Turino drobulė — bene pati garsiausia religinė relikvija pasaulyje. Audeklas yra trylikos su puse pėdų ilgio ir keturių su puse pėdų pločio. Jame aiškiai matomas barzdoto vyro atvaizdas, kuris, kaip teigiama, esąs Kristaus. Pasak legendos, Juozapas Arimatietis nuėmęs Kristų nuo kryžiaus suvyniojo jį į šį audeklą. Rašytiniuose šaltiniuose drobulė pirmą kartą paminėta 1357 m. Teigiama, kad tada ji buvusi mažame Liri (Lirey) kaimelyje Prancūzijoje.
1457-aisiais drobulė buvo nugabenta į Samberi, Prancūzijos vietovę Savojos srityje, ir išbuvo ten iki 1532-ųjų, kol jos vos nesunaikino smarkus gaisras. Drobulės klostėse liko apanglėjimo žymių. 1578 m. drobulė buvo atgabenta į Turiną, kur ji laikoma iki šiol. Katalikų bažnyčia tvirtina, kad drobulėje iš tikrųjų atsispaudęs Kristaus kūno atvaizdas. Visuomenei drobulė rodoma tik labai retomis progomis.
Vis dėlto Bažnyčios vyresnybė ne visada taip palankiai vertino drobulę. Tyrinėtojai rado dokumentų, kurie liudija, kad 1389 m. Trojos vyskupas, administruojantis ir Liri vietovę, rašė popiežiui Klemensui VII. Jis prašė popiežiaus išleisti nurodymą, kad drobulė viso labo esanti piešinys ir kad patvirtintų, jog atvaizdą nutapęs dailininkas kaip dekoraciją, tačiau Liri dvasininkai ėmę mulkinti tikinčiuosius, esą tai autentiška pomirtinė Kristaus drobulė. Popiežius nusileido vyskupo prašymui, tačiau jo sprendimas nebuvo kategoriškas. Jis paskelbė, kad drobulę galima rodyti visuomenei, tačiau kiekvieną kartą ją demonstruojantis kunigas turįs informuoti žmones, kad ši relikvija esanti tik tikrosios drobulės kopija.
Ilgainiui šios praktikos buvo atsisakyta, ir drobulė imta laikyti tikra. Vienu metu net atrodė, kad ši versija bus patvirtina moksliškai. 1898 m. fotografijos specialistai nustatė, kad drobulėje pavaizduotas reversinis atvaizdas. Išryškinus negatyvinį vaizdą kūno atvaizdas tapo dar aiškesnis. Apie 1901-uosius daktaras Polis Vinjonas (Paul Vignon) paskelbė teoriją, kad toks atvaizdas galėjo susidaryti nuo gausaus amoniako kiekio, išsiskyrusio iš Kristaus kūno siaubingos mirties momentu. P. Vinjonas buvo įsitikinęs, kad tokio atvaizdo negalėtų sukurti joks klastotojas, todėl jis turįs būti autentiškas.
Tačiau šiuolaikiniai tyrimai nepatvirtina tokios nuomonės. 1979 m. dr. Volteris Makronas (Walter McCrone) atliko keletą drobulės pavyzdžių tyrimų. Taikydamas moderniausias teismo medicinoje naudojamas metodikas ir mikroskopu ištyręs drobulę, jis su savo kolegomis aptiko raudonos ochros, sumaišytos su cinoberiu ir tempera, dalelių. Ant drobulės nebuvo rasta jokių kraujo pėdsakų. Tempera viduramžiais buvo plačiai naudojama dailininkų, todėl pastaruoju metu radosi teorijų, teigiančių, kad kažkada geltonos spalvos dažai per šimtmečius patamsėjo ir tapo tamsiai rudos spalvos. Panašiai ir audinys, ant kurio buvo nutapytas atvaizdas, išbluko, ir tai sukėlė keistą negatyvo efektą, suklaidinusį pirmuosius tyrinėtojus.
Plačiai nuskambėjo ir savo išvadomis metodu, per šimtmečius užsiteršė pelėsiais ir kitokiais mikroorganizmais, todėl gauti netikslūs rezultatai. Šiam teiginiui pagrįsti jie remiasi Egipto faraonų mumijų įkapių tyrimo rezultatais: radioaktyviosios anglies metodu buvo nustatyta, kad mumijų įkapės keliais šimtmečiais vėlesnės negu pačios mumijos. Vis dėlto didžioji mokslininkų bendruomenės dalis įsitikinusi, kad Turino drobulė viso labo tėra viduramžių laikotarpio piešinys, kurį ilgainiui apgaubė paslapties skraistė. Net jeigu taip, galima tvirtinti, kad drobulė — didžiausia pasaulyje paslaptis, kurią mokslui pavyko atskleisti.
Absoliučios vienybės nėra niuekr, net tarp lietuvių, o tam tikro solidarumo tarp baltų galima pastebėti, tiesa, Šiaulių mūšis nėra tipiškiausias to pavyzdys (tiesa, prie lietuvių pergalės vienaip ar kitaip prisijungė žiemgaliai, bet kur kas geresnis pavyzdys būtų Durbės mūšio ir jo pasekmių laikotarpis). Tačiau taip jau yra, kad įstatymu įteisintas toks būtent Šiaulių mūšio dienos pavadinimas, ir aš nieko čia nepropaguoju, tik nurodau konkretų šios dienos pavadinimą.