Dogų statulėlės

Žodis „dogu“ japonų kalboje reiškia „instrumentą, darbo įrankį“. Ką šiuo žodžiu norėjo pasakyti senovės japonų meistras, belieka tik spėlioti. Gal jis galvojo, kad originalai, pagal kuriuos buvo sukurtos statulėlės, yra robotai, atsiųsti į pagalbą gimstančiai žmonijai? Šie meno kūriniai buvo nulipdyti iš molio, todėl buvo gana nesunku nustatyti jų amžių – nuo 3 iki 10 tūkstančių metų ir dar daugiau! Ir šiomis dienomis archeologams vis pasiseka aptikti šių keistų statulėlių žemėse. Muziejuose saugoma apie 3 tūkstančius statulėlių. Kai kurių jų aukštis siekia pusę metro!

Vienas iš japonų mitologijos tyrinėtojų Vougas Grynas tvirtina, kad jam pavyko atskleisti dogu paslaptį. Jo nuomone, šie kūriniai aiškiai parodo apie senovės japonų kontaktus su ateiviais iš kosmoso, o keistieji kostiumai, kuriais jie apsirengę, yra ne kas kita, kaip kosmonauto ar naro skafandrai!

Iš pirmo žvilgsnio ši teorija kelia daug abejonių. Tačiau atidžiai apžiūrėjus dogu nuotraukas, galima pamatyti kai kurias detales, rodančias aukštą kostiumų gamintojų išsivystymo lygį. Pirmiausia dėmesį patraukia nepaprastos formos ir dydžio ateivio galva. Ant šalmo aiškiai matomos didelės linzės su plyšeliais. Tai gali liudyti, kad ateivių planetoje buvo amžina prieblanda. Ir tik čia, Žemėje, ryški Saulės šviesa privertė juos nešioti akinius su uždangomis.

Vougas Grynas atkreipia dėmesį į nedidelius liukus, matomus kai kuriose statulėlėse, įrengtus ateivių viršugalvyje. Taip pat beveik visose dogu statulėlėse ties burna ir skruostais matomi trys apvalūs išsikišimai. Jie asocijuojasi su lizdais, į kuriuos pajungiami pasikalbėjimo įrenginių kabeliai ir kvėpavimo vamzdeliai. Mokslininkas teigia, kad kai kurie skafandrai buvo aiškiai skirti moterims.

Gana dažnai statulėlės neturi rankų ir kojų. Tai gali reikšti „tuščią“ skafandrą, t.y. jame nėra žmogaus. Kai kurios statulėlės yra be šalmų, todėl viduje matoma „žmogiška“ galva. Savo patirtį ir samprotavimus apie keistąsias statulėles Vougas Grynas apibendrino knygose „Astronautai senovės Japonijoje“ (1982) ir „Šešių tūkstančių metų amžiaus skafandrai“ (1997).

Dogu statulėles nulipdė akmens amžiaus žmonės, kurie dabartinės Japonijos teritorijoje gyveno prieš 10-20 tūkstančių metų. Tuo laiku dar nebuvo jokių pasiekimų technikoje, žemės ūkyje ir netgi nebuvo susiformavusi jokia religija. Ši tauta, vadinama džomonais, buvo įvaldžiusi keramikos meną, apie ką liudija 12700 metų amžiaus keraminiai gaminiai, pagaminti dar daug amžių prieš rašytinės žmonijos istorijos pradžią.

Pats Vougas Grynas nuo pat kosminės eros pradžios domėjosi JAV ir Rusijos kosminių skafandrų konstrukcija, nagrinėjo visą prieinamą medžiagą. Mokslininkas negalėjo nepastebėti tam tikro šių skafandrų panašumo su dogu kostiumais. Gryno žodžiais tariant, senoji japonų mitologija tiesiog persunkta istorijomis apie „būtybes iš dangaus“, kurios lankėsi Žemėje. Tarp jų buvo ir piktų „dievų“, kurie vadinami Kapomis. Jie turėjo plaukmenis ir pelekus ir puikiai jautėsi Žemėje esančiuose vandens telkiniuose, netgi įtraukdavo į juos ant kranto užsižiopsojusius vietinius gyventojus. Tačiau tuo pačiu metu Kapos žemiečius išmokino žemdirbystės, audimo ir keramikos meno. Vougas Grynas pripažįsta: „Žinoma, daugelis pasakys, kad visa tai, kad papasakota, yra visiška nesąmonė. Tačiau jei šie žmonės susipažintų su mano surinkta medžiaga, jų nuomonė pasikeistų“.

1964-ais ir 1990-ais metais NASA specialistai atliko kruopščią dogu statulėlių ekspertizę. Paskelbtos išvados buvo nepaprastai įdomios: „Dogu iš tiesų panašūs į žmones ar į žmones panašias būtybes. Jie apsirengę apdarais, įtartinai primenančiais kosmonautų skafandrus“. Cin San kapavietėje (Kiusiu saloje), kurios amžius siekia 2 tūkstančius metų pr.m.e., pavaizduotas senovės valdovas, pasveikinimui iškėlęs rankas į dangų, kuriame matomi 7 skraidantys diskai, kaip šio metu vaizduojami NSO.

Komentuok su Facebook paskyra: