1992 metu lapkricio 28 ienas stebukladarys atliko tokius stebuklus, kad juos pamate iliuzionistai sprogtu iš pavydo. Pasirodymas vyko apšviestoje salėje stebint šimtams nušciuvusių, besistebinčiu žiūrovų.
Vyriškis atėjo į maniežą nešinas didžiuliu japonišku radijo magnetofonu. Magnetofoną išėmė iš kartoninės dėžės. Jo asistente padavė įrašytą kasetę, ją magas įdėjo ir pasigirdo puikios kokybes muzika. Tačiau tai nebuvo japoniškų radijo magnetofonu reklama. Vis dar grojantį magnetofoną parodęs jį žiūrovams iš arti, vyriškis vėl įdėjo į kartoninę dėžę, esančią scenoje.
Šimtai akių žiūrėjo į magą. Aš sėdėjau vos už kelių metrų nuo įvykio vietos ir ypač atidžiai stebėjau, tikėdamasis pamatyti kokį nors dėmesį patraukiantį judesį. Mano manymu, tada prietaisas turėjo būti paslėptas. Musu scenose tai dažnai atliekamas triukas.
Tačiau lig šiol negaliu suprasti, kas įvyko. Po dešimties sekundžių groti dežėje nustojo. Nuo tos minutes, kai magnetofoną įdėjo į dėžę, iki tol, kol nutilo garsas, vyras laike dėžę rankose. Dėžės su magnetofonu nedėjo nei ant kokios nors pakylos, nei ant grindų. Visa, kas vyko, buvo puikiai matyti iš visų pusių. Čia nepritaikysi triuko su dvigubu dugnu. Vyriškis atidarė dėžę – ji buvo tuščia!
Dėžę po to, kai nustebusiai publikai buvo parodytas tuščias jos vidus, vėl uždarė. Veiksmą žiūrovai vėl galėjo stebėti iš visų pusių. Nepraėjo nė 10 sekundžių, o magnetofonas dėžėje pradėjo groti. Burtininkas išėmė materializuotą magnetofoną iš dėžės.
Stulbinamas atlikimas ir audringi plojimai po pasirodymo padare man neužmirštamą įspūdį. Prisipažįstu, negalėjau suvokti, kaip buvo atliktas triukas, kol nebuvau perskaitęs apie Pekino mokslininku teleportacijos bandymus. Dabar dar labiau žaviuosi Šankajaus akrobatais.