Istorija išsaugojo ne vieną ryškų pasakojimą, papasakotą žmonių, patyrusių klinikinę mirtį. Labai dažnai tokias istorijas visuomenė išgirsta karo metu ar po jo, įvairių katastrofų. Yra žinomas nepaprastas atgimimo atvejis, kuris įvyko 1906-ais metais vienoje iš karinių lauko ligoninių. Apie tai savo užrašuose paminėjo karinis chirurgas iš Irkutsko Stepanas Sartakovas. Buvo atliekama kojų amputacijų operacija, tačiau karys mirė ant operacinio stalo. Gydytojai, kurie nespėjo užbaigti operacijos, konstatavo mirtį ir liepė sanitarams išvežti kūną į morgą.
Praėjus parai, kai numirėlis buvo ruošiamas laidotuvėms, jis netikėtai atgijo ir papasakojo, ką matė, būdamas operacinės palatos palubėje. Kareivis pasakojo,
kad matė, kaip gydytojai nupjovė vieną koją, po to ruošėsi pjauti antrą, tačiau, pabandę užčiuopti paciento pulsą, padėjo chirurginius instrumentus. Po to sanitarai išvežė kareivio kūną. Atgijęs pėstininkas galvojo, kad nuo operacijos iki to momento, kai jis atsigavo, praėjo vos kelios minutės. Tiesa, per šį laiką jis sutiko savo velionį tėvą, senelį, netgi apsilankė savo gimtajame name, kuris buvo už 4 tūkstančių kilometrų nuo ligoninės.
Tą kartą atgijusio kareivio pasakojimus gydytojai palaikė kliedesiais žmogaus, kurio smegenys daugiau kaip parą išbuvo neaprūpinamos krauju ir todėl patyrusios negrįžtamų pakitimų.
Panašų atvejį papasakojo Altajaus krašte žinomas kardiochirurgas Aleksandras Ceglecovas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais dirbo gydytoju karo ligoninėje. Mūšio dėl Stalingrado metu Ceglecovas vadovavo vienai iš lauko ligoninių, dažnai pats atlikdavo labai sudėtingas chirurgines operacijas. Kartą į ligoninę atgabeno artilerijos grandies vadą, kuris buvo sunkiai sužeistas skeveldriniu sprogmeniu. Vyresniojo seržanto būklė buvo labai sunki – mirtį nešančio metalo gabalai įstrigo krūtinės ląstoje ir pilvo ertmėje, o galvoje buvo maždaug degtukų dėžutės dydžio skeveldra. Patyręs ir talentingas chirurgas sėkmingai pašalino skeveldras iš kareivio pilvo ir plaučių. Po to ėmė ruoštis pašalinti skeveldrą iš galvos, tačiau tuo metu sustojo seržanto širdis. Chirurgas suspėjo išimti skeveldrą, kuri buvo per milimetrą nuo galvos smegenų, po to visa gydytojų brigada ėmėsi reanimuoti pacientą. Greitai tapo aišku, kad sužeistojo nepavyks išgelbėti. Tačiau sanitarai dar nespėjo išnešti numirėlio iš operacinės, kai seržantas vėl ėmė rodyti gyvybės ženklus. Ceglecovas tiesiog koridoriuje užbaigė prieš tai pradėtą operaciją.
Praėjo 15 metų po karo. Buvęs artileristas aplankė garsųjį gydytoją Barnaule, norėdamas jam padėkoti už sugrąžintą gyvenimą. Pokalbio metu buvęs karys gydytojui papasakojo, ką jam teko pergyventi klinikinės mirties metu. Jo žodžiais tariant, operacijos metu, nors ir buvo paveiktas narkozės, visą laiką jautė siaubingą ir nuolat stiprėjantį skausmą. Vienu metu skausmas pasidarė toks nepakeliamas, kad jis, nors ir būdamas ateistas, mintyse paprašė Dievo leisti jam numirti. Iš karto po to kareivio smegenyse nušvito ryški šviesa, skausmas iš karto išnyko. Jo kūną apėmė nepaprastas lengvumas, o prieš akis pralėkė visas gyvenimas, kuris buvo labai trumpas – tik 22 metai. Po to artileristas, kaip jam tada atrodė, atsimerkė ir pamatė viską, kas vyksta operacinėje. Tuo metu jam tapo gaila gydytojų, kurie bandė sugrąžinti jį į gyvenimą, nors jis pats kažkodėl nenorėjo atgyti. Po to karys pajuto, kad jį įsuko tarsi kažkoks verpetas, jis pats ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn. Staiga jis atsidūrė prie dviejų durų. Už vienų durų buvo matoma tik akinanti ryški šviesa, o už kitų durų pamatė save, savo seną mamą, ašarotomis akimis žiūrinčią į jo fotografiją.
Po to prieš akis iškilo vaizdiniai, kurie, kaip vėliau suprato, siejosi su ateitimi. Štai jis džiūgauja Berlyne prie sugriauto Reichstago sienų, mato sėdintį save darbe, po to akyse pasirodė vestuvių su simpatiška mergina vaizdai. Merginoje atpažino savo bendraklasę, kurią įsimylėjo dar mokydamasis 7-oje klasėje. Taip pat pamatė save trijų nuostabių vaikų apsuptyje ir suprato, kad tai jo vaikai…
Po visų šių regėjimų artileristui tapo aišku, kad jam duodama teisė rinktis – arba mirti, arba ilgai ir laimingai gyventi. Ir vaikinas pasirinko gyvenimą.
Daktaras Ceglecovas supratingai išklausė buvusio kario pasakojimą. Jis kuo puikiausiai tai suprato, nes mažiausiai dar 10 žmonių jam buvo pasakoję apie savo keistus regėjimus klinikinės mirties būsenoje.
Dažniausiai su mirtimi tenka susidurti gydytojams ir bažnyčios tarnams. Vienos iš Kemerove esančių cerkvių popas prisiminė atvejį, kai, jau giedant psalmes, velionis staiga atsimerkė ir atsisėdo karste. Tai sukėlė tikrą šoką velionio giminėms ir artimiesiems. Ir pats popas buvo nepaprastai nustebintas šio fakto. Iš karto po prisikėlimo iš numirusiųjų penkiasdešimtmetis vyriškis, kuris gyveno toli gražu nepriekaištingą gyvenimą, išbėgo iš cerkvės, tampomas stiprių vėmimo priepuolių. Jau kitą dieną šis žmogus vėl atėjo į cerkvę ir šventikui papasakojo apie tuos baisius vaizdus, kuriuos jam teko pamatyti, kaip jis galvojo, aname pasaulyje.
Vyriškio mirties priežastis buvo infarktas. Iš karto po to, kai jo siela atsiskyrė nuo kūno (būtent toks jausmas kilo, kai sustojo plakusi širdis), staiga pamatė, kad iš visų pusių jo link artėja juodi bauginantys šešėliai. Vyriškis išgirdo garsą, panašų į metalo džeržgėjimą. Šešėliai jį apsupo, kurį laiką vyras buvo apsuptas nepermatomos tamsos. Jis pajuto, kad jį kausto ledinis šaltis. Žmogų dėl bejėgiškumo ir supratimo, kad įvyks kažkas nepataisoma, apėmė siaubas. Kurį laiką jis buvo tarsi sukaustytas, po to netikėtai pamatė, kad tamsa ėmė sklaidytis ir šešėliai nuo jo nutolo. Jis pats pasijuto bestovintis ilgame pusiau pritemdytame koridoriuje, kurio pabaigoje matėsi kunkuliuojanti juoda geležies masė.
Abejose koridoriaus pusėse matėsi langeliai, pro kuriuos sklido blausi šviesa. Pro šiuos langelius girdėjosi žmonių dejonės, riksmai ir verksmai. Greitai vyriškis pro langelius pamatė iš skausmo iškreiptus vyrų, senių, moterų veidus, aptekusius baisingomis opomis. Šie veidai tarsi maldavo jiems padėti. Siaubo apimtas vyras ėjo koridoriumi toliau. Keistoji masė tarsi traukte traukė prie savęs. Vyras suprato, kad jam pakanka žengti dar kelis žingsnius, ir jis bus įsiurbtas į geležies masę, tarsi į pelkę. Vyriškis sukaupė visas jėgas ir valios likučius ir nuoširdžia malda kreipėsi į Dievą, prašydamas suteikti galimybę jam pasitaisyti, gerais darbais išpirkti visas žemiškąsias nuodėmes. Jo maldos truko labai ilgai. Pagaliau jį netikėtai apakino ryškus šviesos pliūpsnis, po kurio žmogus save pamatė bažnyčioje, apsuptą artimųjų ir bažnyčios patarnautojų.
Cerkvės popo patarimu atgijęs vyriškis metė visus savo ankstesnius reikalus, paliko nemažai sukaupto turto ir išvyko į vienuolyną, kuriame ir apsistojo.
Gana dažnai kitą pasaulį aplanko ir su jame gyvenančiomis būtybėmis bendrauja šamanai. Samanas iš Šiaurės Altajaus Sergejus Belekovas, jo žodžiais tariant, jau tris dešimtmečius užsiima tokia praktika. Jis save įveda į transo būseną, kurioje siela atsiskiria nuo kūno ir keliauja po kitus pasaulius. Šamanas tvirtina, kad iš tiesų egzistuoja vietos, kurias mūsų supratimu galima vadinti rojumi ir pragaru. Žinoma, tenai nėra įkaitintų keptuvių, kuriose kepinami nusidėjėliai, ar žydinčių rojaus sodų, kuriuose nerūpestingai gyvena teisieji. Tačiau tai, kad aname pasaulyje kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė savo gyvenime – tikra tiesa. Kai mirusiojo siela palieka kūną, ji patenka į viso būrio anapusinio pasaulio būtybių, priklausančių tiek tamsiajam, tiek šviesiajam pradui, apsuptį. Nuo to, kuri pusė paims viršų prieš nerimaujančią dėl nežinios žmogaus sielą, tos būtybės ir įgis šią sielą.
Deja (o gal ir laimei), žmogus sužino, kas jo laukia peržengus mirties slenkstį tik tada, kai išsiskiria su savo laikinu kūnu. Gal tai ir nuslopina gyvuliškus žmogaus instinktus, skatina sąžinės jausmą ir baimę prieš aukščiausias jėgas.
Siuliciau paskaityti Aleister_Crowley_-_Control_of_The_Astral_Body