytą atskubėjo prie atverto Kristaus kapo. Tas kitas apaštalas pirmasis pasiekė kapo rūsį ir išvydo paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Šis įžengė jau į pačią kapvietę ir prisiartinęs paliudijo, jog kūno nebėra – vien drobulės. Dar keisčiau buvo tai, kad skepeta, dengusi Kristaus veidą, negulėjo greta įkapių bet kaip numesta, bet suvyniota buvo padėta atskirai.

Ir viskas. Daugiau jokios informacijos. Išskyrus apokrifinius liudijimus, neva Juozapas Arimietis paslėpė drobulę Kumrane, prie Negyvosios jūros. Taigi faktiškai Kristaus įkapės, kaip artefaktas, buvo dingusios iki pat XIV a., nors nuorodos į ne žmogaus rankomis sukurtus Išganytojo atvaizdus nuolat išnirdavo įvairiuose šaltiniuose.

Svarbiausi iš jų buvo ir lieka Edesos mandilijonas (nuo graikiško žodžio „mandias“, galinčio reikšti ir skarelę, ir nosinę, ir nedidelį rankšluostį) ir stačiakampė audinio skiautė, katalikybėje vadinama „Veronikos skarele“. Nors teoriškai tai gali būti viena ir ta pati relikvija, Vakarų ir Rytų krikščionių legendos šiuo klausimu nesutampa.

Pagal Rytų krikščionių, tai yra bizantiškąsias tradicijas, skepetą su Kristaus veido atspaudu I a. pirmojoje pusėje gavo Edesos (dabar šis miestas vadinasi Urfa ir yra Turkijos teritorijoje) karalius Abgaras V. Valdovas sirgo nepagydoma liga – pasak vienų šaltinių, podagra, pasak kitų, – raupais. Tad kai jį pasiekė gandai apie tokio Jėzaus daromus stebuklus, Abgaras pasiuntė Nazariečiui žinią maldaudamas atvykti ir išvaduoti jį nuo kančių. Jėzus pats pas karalių nevyko, tačiau perdavė skepetą, kuria nusiprausęs nusišluostė veidą palikdamas atvaizdą audinyje.
Edesos valdovas galiausiai išgijo, o kartu gavo neįkainojamą stebuklingą relikviją.

Pirmasis raštiškas skepetos paminėjimas datuojamas III m. e. a. ir priskiriamas Euzebijaus, Cezarėjos arkivyskupo (260–339), rankai. Dvasininkas rašė iš karaliaus Abgaro V kanceliarijos dokumentų sužinojęs net tai, kuris Jėzaus mokinys atgabeno stebuklingąjį audinį į Edesą – tai buvęs apaštalas Judas Tadas. Tačiau kur yra relikvija, tuo metu niekas nežinojo.

Mandilijonas vėl išniro į dienos šviesą tik 525-aisiais. Tais metais išsiliejus Eufrato intakui Daisanui kilo didžiulis potvynis. Kai vanduo nuslūgo, teko paremontuoti Edesos miesto vartus. Tuomet sienoje virš jų mūrininkai ir rado kažkokį audinio gabalą su jame įsispaudusiu vyro veido atvaizdu. Labai tikėtina, jog tai buvo toji pati karaliaus Abgaro relikvija, nes Edesa iškart tapo krikščionių piligrimystės centru. Bet dar įdomiau tai, jog po 525 metų radybų Jėzaus vaizdavimo šventuosiuose paveiksluose tradicijos kardinaliai pasikeitė. Antikos laikams tipišką bebarzdį jaunuolį šviesiomis garbanomis pakeitė juodaplaukis juodabarzdis semitiško fenotipo vyras – kaip paaiškės vėliau, atitinkantis atvaizdus tiek ant mandilijono, tiek ir ant Turino drobulės.

944 metais Šv. Sofijos soboro Konstantinopolyje referendaras Grigalius pergabeno mandilijoną iš Edesos į Bizantijos imperijos sostinę. Sulankstytos skepetos perdavimas iš dvasininko į imperatoriaus Konstantino VII purpirinio rankas įamžintas „Bizantijos imperatorių istorijoje“, saugomoje Ispanijos nacionalinėje bibliotekoje. Ten esančioje miniatiūroje aiškiai matyti, jog ant audinio yra barzdotas veidas. O ne taip seniai Vatikano archyvuose buvo rastas užrašytas pamokslas, kurį Grigalius pasakė ta proga. Jame tyrinėtojai aptiko vieną labai įdomų faktą: jei tikėtume Šv. Sofijos soboro referendaru, audinio skiautėje buvo atsispaudę ne tik veido kontūrai, bet ir „kraujo dėmės iš Jo šono“. Vadinasi, Edesos mandilijonas iš tiesų buvo dalis Kristaus įkapių, kuriose jo atvaizdas atsispaudė visu ūgiu. Ir, vadinasi, drobulė iš tiesų egzistavo ir gal net buvo perduota Bizantijos imperatoriui VISA. Galbūt tik atrodė, jog tai nedidelė veidą dengusi skepeta, nes drobulė buvo kruopščiai sulankstyta ir įstatyta į specialius rėmus. Jei Turino drobulę laikytume tų įkapių tikslia kopija (kitaip manyti neleidžia laiko skirtumas), tai paaiškintų ryškią klostę tiesiai po atsispaudusio veido smakru.

Vakarietiškoji skepetos legenda visiškai kitokia. Pagal ją, moteris, vardu Veronika, neišlaikė ir iš gailesčio savo skarele nušluostė Jėzaus veidą kryžiaus kelyje į Golgotą. Kai tik ji tai padarė, audinyje stebuklingu būdu atsispaudė Išganytojo atvaizdas – pats pirmasis šventojo paveikslas istorijoje.

Pagrindinis relikvijos, nuo to laiko vadinamos „Veronikos skarele“, ir Edesos mandilijono skirtumas yra Kristaus veido išraiška. Pastarojoje skepetoje jis alsuoja ramybe, o Veronikos skaroje atsispindi kančia. Be to, Kristus joje su erškėčių vainiku. Dabar šis audinio gabalėlis vienuolių kapucinų saugomas Italijoje, Manopelo Šventojo Veido šventovėje, tačiau jo istoriškumu smarkiai abejojama. Mat Veronika turėjo būti žydė, o jos vardas sulipdytas iš dviejų svetimšališkų žodžių – lotyniško „vera“, reiškiančio „tiesą“, ir graikiško „icon“, arba „atvaizdas“. Vadinasi, šis personažas Kristaus nukryžiavimo istorijoje galėjo atsirasti tik daug vėliau. Ir gerokai ideologizuotas.

Be to, nėra beveik jokių dokumentų, leidžiančių atsekti „Veronikos skarelės“ kelionę iki mūsų laikų Manopelo. O štai Edesos mandilijono likimas – paslaptis. 1204-aisiais, per ketvirtąjį kryžiaus žygį kryžiuočiams nusiaubus Konstantinopolį, relikvija pradingo. Ji dar minėta 1357 metų rašytiniuose šaltiniuose, bet kur mandilijonas yra pastaruosius aštuonis šimtmečius, nežino niekas. Tik kai kurie tyrinėtojai daro prielaidą, kad Kristaus įkapės visą laiką buvo saugomos tamplierių, Šventyklos ordino riterių. Juk būtent jie dosniausiai finansavo ketvirtąjį kryžiaus žygį.

Jėzaus, didžiojo magistro ir Bafometo byla

Egzistuoja versija, kad iš pradžių Kristaus įkapės pateko į tamplierių lobyną Ake, vakarų Galilėjoje. Kai 1291 metais krikščionys prarado miestą, drobulė buvo išgabenta į Sidoną Libane, paskui nuplukdyta į Kiprą. Po penkiolikos metų Šventyklos ordino didysis magistras Žakas de Molė persiuntė relikviją į Prancūziją. Štai tuomet ir pasklido bjaurus gandas, kad tamplieriai meldžiasi paslaptingai galvai – stabui su raudona barzda, kurį laiko Išganytoju ir vadina Bafometu.

To visiškai pakako, kad vienuoliai savaime būtų paskelbti eretikais. Nelabai kas, matyt, domėjosi, kaip ten buvo iš tikrųjų. Arba kaip tik sumojo pasinaudoti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir sunaikinti įtakingiausią ir, jei tikėtume legendomis, turtingiausią to meto organizaciją.
Būtent taip ir padarė Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, seniai varvinęs seilę į vienuolių lobius: jo įsakymu 1314 metų kovą Žaną de Molė sudegino ant laužo.

Tamplierių ir Kristaus įkapių istorijos taip glaudžiai susijusios ir tokios tikroviškos, jog egzistuoja net versija, kad atvaizdas, įsispaudęs Turino drobulėje, iš tikrųjų priklauso didžiajam magistrui De Molė: juk kankinimai, kuriuos jis patyrė prieš sudeginimą, buvo ne mažiau baisūs nei Kristaus kančios.

Bet legenda yra legenda ir, kaip dauguma legendų, ji neišlaiko jokios kritikos: vyrui, kurio bruožai įsispaudė drobulėje, buvo apie trisdešimt, Žakui de Molė – 70 metų. Bet kad tamplieriai prisidėjo prie relikvijos atsiradimo Europoje, abejonių beveik nėra. Tai liudija ir štai toks faktas.
1944 metais naciai Pietų Anglijoje bombardavo nedidelį Templkombo miestelį. Per vieną antskrydžių buvo apgriauti keli viduramžių laikų pastatai. Ir kai žmonės pradėjo valyti griuvėsius, vieno statinio pastogėje aptiko skrynelės dangtį. Ant jos buvo barzdoto vyro atvaizdas – lygiai toks pat, kaip ant bizantiško mandilijono kopijų.

Ir tai ne atsitiktinumas. Kaip galima suprasti iš miestelio pavadinimo („temple“ angliškai reiškia šventyklą), Templkombas buvo Anglijos tamplierių citadelė, savotiška Šventyklos ordino karių mokymų stovykla. Čia rinkdavosi geriausieji iš geriausiųjų riterių prieš išvykimą į Vidurio Rytus.

Iš dėdės – žmonai ir kitiems giminaičiams

Drobulė pasauliui vėl buvo parodyta tik 1357 metais, kai grafo Žofrua de Šarni našlė Žana de Virži pateikė ją viešai apžiūrai Lirėjaus miestelyje, jos vyro užsakymu pastatytoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje.

Kaip relikvija atsidūrė šios didikų šeimos rankose, tikslių žinių nėra – tik legendos. Pagal vieną jų, Žofrua de Šarni po nepasisekusio karo žygio pateko į anglų nelaisvę ir ten pasižadėjo: jeigu pavyks ištrūkti iš kalėjimo, pastatys Dievo Motinos garbei bažnyčią. Vos tik grafas prisiekė, jam neva pasirodė angelas, pasivertęs kalėjimo sargo padėjėju, ir padėjo pabėgti.

Vėliau karalius Pilypas VI de Valua už narsą skyrė grafui rentą, kurią jis panaudojo pažadui įvykdyti – bažnyčiai statyti.
1349 metais De Šarni vedė Žaną de Virži – Otano de Larošo, vieno iš keturių pagrindinių kryžiaus žygių vadovų, proproanūkę. Manoma, kad De Larošas 1204-aisiais pasisavino drobulę, ir nuo to laiko ji buvo didžiausia šios šeimos paslaptis. Tačiau yra vienas svarbus faktas, kurį sunku ignoruoti.

1356 metais miręs Žofrua de Šarni turėjo beveik bendrapavardį – grafą Žofrį de Šarnė, mirusį 1314-aisiais. Jis buvo vienas artimiausių Žako de Molė bendražygių, Normandijos ordino komandoras, ir kartu su didžiuoju magistru sudegė ant laužo. Norom nenorom peršasi mintis, kad didikai buvo susieti giminystės ryšių. Kai kurie istorikai net tiesiai šviesiai tvirtina, jog jie buvo dėdė ir sūnėnas. Tuomet De Šarni šeima drobulę gavo ne iš bet kur, o iš pačių tamplierių rankų.

Yra ir dar vienas pasakojimas, kaip Kristaus įkapės atsidūrė Europoje, bet ir jis susijęs su ta pačia aristokratų gimine. Esą pirmoje XIII a. pusėje drobulė buvo saugoma Romanijoje. Valstybė tokiu pavadinimu atsirado kaip tik po ketvirtojo kryžiaus žygio 1204-aisiais, kai, nusiaubę Konstantinopolį, prancūzų ir italų riteriai pasidalijo dalį Bizantijos imperijos (rytinę Balkanų pusiasalio dalį ir Mažosios Azijos vakarus). Dalis kryžiuočių, nusprendę nebegrįžti namo, ten įsikūrė ir tapo vietos gyventojais, vadinamais franko-graikais.

Taigi kai kurių istorikų spėjimu, drobulė saugota franko-graikų šeimoje pavarde Šarpinji, gyvenusioje Morėjoje (dabar Peloponesas). Kaip relikvija ten pateko? Ne iš karto. Neva po Konstantinopolio užėmimo drobulė atsidūrė jau minėto riterio iš Burgundijos Otano de Larošo rankose – greičiausiai vadovavusio bažnyčios, kur tuo metu laikyta relikvija, šturmui. 1204-aisiais De Larošui buvo suteiktas Atėnų kunigaikštystės, įėjusios į Romanijos sudėtį ir buvusios visai netoli Morėjos, valdovo titulas. Yra netiesioginių įrodymų, kad Šarpinji ir De Larošus siejo kraujo ryšiai. Tokiu atveju nebūtų nieko keista, jeigu drobulė būtų perėjusi iš vienos giminės kitai.

Paskui, XIV a. pradžioje, Šarpinji susigiminiavo su De Šarni šeima, kai Agnesė de Šarpinji ištekėjo už Dre de Šarni, Žofrua de Šarni vyresniojo brolio. Galbūt drobulė buvo nuotakos kraičio dalis?

Karaliaus palikimas

Kai 1357 metais drobulė staiga atsirado nedidelio Šampanės miestelio Lirėjaus Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, įsiplieskė pirmieji audringi ginčai dėl jos autentiškumo. Didžiausias relikvijos kritikas buvo vietos vyskupas Pjeras d‘Arsi, tvirtinęs, jog tai akivaizdi klastotė, nes juk evangelijose apie Kristaus įkapių likimą nieko nerašoma. Bet tuomet ginti drobulės stojo pats popiežius Klemensas VII (tiksliau, antipopiežius – tai buvo Katalikų Bažnyčios susiskaldymo laikai). 1390 metais jis išleido bulę, kuria pripažino drobulės eksponavimą teisėtu. Tiesa, patikslinęs, jog įkapės piligrimams turi būti pristatomos kaip „ikona arba originalo kopija“.

Iki XV a. vidurio De Šarni giminė nuskurdo. Todėl 1443 metais Žofrua de Šarni anūkė Margarita atsiėmė drobulę iš Lirėjaus bažnyčios ir leidosi su ja kelionėn po Europą vildamasi mainais už relikviją gauti prieglobstį kuriuose nors karališkuosiuose rūmuose.
Moters klajonės užtruko dešimt metų ir baigėsi tik Liudviko I (1413–1465), Savojos hercogo, dėka. Ši dinastija kitus penkis šimtmečius buvo drobulės saugotoja.

1464 metais relikvijos autentiškumą patvirtino popiežius Sikstas IV, ir Savojos valdovų mieste Šamberi specialiai drobulei buvo pastatyta bažnyčia. Deja, 1532-aisiais šventovėje kilo gaisras. Drobulę per stebuklą pavyko išgelbėti, tačiau ugnis ir vanduo paliko ant jos pėdsakų.
1578 metais drobulę pervežė į Turiną – naująją Savojos kunigaikščių sostinę. Saugoti relikviją atidavė Šv. Jono Krikštytojo katedron, kur ji išbuvo iki pat Antrojo pasaulinio karo ir kasmet, gegužės 4 dieną, būdavo demonstruojama parapijiečiams.

Kai 1946 metais paskutinis Savojiečių dinastijai priklausęs Italijos karalius Umbertas II atsisakė sosto ir ruošėsi išvykti tremtin, visą jo turtą konfiskavo valstybė. Išimtimi tapo tik drobulė, mat nebuvo registruota nė viename dokumente. 1981-ųjų kovo 27 dieną, jau gulėdamas mirties patale, buvęs Italijos valdovas drobulę testamentu paliko Šventajam Sostui – taigi iš esmės popiežiui, kuriuo tuo metu buvo Jonas Paulius II.
Dabartiniai drobulės namai – Turino katedra. Keturi su trupučiu metrų lininio audinio laikomi specialiame neperšaunamojo stiklo konteineryje, pripildytame inertinių dujų, gerai apsaugotame nuo šviesos ir temperatūrų svyravimo. Tikintiesiems Turino drobulė parodoma tik kartą per ketvirtį amžiaus. Pastarąjį sykį tai buvo 2000-aisiais – tada ją spėjo pamatyti daugiau kaip milijonas žmonių.

Pagal: panbalsas.lt PARENGĖ AISTIS GIRNIUS

Komentuok su Facebook paskyra: